Tarpukario skulptorės Natalijos Luščinaitės-Krinickienės kūryba – įdomi ir vertinga, ją saugoti reikia muziejuje. Taip nuspręsta prieš trejus metus, tačiau iki šiol skulptūras menininkės duktė saugo sandėlyje savo namuose.

Saugo nešildomame sandėlyje

Prieš trejus metus, surengus 110-osioms gimimo metinėms skirtą N.Luščinaitės-Krinickienės (1903–1998) kūrybos parodą A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje, kalbėta, kad ši skulptorė nepelnytai užmiršta, kad jos kūryba nusipelno pagarbios vietos miesto viešosiose erdvėse, muziejuose. Tačiau per tą laiką situacija nepasikeitė – kaip ir anksčiau, kūrinius Žaliakalnyje saugo skulptorės dukra Aleksandra ir žentas Aleksas Orlovai. Per 30 iš gipso ir marmuro masės nulietų skulptūrų laikomos nešildomame sandėlyje. "Žiemą čia – šalta, vasarą – karšta. Saugomos tokiomis netinkamomis sąlygomis skulptūros skilinėja. Be to, čia viskas sugrūsta. Tačiau geresnės vietos ar didesnės erdvės mamos kūrybai saugoti neturime", – skėsčiojo rankomis skulptorės dukra.

Daugelį skulptūrų reikia restauruoti. "Pavyzdžiui, "Motinystė" per visą perimetrą įskilusi – matyt, suveikė įtampos jėgos, veikiamos šalčio ir karščio. Pažeistos ir kitos skulptūros, tačiau lėšų profesionaliai skulptūroms restauruoti neturime", – užsiminė A.Orlovienė.

Rekomendavo saugoti muziejuje

Dėl skulptūrų išsaugojimo A.Orlovienė dar 2012 m. kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą (KPD) prie Kultūros ministerijos. KPD Kilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo komisija apžiūrėjo ir įvertino skulptūras. Paveldosaugininkai atsižvelgė ir į Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus raštą, kuriame teigta, kad skulptorės meninis palikimas – vertingas, įdomus ir tyrinėtinas. "Ypač vertingas N.Luščinaitės-Krinickienės tarpukario laikotarpio kūrybos periodas, kuris turėtų būti išsaugotas ir prieinamas specialistų tyrinėjimams ateityje. Rekomenduojama, kad (...) kūriniai būtų perduoti saugoti į Lietuvos muziejus", – teigta rašte.

KPD komisija, vadovaujama vyriausiosios valstybinės inspektorės Dalios Krūminienės, nusprendė, kad meninę ir kultūrinę vertę turintis N.Luščinaitės-Krinickienės skulptūrinis palikimas turi būti išsaugotas, tačiau esamos sąlygos tam netinkamos. "Saugoti reikia muziejuje. Kadangi skulptorė gyveno ir dirbo Kaune, siūloma, kad (...) darbai būtų saugomi Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje", – rašoma komisijos išvadoje. Komisija atkreipė dėmesį, kad skulptūras reikia saugoti kaip kolekciją.

Įsigijo vieną skulptūrą

Kiek vėliau KPD direktorė A.Orlovienę raštu informavo apie Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus ketinimus perimti skulptorės kūrybą. "Skulptūrinio palikimo išsaugojimo klausimas 2012 m. (...) buvo aptartas Muziejaus rinkinių komisijos posėdyje ir pritarta siūlymui priimti skulptorės darbus. Artimiausiu metu planuojama susitikti su skulptorės dukra kūrinių atrankos, perdavimo ir priėmimo į muziejų klausimais", – rašome muziejaus rašte, adresuotame KPD.

Muziejus prieš metus įsigijo tik vieną N.Luščinaitės-Krinickienės skulptūrą – 1936 m. sukurtą "Jūratę ir Kastytį". Skulptūra šiuo metu restauruojama. Dar vieną skulptorės kūrinį – Vydūno biustą – muziejus turi nuo pokario. Ilgus metus jis buvo vadinamas kito garsaus tarpukario skulptoriaus Juozo Zikaro darbu. "Tačiau mes lengvai įrodėme, kad tai – mamos kūrinys. Mes turėjome nuotraukų, kuriose matyti, kaip biustas kuriamas", – sakė A.Orlovienė.

Paklaustas, kodėl nenuperkama visa N.Luščinaitės-Krinickienės kūrinių kolekcija, M.K.Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis atsakė: "Mes negalime kasmet pirkti tik N.Luščinaitės-Krinickienės darbų. Ne tik dėl lėšų trūkumo – neturime ir kur tuos kūrinius saugoti. Dėl to mus dominančių dailininkų dirbtuvės lieka pilnos jų darbų. Mes iš Soboro savo laiku išėjome su visomis gipso skulptūromis ir nelabai turime, kur jas saugoti. O dabar dar mūsų keramiką iš rotušės rūsio išgrūdo. Turime susispausti. Ir fondai iš rekonstruojamo mūsų pastato V.Putvinskio gatvėje kol kas sukelti į Paveikslų galerijos vieną ekspozicijos salių."

Pasak O.Daugelio, ateityje muziejus norėtų įsigyti dar vieną kitą N.Luščinaitės-Krinickienės tarpukario laikotarpio kūrinį.

Eksponuojama Raudondvaryje

Vienintelė vieša vieta, kur šiuo metu galima susipažinti su tarpukariu aktyviai kūrusios skulptorės kūryba – Raudondvario pilyje įsikūręs Kauno rajono muziejus. Čia veikia jos kūrybos paroda "Regėjusi romantišką pasaulį".

Parodoje eksponuojamos dviem kūrybos tarpsniams, kuriuos skiria trys dešimtmečiai, atstovaujančios skulptūros. 1947 m. skulptorė vadinamosios Meno tarybos buvo sukritikuota – kūriniuose jai siūlyta vaizduoti visai kitokius personažus: kolūkiečius, tarybinius karius. Po tokių raginimų skulptorė keletą dešimtmečių visiškai nekūrė. Sugrįžti prie kūrybos paskatino sūnus ir dukra, pasiskundę, kad namuose labai sausas oras – paprašė mamos namams nulipdyti fontaną. Nulipdžiusi skulptūrą fontanui, menininkė vėl ėmėsi aktyviai kurti. Tarsi norėdama kompensuoti prarastą laiką, skulptorė dirbo po dvylika valandų per dieną, du kartus per dieną mankštindamasi.

Pasibaigus parodai, N.Luščinaitės-Krinickienės kūryba turėtų persikelti į Kauno rajono muziejaus Rūsio galeriją. Čia veiks nuolatinė skulptorės darbų ekspozicija.

"Džiaugiamės, kad skulptorės artimieji sutiko paskolinti N.Luščinaitės-Krinickienės kūrinius eksponuoti neribotą laiką. Rūsio galerijoje, kaip ir parodoje, eksponuosime aštuonis skulptorės darbus, – sakė Kauno rajono muziejaus direktorius Zigmas Kalesinskas. – Muziejuje turime rasti vietos mūsų kultūros, juolab – dailės istorijai. O ji neįsivaizduojama be Kauno meno mokyklos, Juozo Zikaro ir jo mokinių, tarp kurių – N.Luščinaitės-Krinickienė, kūrybos."

Z.Kalesinskas atkreipė dėmesį, kad muziejuje viešėję vokiečiai skulptorės kūryboje įžvelgė moderno, Vokietijoje vadinamo jūgend stiliumi, elementų. Jis neabejojo, kad į balandžio mėnesį atkeliaujančią Edgaro Degas kūrybos parodą užsuksiantys lankytojai apžiūrės ir lietuvių skulptorės darbus.

Komentaras

Rūta Marija Purvinaitė

Menotyrininkė, parodos "Regėjusi romantišką pasaulį" kuratorė

Skulptorės Natalijos Luščinaitės-Krinickienės (1901–1998) kūrybinė biografija siejama su Kauno meno mokykla (...). Šioje mokykloje ji lankė skulptūros studiją, kuriai vadovavo žymūs Lietuvos dailininkai Kajetonas Sklėrius ir Juozas Zikaras. Studijuodama susipažino su tautinio meno bruožais ir pažangiausiomis to meto Vakarų Europoje sklandžiusiomis moderniojo meno idėjomis. 1931 m., baigusi Kauno meno mokyklą, N.Luščinaitė aktyviai įsijungė į to laikotarpio dinamišką kūrybos pasaulį.

Paroda (...) surengta prisimenant skulptorės kūrybą, priartinančią prie Lietuvos tarpukario dailės ištakų. Eksponuojami kūriniai atspindi svarbiausius skulptorės kūrybinio kelio etapus, kūrybinius siekius, kuriuos, deja, negailestingai gniuždė nepalankiai susiklostę politiniai įvykiai, juos lydėjusi okupacinė ideologija. Dailininkė tarsi nugyveno du gyvenimo tarpsnius, kurių pirmasis siejasi su kūrybinio kelio pradžia, antrasis menininkę jau gerokai nutolinęs nuo jaunystės idealų.

Šiandien smalsu pažvelgti į kompoziciją "Nemuno ir Neries santaka" – skulptūrą, eksponuotą I Lietuvos moterų dailininkių meno parodoje 1937 m. (...) Šioje skulptūroje, apdainuojančioje dviejų didžiųjų Lietuvos upių susitikimą, turinio emocinė įtampa perteikta per sudėtingą figūrų silueto piešinį ir masyvų konstrukcinį pagrindą.

Ir vėliau, kasmet organizuojamose apžvalginėse bei teminėse dailės parodose, N.Luščinaitės-Krinickienės kūriniai, pasižymintys plastikos raiška ir dvelkiantys romantiška gaida, nelikdavo nepastebėti. Kūrinius ženklinanti lyrinė nuotaika įžvelgiama ir kompozicijų sandaroje, ir figūrų, draperijų plastikoje, kylančios ar krintančios bangos lūžyje.

Kompozicijoje "Motinystė" ne tik atskleidžiamas individualus kūrėjos santykis su vaizduojamuoju objektu, jausmingai įpinant asmeninius išgyvenimus, bet ir įsitvirtina menininkės pamėgta dviejų figūrų – moteriškojo ir vyriškojo prado – susiliejimo emocinėje raiškoje tema. (...)

Sovietinės okupacijos laikotarpiu, N.Luščinaitės-Krinickienės romantinio polėkio kūriniai nebeatitiko ideologinės sampratos, ir skulptorė, neatsižadėdama savosios kūrybos nuostatos, užsisklendė ilgiems dešimtmečiams.

Tik 1979 m. skulptorė vėl rado jėgų sugrįžti į kūrybos pasaulį – iš gipso, marmuro masės sukūrė per 20 ilgus metus svajose regėtų kompozicijų. Formos ir turinio bendrumu pasižyminčiuose kūriniuose "Eglė žalčių karalienė", "Neris", "Neringa", "Dubysa", "Šaltinėlis" ji išryškino romantizuotos, realistinių formų figūros ir ekspresyviai išreikštos bangos kontrastingą priešpriešą, tarsi perduodama žinią apie asmeninį ir kūrybinį gyvenimą palietusius skaudžius išgyvenimus.

Šiandien mums, gyvenantiems šiuolaikinio, konceptualaus meno apsuptyje, N.Luščinaitės-Krinickienės kūriniai primena jau į užmarštį nustumtą juslinės grožio išraiškos galią.

Kas? N.Luščinaitės-Krinickienės skulptūrų paroda "Regėjusi romantišką pasaulį".

Kur? Kauno rajono muziejuje (Raudondvaris, Pilies takas 1).

Kada? Paroda veikia iki balandžio 3 d.