Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) scenoje pristatyta opera „Juditos triumfas“ – dviguba klasika: ne tik dėl baroko kompozitoriaus autorystės, bet ir dėl daugiaprasmio siužeto, tapusio oratorijos libreto pagrindu.

Pirmą kartą „Ospedale della Pietà“ mergaičių mokykloje dar 1716 m. pastatytas veikalas per pasakojamą Senajame Testamente aprašytą Betulijos našlės žydės Juditos istoriją atliepė anuomet labai gyvą ir aktualią Venecijos respublikos priešinimosi turkų valstybei temą. Šiandien klausantis pasakojimo apie  žydų kovą su Holoferno vadovaujama Nabuchodonasaro siųsta asirų kariuomene sunku negalvoti apie Ukrainos pasipriešinimą Rusijos blogio imperijai.

2022 m. vasario 24 d. Rusijai pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą, G. Varnas sakė negalėjęs dirbti: bet kokia kūryba karo akivaizdoje atrodė niekinė. Tačiau tuomet prisiminęs prieš aštuoneris metus statytą „Juditos triumfą“.

Aktualizuojamai klasikai, oratorijos režisūriniams sprendimams, meno ir karo santykio temai buvo skirta ir po spektaklio – jis NKDT scenoje parodytas sausio 13, 14 ir 15 dienomis – įvykusi diskusija.

Pačiam G. Varnui nepriimtinas tiesmukas realybės vaizdavimas scenoje, todėl apie karo ir meno santykį jis siūlė kalbėti iš laiko perspektyvos.

„Nemėgstu karo dokumentinio teatro. Teatras yra per daug sąlygiškas, kad pasivytų dokumentinį kiną ar televizijos reportažą. Tikrumo neišgausi, kad ir kiek besikankintum, – anot G. Varno, dažnai režisieriai karo temomis bando gąsdinti žiūrovus. – Tačiau aš sėdžiu salėje ir man nebaisu. Kažkas nesutampa.“

Prieš keletą metų NKDT statydamas spektaklį „Getas“ režisierius kruopščiai studijavo medžiagą apie holokaustą, karą, geto teatrą. Patyrinėjus, kas karo metais buvo vaidinama geto teatre ir viešuosiuose teatruose, paaiškėjo, kad repertuare nebuvo tragedijų, rimtų dramų. „Liko lyrika, miuziklai, visokie kabaretai. Kai rimti dalykai vyksta gatvėje, teatre rimtu dalyku nereikia gąsdinti“, – sakė G. Varnas.

Režisierius kvietė prisiminti Sąjūdžio laikus ir anuomet ištuštėjusius teatrus. „15–20 žmonių (žiūrovų  – red. past.). Niekas nėjo į teatrą – realybė buvo įdomesnė. Nei gąsdinti, nei vytis dokumentikos neverta. Teatras turi apmąstyti visa tai. Arba pasiūlyti sprendimų“, – įsitikinęs menininkas.

Kas žino, jei tada ji būtų buvusi nukirsta, gal ir šio karo nebūtų?

Jo paties sprendimas karo temą aktualizuoti per „Juditos triumfą“ buvo gana atsitiktinis. „Kartais kūriniai pasirenka tave, o ne tu kūrinius“, – sakė režisierius, prisimindamas 2014-uosius, kai statyti vienintelę išlikusią A. Vivaldi oratoriją jam pasiūlė Baroko teatras.

Režisieriui patiko tai, kad pagal pirminį sumanymą visus vaidmenis atlieka mergaitės. Mergaičių mokykloje dirbusiam A. Vivaldi šį aplinkybių primestą pasirinkimą G. Varnas dar labiau sustiprino per scenografinius sprendimus, suteikusius spektakliui žaidybiškumo.

NKDT pristatytoje jo režisuotos oratorijos versijoje kostiumus ir grimą atstoja popierines lėles primenančios žmogaus ūgio lėlės. Šiuo atveju tai – ne tik užuomina į originalų XVIII a. oratorijos pastatymą ir anuomet vyrus vadinusias mergaites. Sprendimas pasitelkus žaidimo elementus pasakoti biblinį siužetą tik iš pirmo žvilgsnio primena pirmųjų atlikėjų vaikišką naivumą. „Kadangi vyksta karas, jos pažaidė rimtai“, – sakė G. Varnas.

Rusijos, Vladimiro Putino inicijuotos agresijos prieš Ukrainą kontekste spektaklis virto savotišku ritualiniu seansu. „Jei teatras turi kokios nors veikiančios magijos, tai, tikiuosi, kažkaip tas virs realybe", – sakė G. Varnas.

2014-ųjų rudenį Vilniuje, tuomečiame Lietuvos rusų dramos teatre, vykstant pirmajai „Juditos triumfo“ premjerai dėl nežinomų asmenų diversijos žiūrovai neišvydo labai svarbaus akcento – riedančios V. Putino galvos. Kaune režisieriaus sumanymams niekas nesipriešino.

Klasikiniuose kūriniuose dažnas nukertamos priešo galvos motyvas atskleidžia ne tik simbolinę, bet ir labai pragmatišką prasmę. Lyderio nužudymas demoralizuoja kariuomenę. Nukirsdama Holoferno galvą Judita išgelbėjo savo tautą nuo sunaikinimo – netekusi vado, asirų kariuomenė paniro į chaosą. Tačiau G. Varno pastatyme nukirsdinamo pagrindinio priešo motyvas įgijo papildomą prasmę.

Diskusijoje dalyvavęs prof. Gintaras Mažeikis priminė sklandančias legendas, kad, be oficialiai demonstruojamo pamaldumo ir lankymosi stačiatikių bažnyčios renginiuose, V. Putinas svečiuojasi ir įvairiuose uždaruose okultiniuose ritualuose, bendrauja su šamanais. NKDT pastatytą „Juditos triumfą“ profesorius lygino su viešu pasakišku ritualiniu seansu.

Vykstant karui Ukrainoje kertamos V. Putino galvos ritualas – dažnas įvairių meno projektų, pastatymų motyvas. Jis veikia žiūrovų psichiką, sąmonę. „Jei tai (priešo mirtis – red. past.) neįvyksta praktiniu būdu, tai įvyksta kaip piliečių nuostata, kaip reikia elgtis šio siaubo akivaizdoje“, – sakė G. Mažeikis, prisiminęs akivaizdų NKDT žiūrovų pagyvėjimą reaguojant į nukirstos V. Putino galvos pasirodymą spektaklio metu.

„Kas žino, jei ji tada (2014 m. – red. past.) būtų buvusi nukirsta, gal ir šio karo nebūtų?“ – retoriškai klausė režisierius.

G. Varnas akcentavo ir A. Vivaldi oratorijoje labai savitai atskleidžiamą pacifistinį aspektą. Joje, kaip ir daugelyje baroko operų, vyriškas partijas atlieka moterys – mecosopranai, altai. „Tačiau šiuo atveju įdomu, kas pradeda visus karus lyčių kontekste? Vyrai. Šios mergaitės ir nutarė jiems atkeršyti“, – sakė G. Varnas.

Jam antrindamas G. Mažeikis akcentavo moteriškąjį pradą ir kitoje, muzikos plotmėje. Išklausęs įvairių menininkų atliekamą oratoriją jis su nuostaba konstatavo, kad A. Vivaldi kūrinio muzika neatitinka stereotipo, kokia dažniausiai būna karo triumfo muzika. Paprastai ji – grynai militaristinė, dažniausiai parašyta vyrų, su stipriomis pučiamųjų partijomis.

„Šiandien „Juditos triumfo“ muzika skamba taip, kaip mergaičių mokykla įsivaizduoja triumfą. Labai įdomu, ypač vyro, kuris prisižiūrėjo visokių filmų ar perėjo karus, vaizduotei: triumfo muzika čia skamba visai kitaip“, – sakė G. Mažeikis.