Kelno universitete teatro, kino ir televizijos meno subtilumus studijavusi A.-Ch.Rommen dirbo režisieriaus asistente Kelno teatre „Schauspielhaus“. Nuo 1983 m. ji glaudžiai bendradarbiauja su R.Wilsonu, su kuriuo visame pasaulyje režisavo daugiau kaip 50 spektaklių. A.-Ch.Rommen režisūros darbai rodyti Europoje, Azijoje ir Australijoje. Ji taip pat dėstė Norvegijos teatro akademijoje.

– Tai antrasis jūsų vizitas Kaune ir Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Esate labai užsiėmusi, nes vyksta repeticijos, bet galbūt turėjote galimybę pažinti miestą. Kokie įspūdžiai apie jį?

– Turėjau šiek tiek laiko – man labai patiko vaikštinėti ir matyti tiek daug gyvybės miesto gatvėse. Tiek daug kavinių ir restoranų. Man sunku prisiminti kitą tokį miestą, kuriame būtų tiek daug gyvybės miesto gatvėse. Labai patiko pasivaikščioti Kauno senamiesčiu ir apžiūrinėti senuosius pastatus, manau, kad čia labai ypatinga ir autentiška architektūra. Yra nuostabu, kad „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ padeda išryškinti modernizmo pastatus, atkreipti visuomenės dėmesį į juos. Kai kurie tų pastatų buvo renovuoti, o kiti žavi savo esamu grožiu. Jaučiu labai šiltus jausmus Lietuvai ir Kauno miestui, man čia labai patinka.

– Pakalbėkime apie jūsų bendradarbiavimą su R.Wilsonu. Gal galite prisiminti pirmąjį susitikimą? Kaip pradėjote dirbti kartu?

– Tai buvo labai seniai. Dar studijavau Kelne, atlikau praktiką teatre kaip asistentė. Vieną dieną man paskambino dramaturgas ir pasakė: „Čia atvažiuoja amerikietis, jis labai reiklus, mums reikia dviejų asistentų, tad, jei turi laiko, ateik.“ Man R.Wilsonas ir jo kūryba jau buvo šiek tiek žinoma, tad labai apsidžiaugiau ir nusprendžiau priimti šį pasiūlymą. Tuo metu jis kūrė daugiakultūrę operą „Pilietiniai karai“, 12 valandų trukmės kūrinį, skirtą 1984 m. vasaros olimpinių žaidynių atidarymui. Skirtingos jos dalys buvo repetuojamos ir sukurtos Japonijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje ir JAV. Kūrinys kalbėjo apie įvairius karus: tariamus ir istorinius, taip pat ir asmeninius, vykstančius šeimose. Jame atsispindėjo Frydricho Didžiojo, Abraomo Linkolno ir daugelio kitų istorinių asmenybių išgyvenimai. Kūrinys buvo labai abstraktus, bet kartu nuostabus – kažkas labai nematyto Vokietijos teatro scenoje.  R.Wilsonas jau buvo puikiai įvaldęs šviesos techniką, kuri atrodė labai magiška ir niekur kitur neregėta. Vėliau R.Wilsonas paprašė vykti dirbti kartu su juo į Niujorką. Dėl to nutraukiau studijas, bet niekada nesigailėjau šio sprendimo.

Išraiška: A.Ch.Rommen prodiusuoto performansų parodų ciklo „Kambariai“ akimirka. / L. Limos nuotr.

– Vietų ir teatrų, kuriuose dirbote, sąrašas yra įspūdingas, esate aplankiusi daugybę skirtingų pasaulio scenų: „Berliner Ensemble“, Barbakano menų centre Londone, Spoleto teatre Italijoje, Pompėjos didžiajame teatre ir t.t. Žvelgiant iš jūsų patirties taško, kokie pagrindiniai veiksniai lemia puikų teatro spektaklį?

– Iš tikrųjų daug mūsų spektaklių buvo pakviesti į festivalius, pavyzdžiui, su Berlyne pastatyta „Opera už tris skatikus“ gastroliavome Australijoje, Brazilijoje, Honkonge, Paryžiuje, Niujorke, Spolete, Stambule ir dar daug kur kitur. Daug veiksnių nulemia nuostabaus teatro kūrinio sukūrimą. Tam reikalingos geros darbo sąlygos, talentingi aktoriai, muzikantai, dailininkai – daug pasitikėjimo ir inspiracijos ir, be abejo, teatro dievų palankumas.

– Yra daug mitų apie R.Wilsono preciziškumą ir griežtumą teatro scenoje. Ar galėtumėte apibūdinti režisieriaus darbo metodą?

– Jis tiesiog turi viziją, žino, ką nori pasiekti, ir stengiasi ją įgyvendinti. Jis lengvai nesileidžia į kompromisus. Įprastai pirmiausia susėdame kartu prie stalo ir skaitome pjesę arba kartu aptariame scenas. Robertas kuria erdves jas piešdamas. Taip gimsta kiekviena konkreti scena, kai mes surenkame vaizdinę informaciją – visa tai yra pirminė pasiruošimo stadija. Kitas žingsnis – darbas repeticijų erdvėje, kai aktoriai išbando scenas, yra pirminė scenografija. Tai itin svarbus kiekvieno spektaklio kūrimo proceso elementas. Kartais nepradedame iškart dirbti prie teksto, nes norime pajusti pjesės situacijas ir pabandyti suvokti, kaip aktoriai jaučia ir reaguoja vienas į kitą. Kai sceniniai kostiumai ir dekoracijos yra pagaminti, galiausiai pridedamas tekstas. Tai tarsi svogūno lupimas, nes atskleidžiama vis daugiau sluoksnių, kol galiausiai pasiekiamas pats centras.

Su Robertu Wilsonu bendradarbiaujanti režisierė Ann-Christin Rommen: tik maksimaliai susikaupęs aktorius gali perduoti sukurtą emociją nuo scenos žiūrovui.

R.Wilsonas dažnai dirba itin susikaupęs, vadinasi, ir visiems aplinkiniams svarbu išlikti tyliems ir susikaupusiems. Galbūt todėl žmonės mano, kad jis toks griežtas. Jis būna ir labai linksmas, mėgsta pajuokauti, sukuria šiltą atmosferą, gerbia kiekvieną, tačiau jį itin trikdo, kai žmonės nesusikaupia dirbdami. R.Wilsono manymu, nėra visiškos tylos – net ir pačioje tyliausioje erdvėje vis tiek yra garsas. Ir nėra buvimo be judesio. Judesys yra akies mirksnyje, kvėpavime. Tik  maksimaliai susikaupęs aktorius gali perduoti sukurtą emociją nuo scenos žiūrovui.

– Negalima pamiršti, kad jūs, kaip kūrybinės dalies prodiuserė, prisidėjote prie performansų parodų ciklo, kuris vadinosi „Kambariai“ (angl. „Rooms“): „12 kambarių“ (Esenas, Vokietija, 2012), „14 kambarių“ (Bazelis, Šveicarija, 2014) ir „15 kambarių“ (Šanchajus, Kinija, 2015), kuriuos rengė garsūs kuratoriai Hansas Ulrichas Obristas ir Klausas Biesenbachas. Ar galite apie jas trumpai papasakoti?

– Tai buvo meninis bendradarbiavimas, prasidėjęs Mančesterio festivalyje su „11 kambarių“. Šio projekto kuratoriai buvo H.U.Obristas ir K.Biesenbachas. Ekspoziciją sudarė vienuolika kambarių (5 x 5 m). Performanso menininkas arba vizualaus meno kūrėjas buvo kviečiamas daryti, ką tik nori. Jie galėjo parengti ir parodyti bet ką, bet negalėjo dalyvauti patys. Mes, organizatoriai, turėjome surasti tinkamus atlikėjus, pasirūpinti šviesomis, atrinkti tinkamus vizualiuosius elementus. Pasirodymai truko tris keturias savaites nuo ryto iki vakaro. Performansų parodos vyko muziejuose, galerijose: kiek kambarių – tiek skirtingų performansų. Vieni pasirodymai kartodavosi, bet pasipildydavo naujais.

Menininkų idėjos buvo pačios netikėčiausios ir jas įgyvendindavome su dalyviais savanoriais. Štai, pavyzdžiui, Kubos menininkų pora Allora & Calzadilla sumanė projektą „Besisukančios durys“ (angl. „Revolving Door“) su dešimčia šokėjų. Jie turėdavo atlikti specifinę choreografiją. Prireikė net dviejų savaičių ir trijų šokėjų grupių, kad būtų parengtas toks numeris. Kai šį performansą ruošėme Kinijoje, į atrankas atėjo kelis šimtai savanorių, bet tik keletas kandidatų atitiko kriterijus. Tinkamus atlikėjus šiam projektui atsirinkome iš šokio mokyklos. Visada būdavo didžiausias iššūkis kiekvienoje šalyje rasti dalyvių projektui. Kitam performansui mums reikėjo trijų porų identiškų dvynių, o menininko iš Afrikos Otobong Nkanga projektui ieškojome juodaodžių moterų, galinčių ant galvos nešti vazoną su augalu.

Atmintin įstrigo neeilinis brazilų menininkės Lauros Limos kūrinys „Man = Flesh / Woman = Flesh – Flat“, kuriame dalyvavo paralyžiuoti žmonės, galintys bendrauti tik akių mirksėjimu. Menininkė sukūrė labai žemą namą, tad žiūrovams tekdavo atsisėti ar atsigulti, kad galėtų bendrauti su ant žemės gulinčiais performanso dalyviais. Tai kėlė daug etinių klausimų, bet menininkė labai tiksliai apsibrėžė savo performanso tikslą, o visiems projekto dalyviams šis įvykis buvo labai reikšmingas ir svarbus.

– Artėja spektaklio „Dorianas“ premjera Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Kuo šis spektaklis jums ypatingas?

– Manau, kad itin ypatingas. Tai monologas, parašytas vienam asmeniui, tačiau Kaune turime du labai skirtingus aktorius. Bus įdomu išvysti, kaip auditorija priima du žmones kaip vieną. Spektaklyje yra ir daugiau asmenybių. Man asmeniškai prireikė nemažai laiko, kad suprasčiau spektaklio pjesę ir negaliu teigti, kad aš suprantu ją iki galo, nes jos tekstas išties yra labai sodrus, pilnas įvairių istorijų, užuominų, faktų, Oscaro Wilde’o biografijos, O.Wilde’o ir jo asmeninių santykių su lordu Bosey. Galima atrasti paralelių tarp tapytojo Francio Bacono ir jo mūzos George‘o Dayerio, nepamirštant ir paties Doriano Grėjaus. Šiame spektaklyje yra daugybė priešistorės, tačiau net nežinant kūrinio konteksto galima lengvai įsigilinti į spektaklį ir mėgautis juo.