Paskatinimas parašyti apie Kauno vyrų chorą "Perkūnas" buvo gausus būrys klausytojų, vasario 16-ąją susirinkusių į Prisikėlimo baziliką išgirsti seniai žinomo vyrų choro balsus. Atrodo, kad koncertas klausytojų nenuvylė. Tad natūraliai kyla klausimas: ar "Perkūnui" – 60 metų? Šį klausimą tenka papildyti žodeliais "tik", "net", "iš tikro". Tai belieka pasirinkti pačiam skaitytojui.

Subūrė noras dainuoti

Tiesa yra ta, kad 1954 m. grupė jaunuolių nusprendė susiburti į bendrą kolektyvą – vyrų chorą, kuris lietuvių liaudies bei kitomis dainomis praskaidrintų tuometinį ne itin lengvą gyvenimą, lėmusį tautos išskaidymą, išblaškymą po didžias, neperžengiamas "plataus gimtojo krašto" erdves. Juk lietuvių liaudies dainose yra akcentuojama, kad Tėvynės suvokimas prasideda gimtoje gryčioje: tik pamilęs tą žemės lopinėlį, kuriame išvydai pasaulį, gali mylėti visą kraštą ir tik mylėdamas tėvą ir motiną, gali mylėti kitus žmones.

1955 m. kovą vyrai susirinko laisvu po darbo metu  – ir kolektyvas pradėjo egzistuoti. Pirmieji entuziastai pakvietė tuo metu žinomą muziką Aloyzą Čižą, sutikusį padėti vyrams parengti repertuarą. A.Čizas pats dirbo keliuose kolektyvuose.

Pirmojo koncerto programa: Vano Muradeli "Buchenvaldo varpai", rusų liaudies dainos "Uola", "Ei, uchnem", Giuseppe Verdi Vergų choras iš operos "Nabuco", Mykolo Kleopo Oginskio polonezas "Atsisveikinimas su Tėvyne", latvių liaudies daina "Už kalnelio dūmai rūksta" – iš viso 25 kūriniai. Greitai pasirodė ir rezultatai: 1955 m. vyrų choras respublikoje užėmė antrąją, 1956 m. – trečiąją vietą.

Kas buvo tie pirmieji entuziastai, išdrįsę parodyti per kelis mėnesius paruoštus kūrinius ir pelnytai iškovoti respublikinius laurus? Viso sąrašo nežinome – choro metraštis nėra išlikęs. Žinoma, kad pagrindą sudarė ne eiliniai pirmą kartą su muzikiniu raštu susidūrę vyrai, o ankstesnių dainų kolektyvų nariai.

Ištakos – tarpukariu

Bevartant prieškario spaudą aptinkamas geležinkelininkų šaulių vyrų choras "Perkūnas", kurio užuomazgos siekia 1927-ųjų Šančius, kai veikė mišrus choras (36 vyrai ir 38 moterys). Iš minėto choro 1930 m. atsiskyrė vyrų ir 1932 m. moterų chorai. Jiems vadovavo talentingas muzikas Mykolas Liuberskis (1901–1971), kuris su Šančių geležinkelininkų šaulių būrio vyrų ir mišriuoju choru dalyvavo 1930 m. Kauno chorų dainų šventėje, o sekmadieniais ir per šventes giedojo Šančių įgulos bažnyčioje.
1939 m. 76 dainininkų vyrų chorui suteiktas simbolinis "Perkūno" vardas. Tų metų laikraštyje "Geležinkelininkas" skaitome: "Centrinėje geležinkelių dirbtuvių salėje suruoštas iškilmingas choro įkurtuvių pobūvis pasižymėjo jaukia dainiška nuotaika ir šaulišku nuoširdumu. Estradoje išsirikiavus chorui, kuopos vadas inž. Avižonis pranešė apie iškilmes ir pakvietė krikšto tėvus parinkti balsingam naujagimiui vardą. Krikšto tėvais pakviesti rinktinės vadas plk. Balsys, muzikas J. Kačinskas ir kt. Plk. Balsys praneša, kad krikšto tėvų nutarimu chorui suteikiamas simbolinis "Perkūno" vardas. Pakrikštytasis choras atsidėkojo gražia koncertine programa".

Taigi ne vien dėl smalsumo mintyse knibžda prielaida, kad 1955 m. vardas "Perkūnas" nebuvo pasirinktas atsitiktinai. Juolab kad dar atsirado liudininkų, kurie patvirtino žinias, jog dabartiniame "Perkūne" iš iniciatorių buvo keletas vyrų – dar prieškariu priklausiusių minėtam chorui.

Entuziastų atkurtas

Panaikinus Šaulių sąjungą, išbarstytas ir vyrų choras, kurio išlikę nariai papildė "Kauno audinių", Kauno arkikatedros bazilikos, Šančių bažnyčios chorus. Taigi, kad prieš 60 metų atsikūrusio vyrų choro "Perkūnas" dalyvių gretose iš tikro nėra choro naujokėlių. Šių eilučių autoriui teko bendrauti su nemaža dalimi buvusių choro narių. Dar iki šiol naršomi archyvai, prašoma respublikos archyvistų pagalbos rasti sąrašus žmonių, paaukojusių visą savo gyvenimą dainai.

1963 m. kauniečių pasiuntiniai dalyvavo Vilniuje Respublikiniame vyrų chorų sąskrydyje. Po Respublikinėje miestų chorų apžiūroje iškovotos pirmosios vietos buvo gausūs koncertai respublikoje ir už jos ribų. Mūsų dainų klausėsi Ukmergės, Prienų, Alytaus ir kitų miestų bei rajonų darbo žmonės, Kintų ir Vilkiškių tarybinių ūkių darbuotojai, Romainių sanatorijos ligoniai. Koncertavome ir Latvijoje.

Tuometinis Kauno Pramoninės statybos projektavimo instituto vyrų choro tarybos pirmininkas Juozas Vainauskas (1912–2015) prisiminė: "Aš gimiau prie caro dešimties vaikų šeimoje. Atrodo tiek daug pragyvenau, bet dar daugiau neatsimenu. Septynis metus teko pabuvoti lageryje plačioje "tėvynėje". Tai yra gerai – dabar kitaip vertini gyvenimą. Pastaruoju metu dažnai mane vežioja kun. Alfonsas Bulotas pas draugus tai aš kartu su juo, kaip ir prie Smetonos "Perkūne", padainuoju apie Lietuvą..."

Laukiami gerbėjai ir veteranai

Lyginant su tautos gyvenimu, 60 metų – neilgas laikotarpis. Vis dėlto palyginus su žmogaus gyvenimu – tai beveik visas vienos kartos gyvavimo laikotarpis. Šis laikas – ypač pastarieji 60 metų – permainų, sovietmečio pradžioje aštri kultūros sankirta su prieškario nostalgija, bandymai nutautinti šalį. Vėliau šie bandymai sušvelnėjo – leista liaudies menui, t.y. liaudies dainoms skintis kelią į viešumą. Atsirado unikalūs renginiai: dainų šventės, dainų dainelės konkursai ir t.t. Galiausiai prasidėjo nepriklausomybės laikotarpis. Visa tai teko išgyventi dabartinės kartos lietuviams. Natūralu, kad ir tarp choristų veteranų rusena mintys apie praeitį, kurioje būta ir gerų, ir nelabai momentų.
Gera tai, kad buvo galima repetuoti nemokamose stovyklose, derinant jas su poilsiu. Valdžios raštais atleisdavo nuo tiesioginio darbo dainų švenčių bei konkursų metu – už tai reikėjo atiduoti duoklę repertuare kūriniais, šlovinančiais "didžiąją šalį".

Per šį laikotarpį keitėsi kultūros vertybės tautoje, turinčioje gilias tradicijas nuo senų senovės su dainomis einant į darbus, į kovas, meldžiantis ir džiaugiantis, liūdint ir gedint ir t.t. Vadovaujant daugybei garbių chorvedžių kaip A.Čižui, J.Strazdui, S.Serbentai, P.Jurkoniui, A.Viesului, B.Mačikėnui, o nuo 1998 m. – meno vadovui R.Misiukevičiui, choras "Perkūnas" savo dainas skyrė daugeliui gyventojų Lietuvos miestuose, o taip pat ir už Tėvynės ribų. Pabuvoję kaimyninėse šalyse – Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Rusijoje taip pat Suomijoje, Vokietijoje, Italijoje ir kitur, kolektyvas negrįžta be suvenyrų – išmoktų kitos šalies kūrinių. Juos choras atlieka devyniomis kalbomis.
Be abejo, "Perkūnas" dalyvavo visose Kauno miesto ir Respublikinėse dainų šventėse. Choras yra Europos vyrų chorų sąjungos narys. Neįmanoma paminėti visų choro nuopelnų, pagyrimų bei kritikos, kurios, be abejo, kaip ir visuose kolektyvuose neišvengiama. Daug pasiekta, daug padirbėta savanoriškai, be atlygio – juk savanoriai yra neįkainojami.

Visi "Perkūno" gerbėjai, dainų mylėtojai, choro dalyviai, vadovai, koncertmeisteriai, rėmėjai, kurių per šį laikotarpį buvo tikrai nemažai, kviečiami į Jubiliejinį koncertą – 60 metų minėjimą. Labai laukiami ir turintys istorinių dokumentų, atsiminimų, kurie papildytų prieškario "Perkūno" istoriją.

Kas? Choro "Perkūnas" jubiliejinis koncertas.
Kur? Kauno karininkų ramovėje.
Kada? Gegužės 16 d. 17 val.