Kai balandžio 16 d. Kauno rajone lankėsi Prezidentas Gitanas Nausėda su ponia, Raudondvario pilyje Diana Nausėdienė susitiko su Kauno rajono TAU bendruomene. Dovaną – šiaudinį sodą – pirmajai šalies poniai įteikė būtent Urbikai.

Nors šiaudinius sodus riša Vidmantas, daugiausia apie šį užsiėmimą pasakojo žmona. „Taip yra jau 55-erius metus“, – šypsojosi vyras. Ši veikla senjoro gyvenime yra palyginti nauja.

Mintis kurti nepaleido

Idėja kurti senovę menančius šiaudinius sodus Aldonos ir Vidmanto Urbikų šeimoje gimė visai netikėtai, prieš penkerius metus apsilankius Kauno rajono TAU organizuotose Zapyškio kultūros centro etnografės Jūratės Bytautės vestose kūrybinėse dirbtuvėse „Šiaudinių sodų kūrimo magija“.

„Lektorė į užsiėmimą atsivežė tik šiaudelių, nes sodą supakuoti ir saugiai transportuoti yra gana sudėtinga. Ji parodė pirmuosius sodų rišimo žingsnius, pamokė, kaip pagaminti šiaudinių sodų pirmąjį elementą – reketuką. Turbūt ne veltui šios kūrybinės dirbtuvės buvo pavadintos „magiškomis“, nes grįžus namo nepaleido mintis tęsti šių nuostabių dirbinių kūrybą“, – patikino V. Urbikas.

Prisimindamas geometrijos ir trigonometrijos žinias, vilkijietis pradėjo kurti projektinius brėžinius, abu su žmona rinko šiaudus, tinkamus gamybai, juos karpė ir spėliojo, ar viskas tikrai pavyks taip, kaip planuota.

Tobulėja: daugėjant patirties ir įgūdžių, kiekvienas naujas kūrinys yra vis didesnis ir įmantresnis. / A. ir V. Urbikų asmeninio albumo nuotr.

Konkurentas – tik krepšinis

Pirmieji blynai neprisvilo. „Vis dėlto, kai pamatome pačius pirmuosius dirbinius, kuriuos visus dovanojome artimiesiems ir bičiuliams, labai nustembame, kokie jie paprasti ir mažučiai“, – prisipažino Aldona.

Tokią šeimos dovaną yra gavę kelios dešimtys žmonių. D. Nausėdienė – pirmasis viešas ir visai Lietuvai žinomas asmuo, kuriam Vilkijos gyventojai ryžosi padovanoti daug simbolinių reikšmių turintį archajišką dirbinį. V. Urbikas savo kūrinių nereklamuoja, nebuvo surengęs parodos. Gal tai bus dar vienas pirmas kartas?

Daugėjant patirties ir įgūdžių, kiekvienas naujas kūrinys yra vis didesnis ir įmantresnis. Šiaudinių sodų rišimas taip įtraukė, kad kiekvienas vakaras, juos kuriant ir planuojant vis naujus modelius, tapo tarsi savotiška šeimos terapija, pamirštant kasdieninius rūpesčius, sudedant į savo kūrinius vien tik teigiamas emocijas.

Viskas privalo būti 100 procentų tiksliai: šiaudų ilgis, pačios geometrinės figūrėlės.

Sodus riša Vidmantas, Aldona visada stengiasi jį palaikyti, atlikti paruošiamuosius darbus, ir, žinoma, vėlų vakarą sutvarkyti darbo kambarį, kuriame gimsta vis naujas kūrinys. Jau kuris laikas Urbikai patys pasirūpina žaliava – sėja ir augina rugius.

Nors dėl pavasario lauko darbų tenka mažiau laiko skirti sodų rišimui, tačiau abu jau planuoja, kad vasaros pabaiga, kai ir vėl bus gausu kūrybinės medžiagos, taps nauju kūrybos etapu.

Vieni žmonės savo kūrinius vertina pernelyg gerai, kiti – realiai, treti yra per daug priekabūs ir kritiški. Vilkijietis savo rištais sodais nesididžiuoja, bet į kiekvieną žiūri su meile. „Kai kūrė pirmuosius ir buvo apsisprendęs, kam juos dovanos, rišdamas galvodavo apie tą žmogų, sudėdavo jam skirtus palinkėjimus“, – atskleidė Aldona.

Ar šiaudinių sodų rišimas nukonkuravo televizorių? „Galima sakyti – taip, išskyrus krepšinį. Čia jau – šventa pareiga žiūrėti“, – buvo atviras senjoras.

A. ir V. Urbikų asmeninio albumo nuotr.

Metalą iškeitė į šiaudus

Paklaustas, kiek laiko užtrunka surišti vieną šiaudinį sodą, V. Urbikas patikino: viskas priklauso nuo jo sudėtingumo. „Ištisai nedirbu, sodyboje darbų pilna, dažniausiai prisėdu tik vakarais ir užtrunku iki vėlumos. O naujo kūrinio vizija dažniausiai gimsta naktį. Dabar jau nedarau brėžinių, rišu iš galvos, mintyse matau būsimą vaizdą“, – pasakojo kūrėjas.

Jo žodžiais, net ir viską gerai apgalvojus pasitaiko, kad rišant pradeda nesisekti ar įsivelia klaida. „Vienas vienintelis netikslumas niekais paverčia visą įdėtą triūsą, viskas privalo būti 100 procentų tiksliai: šiaudų ilgis, pačios geometrinės figūrėlės. Kai nepavyksta, ima piktumas, tenka ardyti. Tada dirbinį atidedu į šalį ir laukiu, kol vėl užeis kūrybinė nuotaika“, – neslėpė pašnekovas.

Iki pensijos V. Urbikas dirbo su metalu, užsiėmė kalvyste, šiems darbams taip pat reikėjo kūrybinės kibirkštėlės. „Metalas – kieta medžiaga, todėl, tapęs senjoru, vyras pasirinko lengviau pasiduodančią“, – šmaikštavo žmona. „Kūjis pasidarė per sunkus, todėl perėjau prie šiaudų“, – juokėsi Vidmantas.

O štai Aldona dirbo farmacininke. Visą gyvenimą praleidus tarp žmonių, vilkijiečiams ir dabar norisi draugijos ir bendravimo. Visa tai jiems suteikia TAU, o kur dar gaunamos žinios!

Veiklos: V. Urbikas kasmet aktyviai dalyvauja TAU protų mūšiuose ir sporto fiestose, drauge su komandos nariais jis ne vieną kartą yra laimėjęs prizines vietas sporto rungtyse. / A. ir V. Urbikų asmeninio albumo nuotr.

Komentaras

Edita Žaromskienė,

Kauno rajono TAU rektorė

Džiaugiuosi, kad Aldona ir Vidmantas Urbikai yra aktyvūs universiteto studentai. Vilkijos fakultete paskaitas jie lanko nuo pat įsikūrimo, t. y., 2015 m. Šeima džiaugiasi turėdama galimybę lankyti paskaitas, bendrauti su bendraamžiais ir turiningai leisti laisvalaikį. Vidmantas kasmet aktyviai dalyvauja TAU protų mūšiuose ir sporto fiestose, drauge su komandos nariais jis ne vieną kartą yra laimėjęs prizines vietas sporto rungtyse.

Labai džiaugiuosi, kad Kauno rajono TAU studentai nėra tik pasyvūs paskaitų klausytojai, o įgytas ar patobulintas žinias ir įgūdžius pritaiko praktiškai, pradžiugindami ne tik savo šeimos narius, bet ir dovanodami džiaugsmą kitiems. Esu išties dėkinga, nes Urbikai Vidmanto surištą sodą yra padovanoję ir man.

Įtraukė į UNESCO kultūros paveldo sąrašą

Šiaudiniai sodai – geometrinės formos dirbiniai, gaminami iš sausų rugių, kviečių šiaudelių ar kito augalinio pluošto. Sodui rišti naudojami javų šiaudeliai yra veriami ant siūlo sudarant trikampius ir kvadratus. Šios geometrinės formos pasirinktos neatsitiktinai.

Nuo seno žinoma, kad sodai buvo labai svarbi mūsų kultūros dalis, o šiaudas žmogų lydėdavo nuo pat kūdikystės. Anksčiau šiaudų sodai buvo kabinami virš kūdikio lopšio. Taip pat sodai būdavo veriami ruošiantis didžiosioms metų šventėms – Kalėdoms ir Velykoms ir kabinami palubėje, taip sukuriant šventinę darnos, grožio ir tvarkos erdvę apie stalą. Šiaudinius sodus dovanodavo ir per vestuves naujai besikuriančiai šeimai.

Besisukantys sodai atskleidžia erdvėje esančią teigiamą energetiką, o sodo struktūra pasižymi savita mitologine simbolika.

2023 m. Lietuvos šiaudinių sodų tradicija įtraukta į UNESCO Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

www.kumutis.lt, „Wikipedia“ inf.