"Jei pats turėčiau kam nors skirti premiją, skirčiau ją Sizifui. Poeto darbas – labai panašus atvejis", – sako šiemečio "Poezijos pavasario" laureatas kaunietis poetas, eseistas, vertėjas, Nacionalinės premijos laureatas Kęstutis Navakas.

Kolegos juokauja, esą jubiliejinis, 50-asis, tarptautinio poezijos festivalio laureatas yra gavęs tiek apdovanojimų, kad jau nebeturįs ko gauti. "Rašau ne dėl premijų, tad man dar "liko, ką gauti", – naujas knygas", – tvirtina kūrėjas.

Atvirame interviu poetas pasakoja apie į skutus sudraskytą ankstesnį gyvenimą, vienatvę ir pasakos realybę.

– Labai iš anksto, net neprasidėjus šiemečiam "Poezijos pavasariui", esate paskelbtas jo laureatu. Žinią paskelbė ne festivalio organizatorė Rašytojų sąjunga, o Kauno miesto savivaldybė. Kaip jaučiatės, kai taip keistai, pusiau hipotetiškai buvote paskelbtas laureatu?

– Visokie netikėtumai mane itin žavi, nes skatina kūrybines galias. Kauno savivaldybė šiuo metu yra premijos steigėja, tad ir paskelbė. Rašytojų sąjunga, be abejo, rinkimo procese dalyvavo. Esu dėkingas ir sąjungai, ir savivaldybei, pagaliau gimtasis miestas atkreipė dėmesį ir į mano kuklų asmenį.

– Ką jums reiškia "Poezijos pavasario" laureato vardas?

– Ir be jo kažkaip gyvenau, ir knygos nuo to nebuvo blogesnės. Tačiau tai labai svarbi premija ir tikrai džiaugiuosi ją gaudamas. Nuo to mano poezija nei pagerės, nei pablogės, tačiau ši premija reiškia ilgo ir sunkaus darbo įvertinimą. Jei pats turėčiau kam nors skirti premiją, skirčiau ją Sizifui. Poeto darbas – labai panašus atvejis.

– Žinią apie "Poezijos pavasario" laurus internete pakomentavote su humoru: "Vajetau, kiek peilių, šaukštų ir šakučių antikvariatuose Maironio ainis dabar prisipirks!.." O jei rimtai: kiek svarbu, kad simbolinius laurus lydėtų ir tam tikras finansinis atlygis?

– Poetas nėra kažkoks bekūnis intelektas ir negali misti vien laurais. Be to, minėtų peilių, šaukštų ir šakučių jam irgi reikia. Negali ant stalo gulėti vien žąsies plunksna. Todėl premijos finansinė išraiška yra svarbi, ypač gyvenantiesiems vien iš rašymo, o aš esu būtent toks. Patys žinote, kaip "dosniai" apmokamos eilėraščių publikacijos ir kokie "dideli" knygų honorarai, kartais nei peilių, nei šakučių už juos nenusipirksi, pirksi kolegų knygas. Tad kiekvienas pinigas yra poetiškas, nes padeda poetui geriau gyventi ar netgi – išgyventi.

– Daug Lietuvos pripažintų, garsių poetų yra įgiję vienokį ar kitokį universitetinį filologinį išsilavinimą. Jaučiate tam tikrą kompleksą prieš juos?

– Apskritai nejaučiu jokių kompleksų. Turiu savo gyvenimą, kuris nebūtinai privalo sutapti su kitų žmonių. Tegu jie gyvena, kaip jiems atsitiko, o aš – kaip atsitiko man. Išsilavinimas įgyjamas ne tik universitetuose, bet ir skaitant knygas, mąstant, kylant ir krintant, stebint gamtą ir kitus žmones. Poetui apskritai joks išsilavinimas nebūtinas, išskyrus mano minėtąjį.

– Bet kokiu atveju, skaitant jūsų kūrybą, nesusidaro įspūdis, kad esate perskaitęs per mažai knygų, – greičiau priešingai. Nekyla minčių, kad viskas jau parašyta prieš jus?

– Žinoma, kad parašyta, tačiau tai parašiau ne aš. Turiu parašyti tai, kas mano. Skaitytus autorius stengiuosi kuo greičiau pamiršti, nes jie pradeda vaikščioti po mane kaip po savo svetainę ir ne visada tai malonu. Mielai aš irgi po juos pavaikščiočiau, po kai kuriuos jau ir vaikštau, tegu pajunta.

– Esate įvertintas už pernykštį literatūros derlių: poezijos knygą "100 du" bei esė ir eilėraščių rinkinį "Lorelei". Jūsų akimis, ar būtent šios jūsų knygos labiausiai nusipelno tokio įvertinimo?

– Esu įvertintas pačiomis įvairiausiomis premijomis už įvairias savo knygas. Kaip pasakė vienas kolega, man jau "nebeliko, ko gauti". Bet rašau ne dėl premijų, tad man dar "liko, ką gauti", – naujas knygas. Nežinau ar reikėtų išskirti pastarąsias dvi, bet jos man labai svarbios.

– Knygoje "100 du" skelbiate tiek sonetų. Kodėl būtent sonetai? Apskritai ar poezijoje yra pasenusių, atgyvenusių žanrų?

– Sonetai knygoje, sąlygiškai tariant, modifikuoti. Tai yra labai disciplinuojantis eilėraščio modelis, turintis savas taisykles ir savą vidinį mechanizmą. Toliau juos teberašau, nes taip reikia. O poezija nepriklauso nuo žanrų kaitos, ji arba ateina, arba tik suvaidinama. Imitacijos ar padirbiniai man iš principo neįdomūs, o jų visur kur apstu. Tad, kai susiduriu su tikra poezija, nustembu. Pasirodo, ji dar teberašoma.

– Kitoje pernykštėje jūsų knygoje poezijos kiek mažiau: į "Lorelei" sudėti meilės laiškai ir meilės eilėraščiai. Poezijos mažiau, bet aistros, intymaus santykio daugiau. Kodėl laiškus skiriate Lorelei – pražūtingai mitinei būtybei, sirenai, įkvėpusiai Heinrichą Heinę ir nemažai kitų menininkų?

– "Lorelei" sudaryta iš laiškų, rašytų konkrečiai adresatei. Ji puiki mergina, per porą metų sudraskiusi mano ankstesnį gyvenimą į skutus. Tad ji – tikroji Lorelei, šis mito personažas jai itin tinka. Su minima mergina mes toliau gražiai bendraujame, tik nebegyvename, nes neįmanoma išgyventi su Lorelei.

– "Lorelei" – karšta ir asmeniška knyga. Ne tik dėl turinio, bet ir dėl formos: trumpi esė, vertimai ir eilėraščiai voko formos knygoje sudėti atskirais, laiškus primenančiais lapais. Juos skaitant, nepaisant viso literatūrinio ir kultūrinio konteksto, jautiesi tarsi vogčiomis skaitytum svetimus meilės laiškus. Ar toks ir buvo šios originalios knygos sumanymas?

– Man patinka skaityti svetimus laiškus. Esu daug jų skaitęs ir tebeskaitau. Laiškas yra literatūros dalis, o literatūra turi būti skaitoma. O už tai, kaip surėdyta ši knyga, aš be galo dėkingas talentingajai knygų dizainerei Sigutei Chlebinskaitei (ji dirbo ir su "100 du"), kuri pasakė, kad "tokie tekstai negali būti leidžiami paprasta knyga". Pasakė ir padarė. Padarė genialiai ir už knygos dizainą pelnė Vilniaus knygų mugės premiją.

– Visas nedidelis, tačiau įsimintino skaičiaus – 777 – "Lorelei" tiražas išparduotas. Ką tai sako apie lietuvių skaitytojus, o gal – skaitytojas: mėgstame skaityti meilės lyriką ar – mėgstame skaityti svetimus laiškus, stebėti (arba įsivaizduoti, kad stebime) kitų gyvenimus?

– Nebuvo įmanoma išleisti didesnį tiražą, nes projektas labai brangus. Žinoma, kad visur tos knygos trūksta, aš pats išsiuntinėjau kelias dėžes į įvairiausias šalis, įskaitant net Čilę. Pageidavimai įsigyti "Lorelei" ateina kas dvi dienos. Bet nebeturiu, paskutinį egzempliorių atidaviau savo draugo merginai, su kuria melodingai pasėdėjome vieną naktį ant vieno suoliuko. Kažkur tinkliniuose knygynuose jų dar galite rasti, bandykite. Leidėjas nori perleisti knygą paprastesne forma, bet greitai tai neįvyks. O apie lietuvių skaitytojus tai sako tik tiek, kad jie pasiilgę geros literatūros ir moka ją vertinti. Beje, blogą – irgi.

– "Lorelei" cituojate išeivijos klasiką Henriką Radauską: "Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu." Ką asmeniškai jums reiškia šis teiginys?

– Turbūt šią eilutę H.Radauskas parašė specialiai man. Nes aš negyvenu pasaulyje, gyvenu pasakoje, kurią kasdien pats sau kuriuosi. Šioje pasakoje telpa artimiausi mano žmonės ir dalykai, kuriais užsiimu. Tačiau tai nėra realybė, aš ją perkuriu ir permodeliuoju. Net įdomu, kaip viską įmanoma pakeisti vienu minties mostu. Gyventi pasakoje tik iš pažiūros yra paprasta, tai sunku ir kartais labai pavojinga. Bet taip jau man atsitiko.

– Kartais susidaro įspūdis, kad savo talentą tuščiai eikvojate "Facebook'e": ten kartais net trumpas esė paskelbiate. Bet galbūt jas vėliau panaudojate rimtesniems tekstams? O gal "Facebook ‘as" jums tiesiog garantuoja grįžtamąjį ryšį, kurio trūksta literatūroje?

– Tai iliuzinis ir virtualus gyvenimo variantas. Iš esmės – irgi H.Radausko pasaka. Gyvenu vienas. Kai neapsilanko mano draugai, merginos arba tekstai, turėčiau tiesiog žvelgti į lubas, kurias mačiau jau daugybę kartų. O čia dar galimybė uždėti pirštus ant kompiuterio klavišų. Kartais tie klavišai manaisiais pirštais sėkmingai pasinaudoja. Esu ten prirašęs ir gerų, ir nevykusių dalykų, tegu jie ten ir lieka.

– Neišvengiama "Poezijos pavasario" dalis jo laureatui – lipti į sceną skaityti savo eilių. Ar skirstote eilėraščius į tuos, kuriuos galima skaityti miniai, ir tuos, kurie skirti asmeniškam, intymiam tete-a-tete ryšiui?

– Aš gerbiu žmones, kurie ateina į "Poezijos pavasario" renginius. Tačiau, kad ir kaip būtų paradoksalu, tai yra nepagarba pačiai poezijai. Poezija yra itin asmeniškas dalykas ir ją skaityti minioms yra blefas ir neteisybė. Poeziją turi skaityti tik pats sau arba savo mylimajai. Tačiau festivaliuose visi turi galimybę sutikti poetus (jie ir patys retai tarpusavyje susitinka), pasibūti, pasidairyti. Net nežinau, kiek dairantis išlieka atidumo pačiai poezijai, ji aikštėms nepalanki. Tačiau mūsų "Poezijos pavasaris" toli gražu nėra pats blogiausias variantas. Teko būti daugybėje poezijos festivalių. Itin įsiminė Makedonija. Va, ten tai jau tikrai ne itin.

– Sutinkate su vieno rusų poeto mintimi, kad meilės lyrika – tai sielos ekshibicionizmas, ypač jei ji skaitoma viešai?

– Išskyrus Fernando Pessoa ir Franzą Kafką, kurie savo kūrinius slėpė, visi rašytojai yra ekshibicionistai. Jie rodo visuomenei tai, kas jiems atsitinka pačiais slapčiausiais momentais. Tai daug drąsiau, negu mylėtis miesto parke stebint penkiasdešimčiai senučių. Bet taip ir bus, labai retai rašytojas rašo pačiam sau.

– "Kauno dienoje" ilgus metus prižiūrėjote rubriką "Knygų žiurkės kampelis". Ar esate skaičiavęs, kiek knygų perskaitote per dieną, mėnesį, metus? Kaip vertinate tai, kad daugelis jaunų žmonių šiais laikais visiškai neskaito knygų?

– Kartais nieko neskaitau, ir ilgai. Kai skaitau, visaip būna, gal aukštoji padala buvo pasiekta, kai per dieną perskaičiau du storokus Fiodoro Dostojevskio romanus. Šiaip aistros (skaitymas man aistra) yra permainingos, jos kyla ar senka. Kartais ilgai skaitau tik tai, ką pats rašau. Ne dėl kažkokios meilės sau, bet norėdamas suvokti, ką rašau, gludinti stilių ir parašyti "dar geriau". Skaityti būtina tik tam, kas moka skaityti, o abėcėlės pagrindų tam nepakanka. Patirtis neskaitant irgi gali formuotis, kitu pagrindu, bet neskaitant neabejotinai ne įgaunama, o prarandama.

– Jūsų prognozė: ar šiame skaitmeniniame ir į pojūčius orientuotame amžiuje grožinė literatūra po gerų 50 metų išliks?

– Ji išliks visada ir bus lygiai tokia kaip Homero ir Sofoklio laikais, tik formos keisis. Žinoma, kai kurie žmonės skaitys popsinę literatūrą, bet tokie žmonės visai neseniai visai nemokėjo skaityti, užuot skaitę eidavo sodinti bulves. Dabar skaito niekalus, bet nors pirštais liečia knygos popierių. Geros literatūros skaitytojai yra lyg sekta. Ši sekta išliks bet kokių ramumų ar neramumų metais. Nes skaityti kartais svarbiau, negu valgyti, net – negu kvėpuoti.

– Ko palinkėtumėte vis dar skaitantiems žmonėms ir tiems, kurie galbūt visai atsitiktinai užklys į "Poezijos pavasario" skaitymus?

– Palinkėčiau jiems, kad turėtų namus. Tiek išorinius, tiek vidinius. Jei nėra namų, Radausko pasaka juos gali greitai sukurti. Pasaka yra namai, poezija yra namai, turėkite juos, kad ir kur būtumėte.

Komentaras
Antanas A.Jonynas
Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) pirmininkas

Suprantu Kauno miesto savivaldybės norą būti reikšmingai, bet toks išankstinis, likus beveik mėnesiui iki paties "Poezijos pavasario", laureato paskelbimas, manau, yra netinkamas. Taip išsisklaido dėmesys ir, atėjus tikrajai progai, ji gali užsimiršti.

Klaidingai paskelbta, esą į premiją ir laureato vardą pretendavo autoriai, kuriuos pasiūlė A.A.Jonynas. Ne asmeniškai aš autorius siūliau: siūlė LRS valdyba. Ką paskelbti "Poezijos pavasario" laureatu ir skirti premiją, sprendžia Kauno miesto savivaldybės ir LRS komisija, kurią sudaro: trys LRS atstovai, du – LRS Kauno skyriaus ir du savivaldybės atstovai. Esant tokiai komisijos sudėčiai, kauniečiui tapti "Poezijos pavasario" laureatu yra kiek lengviau nei nekauniečiui. Savivaldybė turi sprendžiamąjį balsą, nes ji įsteigė premiją ir skiria jai pinigus. Yra tokia nuomonė: kas skiria pinigus, tas turi teisę spręsti, kam skirti laureato vardą. Nemanau, kad tai gerai, juk "Poezijos pavasaris" – visos Lietuvos renginys, čia turėtų būti kitokia proporcija.

Laureatui – Maironio premija

Maironio prizą, kuriuo apdovanojamas "Poezijos pavasario" laureatas, 1999 m. įsteigė Kauno miesto savivaldybė ir tuometė Kauno apskrities administracija. Prizas sudarė 4 tūkst. litų. 2004 m. prizas pervardytas premija; nuo 2006 m. premijai skirta 7 tūkst., nuo 2013 m. – 10 tūkst. litų.

"Septynių vienatvių" šeimininkas

Kęstutis Navakas (g. 1964) – poetas, eseistas, literatūros kritikas, vertėjas, 2006 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.

1983 m. Kaune baigė J.Aleksonio vidurinę mokyklą (dabar – "Saulės" gimnazija), 1992 m. – vokiečių kalbos kursus Zalcburge. 1996–2000 m. buvo įsteigęs ir vadovavo knygynui "Septynios vienatvės", jame surengė apie 70 literatūros vakarų. 2002–2004 m. Lietuvos televizijoje (dabar – LRT) rengė laidą "Kultūros namai". 2006 m. paskelbtas įsimintiniausiu Kauno menininku.

Išleido šešias poezijos knygas: "Krintantis turi sparnus", "Pargriautas barokas", "Žaidimas gražiais paviršiais" (nominacija "Poezijos pavasario" laureato vardui), "Atspėtos fleitos" (Jotvingių premija), "Stalo sidabras", "100 du"; esė knygas: "Gero gyvenimo kronikos" (išrinkta viena geriausių 2005 m. knygų; J.Lindės-Dobilo premija), "Du lagaminai sniego" (2008 m. "Metų knyga" suaugusiųjų knygų kategorijoje).

2007 m. išleista eiliuotų ir ne pokštų knyga "Iš gyvenimo garstyčių bei krienų"; 2010 m. kartu su fotomenininku Gintaru Česoniu – fotografijų ir trumpų esė knyga "Sutiktas Kaunas"; 2012 m. kartu su Akvile Žilionyte – laiškų knyga "Visi laiškai – žirafos".

Esė ir eilėraščių knyga "Lorelei. 50 meilės laiškų + 50 meilės eilėraščių" (apipavidalino Sigutė Chlebinskaitė) Kultūros ministerijos išrinkta 2013 m. gražiausia knyga bibliofilinių ir eksperimentinių leidinių kategorijoje.

Išvertė nemažai vokiečių ir kitų tautų poezijos, taip pat keletą apsakymų, pjesių ir libretų. K.Navako poezija verčiama į užsienio kalbas, autorius aktyviai dalyvauja poezijos festivaliuose ir seminaruose užsienio šalyse. Kultūros ir naujų knygų skilčių įvairiuose leidiniuose redaktorius, knygų vaikams autorius.