– Spektaklyje kalbate laisvės, vienatvės, susvetimėjimo temomis. Kas paskatino apie tai kalbėti?

G.K.: Spektaklio idėja kilo supratus, kad skirtingos kartos skirtingai suvokia ir vertina istorinius įvykius, todėl išeities tašku tapo Sausio 13-ios įvykiai. Mūsų, laisvės, karta idealizuoja šį įvykį, bet augdamas supranti, kad daug dalykų mokykloje liko nutylėta. Spektaklyje mąstome apie tai, ką mums ta diena suteikė, ką ji mums, užaugusiems laisvėje, reiškia ir kokius padarinius ta laisvė mums atnešė. Sausio 13-oji mums tapo vienybės simboliu, nuo kurio atsispiriame ir žiūrime į tai, ką turime dabar. Mums įdomu, kaip mūsų amžiaus žmogus jaučiasi šeimoje, mokykloje, visuomenėje. Tam tikra prasme esame laisvės įkaitai – turime daug galimybių, bet neturime įrankių jiems apdoroti, informacijos pertekliuje nebesugebame atsirinkti tiesos ir melo, sudėtinga suvokti savo autentiškumą. Apie tai ir stengiamės kalbėti spektaklyje.

E.K.: Spektaklis yra klausimų kėlimas ir analizavimas. Čia nėra jokios didaktikos, kad vienaip ar kitaip reikėtų daryti. Labiau analizavimas ir pokalbis su dar jaunesniais už mus. Ši idėja kilo iš kažkokio vidinio nerimo, kaip aš jaučiuosi šiandien, šioje laisvėje, kokią mums davė mūsų tėvų karta. Pamenu, kad mokykloje turėjome viziją, kad Sausio 13-ą dieną tankus atlaikė vieninga daina. Šia idėja ir prasidėjo spektaklis. Kad tos vienybės šioje laisvėje labai trūksta.

G.Z.: Tai yra akistata su tuo, kaip pasikeitė vertybės. Tos vertybės, apie kurias man pasakojo tėvai, kalbėdami apie Sausio 13 d. Nesu gyvenęs tuo laiku, bet prisimenu, kad būdamas mažas matydavau per televiziją, kaip yra minima ši data, ir mane aplankydavo neapsakomas jausmas. Nebuvęs ten, bet kalbame panašiai apie situaciją, kokia ji yra pasikeitusi dėl tos beribės laisvės. Spektaklio metu keliame klausimus ir bandome iš karto į juos atsakyti. Siekiame sukelti sąmoningumą, paskatinti pamąstyti, kas yra žodis "tėvynė", ką reiškia gimti savo šalyje ir ją mylėti. Kas reiškia išduoti save ir nebemokėti būti savimi.

– Pasirinkote netradicinę spektaklio formą – jame aktyviai dalyvauja ir žiūrovai. Kiek tai iš tiesų pasiteisina? Ar publika noriai įsilieja į sceninį vyksmą? Ar yra buvę aršesnių diskusijų tarp paties jaunimo ar pedagogų?

G.K.: Tai atvira forma. Mes pasakojame apie vaikiną, švenčiantį savo 18-ąjį gimtadienį. Jis rengia dovaną savo mamai ir tėčiui, žiūrovai yra jo kviesti svečiai. Jis mėgina kalbėti apie tą laisvę, kurią jo tėvai iškovojo. Tėvai, kurie dabar yra emigravę, o jis likęs vienas, visiškai laisvas. Taip pat jis pasakoja ir apie savo senelį kaip dar kitos kartos atstovą. Lygina, kaip senelis sutiko savo aštuoniolikos metų gimtadienį ir kaip šis jaunas žmogus jį sutinka dabar. Tai tokia forma, kurią pasitelkę galime su jais kalbėtis. Mes kalbame nuoširdžiai, jie pajaučia tą nuoširdumą ir nori kalbėtis. Jie ateina laukdami spektaklio, tradicinio spektaklio. O čia gauna kažką naujo.

E.K.: Tai nėra spektaklis iki galo, nes vyksta gyvas bendravimas. Ir jis labai priklauso nuo to žmogaus, koks jis atėjo, ką jis galvoja, kaip reaguoja. Įdomu tai, kad tai yra visiškai nepažįstami žmonės. Paradoksalus dalykas, kad tie svetimi žmonės yra daug artimesni nei tėvai. Tėvai, kurie turėtų būti čia dabar su spektaklio veikėju, yra tik idėja, o svetimi žmonės yra artimesni. Nekalbame, kad kažkas yra blogo ar pan. Tiesiog keliame klausimą apie tą sutrikimą ir kaip rasti išeitį.

S.Š.: Tu pradedi diskusiją, bet nesitiki, kad ji pavirs tokia jautrumo ir atvirumo valanda. O kartais žiūrovai pasidalija intymiais dalykais, patirtimi, kaip šeimoje nėra bendraujama, prisiminimais apie Sausio 13-ąją. Mokiniai labiau kalbasi apie savo santykius su tėvais, kažkas papasakoja, kaip kažkas nesimezga, kitas – kad jo tėvai taip pat yra užsienyje. Ir kad labai supranta personažą. Nėra aiškios spektaklio pabaigos, ji yra abstrakti, bet dažniausiai pokalbis užsimezga.

G.Z.: Turiu pastebėti veną dalyką – kartais, kadangi spektaklis margas, nes paliečiamos bendrąja prasme daug temų, kurios aktualios ir vyresniems, ir jauniems, jie patys vieni kitus atskiria. Pavyzdžiui, susidaro štabas mokytojų ir mokinių. "Bad rabbits" esmė yra kelti socialinį aktyvumą. Ką tai reiškia? Jokiu būdu ne pasitelkiant kažkokias radikalias priemones, o einant į atvirą pokalbį. Socialinį aktyvumą ta prasme, kad per amžius mokėmės, jog teatras kišasi į visuomenės gyvenimą, jį formuoja. Nėra nieko svarbiau, kad suaugę žmonės tuo patiki. Man pačiam yra neįtikima, kada jie patys pradeda pasakoti savo prisiminimus. Tai yra labai svarbu, todėl spektaklis neturi aiškių rėmų. O nedidelių konfliktų, komentarų, juokelių yra buvę. Bet tai yra leistina, kaip ir fotografuotis spektaklio metu ar atsiliepti į telefono skambutį, jeigu skambina.

E.K.: Mes todėl ir blaškomės bandydami suvokti savo tapatybę, nes turime daug dirgiklių. Ir net normaliai su žmogumi negalime pasikalbėti. Aš laikau spektaklį pavykusiu tada, kai pačiame finale įvyksta pokalbis. Kai žmogus atsiveria, nors gal visą spektaklį ir tylėjo. Kai matai, kad jis išeidamas nori kažką pasakyti, nes kažką pajautė, suvokė. Spektaklio iš esmės tam ir reikia, kad jis vėliau norėtų kalbėti.

– Kviečiant žiūrovą kartu apmąstyti savąją tapatybę gal patiems pavyko surasti konkretesnius atsakymus į keliamus klausimus?

S.Š.: Viskas prasidėjo nuo kūrybinio proceso, kai iš pradžių daugybė mokinių mums siuntė savo kūrybinius darbus mūsų pateiktomis temomis ir iš jų minčių susidarė šis darbas. Vėliau jau su dramaturgija, režisūra ir t.t. Bet visos istorijos yra tikros, tik sudėtos į vieno žmogaus gyvenimą. Buvo kūrybinės dirbtuvės, atvažiavo iš kelių miestų moksleiviai ir jie pasakojo savo istorijas. Supratome, kad jų požiūriai skiriasi. Viena mergaitė pasakojo, kaip su tėčiu kiekvienais metais eina švęsti Vasario 16-osios. Kita sakė, kad nežino, kas yra tėvynė ir patriotizmas, ir jai atrodo, kad šie žodžiai neturi jokios reikšmės, kad tai yra tiesiog žodžiai. Esant tokioms skirtingoms impresijoms ir mes patys susimąstėme, ką mums visa tai reiškia.

G.K.: Kai vyko kūrybinė stovykla, aplankė labai keisti pojūčiai – temos, kurias mes gvildename, iš esmės yra svarbios ne tik mūsų kartai (24–25 metų žmonėms), bet ir tiems, kuriems 17–18 ar mažiau.

E.K.: Gal kai ir mums buvo tiek metų, mes apie tai negalvojome. Toje stovykloje jiems buvo savotiškas atradimas. Jie pasižiūrėjo į save kaip į veidrodį ir iš tikrųjų pradėjo galvoti, kad gal ir keistai jaučiasi, gyvendami toje tėkmėje. Atrodo, kad viskas yra gerai, bet kai kas nors pradeda apie tai kalbėti, pasirodo, jog ne viskas yra taip šaunu.

G.Z.: Ieškome rakto, kaip sudominti žiūrovą. Čia svarbus yra ir pedagogas, nes ateina kartu su moksleiviais. Bet pastebėjome tai, kad jie pradeda tildyti savo mokinius. Tarp tų kartų vyko kovos ir vyks. Bet mūsų pagrindinė idėja yra sudominti. Todėl ir norisi, kad stabtelėtų, bet tik jeigu jam tai įdomu, jeigu neįdomu, tiesiog važiuojame toliau. Kito varianto nėra. Bet nesiekiame visko sudėlioti į juoda ir balta. Todėl spektaklis yra toks atviras. Ir kartais kilęs šurmulys išeina kaip graži muzika. Tai spektaklio dalis, nes viena išklauso kitos pusės. Jie taip susišneka, o mokytojai nuleidžia rankas ir supranta, kad jau pavargo ir patys suklūsta.

E.K.: Kai mes parašome, kad tai yra interaktyvus spektaklis, visi išsigąsta, nes galvoja, kad reikės kažką daryti, kad kažkas tave apgaus. Čia to nėra. Mes norime, kad žiūrovas pats atsivertų, kad jis jaustųsi gerai. Norime jį padaryti savo draugu. Be jokios apgaulės. Nemėginame teisti, mums įdomu lyginti, kartais ir apmąstyti tuos rezultatus.

– Galima daug kalbėti apie inspiruojančią tėvynės istoriją, vienybę, patriotizmą, tačiau vis dėlto nesudėtinga pajusti, kad šiandien nėra viskas taip gerai ir gražu, kaip tikėjosi mūsų tėvai ir protėviai, kovoję už laisvę. Kaip jūs, kaip jauni kūrėjai, jaučiatės kurdami laisvoje tėvynėje? Ir ką palinkėtumėte dar jaunesniems už save?

G.Z.: Ar tai būtų Lietuva, ar kita šalis, palinkėčiau daug dirbti. Būti nepriklausomiems, žengti į priekį ir nebijoti visko keisti. Esmė yra savęs klausti, ar tau įdomu tai, ar ne. Dažnai linksime galvas, o užėję už durų viską paneigiame.

S.Š.: Čia gali ir kurti ir būti, bet labai svarbu, kai pats pabūni kitur. Kai pamatai pasaulio, kitus kūrėjus. Bendrauji, patiri kažką kitur, tada čia visai kitaip kuri. Norėčiau palinkėti nebijoti išeiti iš savo komforto zonos, savo priprastos aplinkos, kur jautiesi savas ir visi tave pažįsta. Gal net specialiai išmesti save iš ten, kad galėtum sugrįžti ir sukurti naujas terpes.

G.K.: Kaip jauna menininkė, užaugusi Lietuvoje, galėčiau pasakyti, kad mūsų edukacinė sistema mus išugdo niekame kažką sukurti. Iš nieko padaryti kažką. Kiek tenka išvažiuoti į užsienį ir susitikti su lygiai tokiais pat jaunais menininkais, jiems reikia daug daugiau, kad kažkas atsirastų. Mums reikia labai nedaug, kad mes kažką galėtume sukurti. Bet jaučiu ir tai, kad galiausiai labai nedaug kas gali po to judėti dar toliau. Juk kažką sukūrus, kai norisi pasiekti dar daugiau, šios galimybės mes Lietuvoje neturime. Visi mūsų teatro grandai yra užsitarnavę vardą užsienyje. Ir tik tai tada Lietuvoje apie juos pradeda kalbėti. Tai rodo ir kultūros politikos, ir edukacijos problemas. Mano palinkėjimas būtų kaip nors išsaugoti šį gebėjimą iš nieko sukurti stebuklą. Bet taip pat sukurti daugiau galimybių, kad tą stebuklą išgirstų daugiau žmonių. Akademijose įvyksta labai daug gražių dalykų, bet jie ten ir užgęsta. Dar palinkėčiau visiems autentiškumo – tiesiog būti savimi, galvoti, ką tu mėgsti. Ir nenustoti apie tai galvoti, nes tai – kintantis dalykas.

E.K.: Spektaklis ir gimė iš tos minties, kad esame laisvi, bet vis vien atsimušame į kažkokią sieną. Ir ją pramušti neturi įrankių. O ta siena yra tokia menama. Buriesi į komandas, bandydamas ją pramušti, daužaisi į tą sieną, kažkas išeina, kažkas ne. Gimsta labai gražūs dalykai ir labai gaila, kad jie neilgai gyvena, nes tiesiog nėra tinkamų sąlygų. Yra labai daug jaunų žmonių – ir menininkų, ir nemenininkų, apskritai ieškančių, kas jie tokie yra. Linkiu drąsos, nes mes bijome pažiūrėti į save, ko aš noriu, ar noriu keisti tai, kas yra primesta, koks aš turėčiau būti. Drąsos papurtyti savo gyvenimą.

– Ką patartumėte jaunimui, kurie svarsto galimybę išvažiuoti gyventi į užsienį?

S.Š.: Vieni jauni žmonės jau žino, ką nori daryti gyvenime, o kiti vis dar ieško savęs ir nežino kokiu keliu pasukti. Tad norėčiau pastariesiems pasakyti, kad jūs nesate vieni. O jeigu žmogus jau yra nusprendęs išvažiuoti studijuoti, jis savęs neapgaudinėja, tad tegu važiuoja. Bet nereikėtų galvoti, kad būtinai visam laikui. Išvažiavimas nėra užklijuota etiketė. Nebent tu pats sau ją viduje užsidedi.

G.Z.: Politikai sprendžia emigracijos problemą, bet mes vis vien matome iš šalies ir patys tarpusavyje diskutuojame apie tai, kad aš, kaip nepriklausomas žmogus, esu vienas. Vienas mano draugas man vis pasipasakoja, kad jam yra labai blogai ir nori išvažiuoti. Ir dėl pinigų, ir dėl kitos kultūros, ir tiesiog pakeisti  darbą. Ir aš jam atsakau – važiuok. Žmonės yra laisvi, tad kodėl jiems reikėtų neleisti keliauti. Grįš – tai grįš, ne – tai ne.

G.K.: Palinkėčiau visiems keliauti ieškant savęs. Tačiau visiems tėvams – sukurti stiprias šeimas, nes visi tie, kurie išvažiuos iš tokių stiprių šeimų, jie vis tiek norės sugrįžti. Ir bendrauti su savo vaikais – todėl jie tikrai norės sugrįžti ir čia įsikurti. Svarbiausia jaunam žmogui – dirbti ne tik dėl pinigų.

E.K.: Šiandien sakau, kad aš niekur nenoriu važiuoti, nes man patinka žmonės, su kuriais dirbu, patinka tai, ką aš dabar dirbu. Šiandien nenoriu niekur važiuoti. Bet aš nežinau, ar aš to nenorėsiu po metų kitų. Nežinau, kas bus. Ir lygiai taip pat savo draugui pasakyčiau. Jeigu jis čia jaučiasi blogai ir turi galimybę išvažiuoti, tikrai nesurišiu jam rankų. Jeigu tu neturi dėl ko čia pasilikti, o ten galbūt kažką sukursi, ten yra galimybės, važiuok. Bet jeigu čia bus stiprus pamatas, bus šeima, tu nenorėsi išvažiuoti. O jeigu tu čia nieko neturi, neturi ką prarasti, tuomet visos sienos yra atviros. Jeigu tu blogai jautiesi, esi nelaimingas, gali ieškoti to atsakymo, kad būtum laimingas, kad mylėtum tuos žmones, kurie yra aplink tave. Svarbu yra bendrauti. Spektaklis ir skatina kalbėtis su žiūrovais, juos su mumis, o mes skatiname kalbėtis juos vienus su kitais. Dalytis, bendrauti, neužsidaryti.

Trindami ribas tarp spektaklio realybės ir tikrovės ir laužydami visus įprastus rėmus, taip pat ir interviu, "Bad Rabbits" pateikia klausimą ir interviu autorei:

– Kaip išsaugoti tarpusavio ryšį kuriant ar jau sukūrus šeimą?

D.D.S.: Paslaptis slypi bendravime. Ne tame buitiniame, formaliame, bet tikrame bendravime, kurio daugeliui labai trūksta. Jauni žmonės daug dirba, o ir laisvalaikio metu daug kur nori dalyvauti, pabūti, bet ne visada pavyksta tai padaryti su antrąja puse. Tad reikėtų žūtbūt surasti laiko tarpusavio bendravimui, nes kitaip tie santykiai tiesiog nutrūks. Viena puiki galimybė pabūti kartu ir patirti tą tikrą bendravimą yra apsilankyti teatre ar pažiūrėti filmą ir po to padiskutuoti apie tai, kas buvo matyta, kokias sukėlė mintis, emocijas, kam norisi pritarti, kam ne ir kodėl. Tokiame pokalbyje labai atsiskleidžia kiekvieno mūsų asmenybė, pažiūros, vertybės. Galima draugauti ne vienus metus, bet po panašaus pokalbio pamatyti, kad dar daug ko nežinojai apie kitą žmogų. Taip pat ir apie save patį. Mes tik mažą dalį žinome vieni apie kitus. O be to, niekas nestovi vietoje, viskas nuolat kinta, kaip ir mes visi.