Kauno galerijoje "Balta" šiuo metu eksponuojama garsios Kauno tekstilininkės Zinaidos Dargienės paveikslų paroda "Tarp tekstilės".

Besidomintieji menu Z.Dargienę tikrai žino: menininkė rengia parodas, taip pat ją dažnai galima sutikti kitų dailininkų kūrybos pristatymuose. Kukli, švelnaus būdo kūrėja kitąmet minės garbingą 80 metų jubiliejų, kurio neslepia ir nesijaunina. Jai ir nereikia to daryti – kiekvienam, sutikusiam Z.Dargienę, pirmiausia išsprūsta: "Tai labai graži moteris". Žodyje "graži" telpa švelnus moteriškumas, ramumas, veide spinduliuojantis dvasingumas, gražūs, harmoningo žmogaus bruožai, kuriuos laikas tik paryškina, atverdamas vidines nugyvento gyvenimo nuostatas.

Tai ne tik graži, bet ir talentinga moteris, nors kalbantis nekyla noras klausti apie nuopelnus bei apdovanojimus. Z.Dargienė greičiausiai neva neišgirstų, numotų ranka ir papasakotų apie įspūdį palikusias keliones į Australiją, Meksiką ar Izraelį.

Tiek to visi tie laimėjimai, žinoma Kauno tekstilininkė šiuo metu galerijoje "Balta" atsiveria kitame amplua – susitelkusi į peizažą, mitologiją, save, menininkė žiūrovams pateikia akvarelės, grafikos darbus. Rugsėjo 14 d. Erikos galerijoje Z.Dargienė atidarys jau tekstilės darbų parodą, o spalio mėnesį jos kūrinius pamatys Ispanijos žiūrovai.

– Šiek tiek netikėta atėjus į garsios tekstilininkės parodą pamatyti ant sienų kabančius daugiausia akvarelės paveikslus, ne tekstilės darbus. Bet tik šiek tiek, nes gana dažnai nustebinate savo darbais, kurie sukurti labai įvairia technika. Akivaizdu, kad nesate prisirišusi prie vienos iš daugybės tekstilės technikų, jums maga vis pabandyti ką nors nauja, atrasti daugiau kūrinių išpildymo variantų.

– Tikra tiesa, esu savotiškai pamišusi dėl technikų. Kadaise, dar sovietmečiu, kai iš tuomečio Leningrado atvežtoje parodoje pamačiau man dar nežinomą techniką, pirmai progai pasitaikius nulėkiau į tuometę Čekoslovakiją, mat, ten, sužinojau, su ta technika dirbama.

Atsimenu, atvažiavau Kūčių dieną (pas mus anuo metu jos juk nebuvo minimos, švenčiamos tik paslapčia), o ten prieš Kalėdas visi jau išėję į namus. Bet vistiek pavyko susirasti gamykloje vieną senyvą žmogų, kuris, mano laimei, buvo tos technikos cecho įsteigėjas, jis man viską aprodė, paaiškino. Pasiteiravau, ar būtų galima jos ten pasimokyti. Sužinojau, kad vėliau būtų galima, bet kaina buvo man neįkandama. Tačiau visą esmę išsiaiškinau ir galėjau jau ramia širdimi grįžti į Lietuvą.

Išties kažkaip neišsitenku su viena technika, kūrinys man diktuoja, kaip turėtų būti išpildytas, o sužinoti kuo daugiau man labai norisi, įdomu – tai tarsi gyvenimo ir kūrybos varikliukas. Nors ne kartą kolegė subardavo, kad vis kita technika susižaviu ir imu ją įgyvendinti savo kūryboje. "Na, vieną kartą apsistok prie vienos, – ragindavo. – Negalima taip nuolat blaškytis", – sakė ji man. Bet, matyt, mano toks neramus charakteris, vis norisi ko nors naujo.

– O ta technika, dėl kurios važiavote į Čekoslovakiją, sukūrėte darbų?

– Taip, žinoma. Vėliau ja susidomėjo ir Kauno mokslinis tekstilės tyrimo institutas, o kadangi techniką aš jau žinojau, institute ja sukūriau keletą darbų.

– Tačiau ir begalė įsisavintų įvairiausių tekstilės technikų jūsų nepasotindavo. Be to, juk taip pat tapėte, liejote akvareles, kūrėte monotipijas, ką ir matome šioje parodoje. Gal akvarelė, tapyba – jūsų slaptoji aistra, kurios nedrįsote įgyvendinti? Juk žinome, kad sovietmečiu į tapybą įstoti buvo be galo sunku.

– Ne, tai nėra kas nors paslėpta ar neišdrįsta. Nors tekstilę pasirinkau labai paprastai. Tiesiog šešiolikos metų atvažiavau iš Mažeikių į tuometį Kauno S.Žuko technikumą (dabar Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakultetas – aut. past.), kuriame tąkart buvo pristatyta studentų paroda. Mums, stojantiesiems, ją aprodė, drauge supažindino su esamomis specialybėmis.

Atsimenu, dairiausi ir niekaip nenusprendžiau, juk buvau vos šešiolikos, žinojau tik, kad man labai patinka piešti, ypač mėgau portretus. Namuose daug piešiau, o kai su seserimi nupiešėme tėčio portretą, pagalvojau, kad man pavyko geriau.

– Sesuo taip pat nuėjo dailės keliu?

– Oi, ne, visai kitu.

– Tuomet išties – jūsų piešinys buvo geresnis.

– (Juokiasi) Mokykloje mano dailės mokytojas man tvirtai ir net primygtinai yra sakęs: "Tu būsi dailininkė. Atsimink mano žodžius."

– Gal jis ir nulėmė?

– Ne, man labai patiko piešti, bet po pasakytų žodžių nė sekundės nestabtelėjau, tik tiek, kad atsimenu ką sakė.

Taigi tame technikume sutrikusi stoviu ir man pataria, kad mergaitėms tai tinkamiausia ką nors su siūlais veikti. Žodžiu – tekstilė. Na, jei taip sako, tebūnie tekstilė, nors vėliau nebuvau labai patenkinta, labiausiai todėl, kad mokydamasi tvirtų pagrindų negavau. Pavyzdžiui, davė užduotį – sukomponuoti lovatiesę. Ir daryk ką nori, jokių teorinių žinių neišgirdome, dėstytojas tepasakė, kad pasiimtume popieriaus lapą ir visaip braižytume, kažkas juk pavyks. Kažką apgraibomis padarydavome – tokie ir buvo kompozicijos pagrindai, o norėjosi daugiau. Kita vertus, buvo sunkus laikas – pokaris, greičiausiai ne vienas dėstytojas daug ko ir pats nežinojo.

Tačiau buvo ir labai šviesių asmenybių. Pavyzdžiui, Liudas Truikys. Jis dėstė tapybą ir vien tai, kad jis, paėmęs tas mūsų labiau tepliones nei tapybos darbus, juos sudėliodavo į vieną kūrinį – buvo viena geriausių kompozicijos pamokų. Reikėjo matyti, kaip susikaupęs jis dėliodavo, keisdavo vieną darbą kitu, kad išgautų ritmą, vientisą struktūrą. Pagaliau parodė ir tai, kad kūrinys gali atsiverti, suskambėti visai kitaip, nebūtinai vienas, o drauge, vienovėje su kitais.

Pas L.Truikį namuose buvo ir daugybė Adomo Galdiko darbų. Matyt, išvažiuodamas į užsienį dailininkas juos paliko pas jį. Pamatyti A.Galdiko darbus – man tai buvo viena geriausių ne tik tapybos, bet apskritai kūrybos pamokų. Jos labai uždegė.

Prieš tapydami natiurmortus stebėdavome, kaip įdomiai L.Truikys sustatydavo daiktus. Taigi jis mums davė ir kompozicijos pagrindus, o svarbiausia – išmokė savitai pažvelgti į tai, ką turime nutapyti. Jis vis pabrėždavo, kad nereikia stengtis natiurmorto atkartoti, svarbiausia – surasti savąjį matymą, tapyti iš savo požiūrio taško. Tapybą jis mums dėstė trečiame kurse ir, galima sakyti, tik tada ėmėme nesistengti atkartoti matomo vaizdo, o pradėjome ieškoti savojo ritmo, braižo, savos išraiškos.

Kartą, kai po paskaitos likusi buvau bebaigianti kurti savo darbą, L.Truikys atėjo pasiimti kažkokio pamiršto daikto ir nejučia pradėjo kalbėti apie tapybą. Tą pokalbį atsimenu iki šiol – tai buvo viena įsimintiniausių tapybos pamokų.

– Matyt, todėl potraukio piešti, tapyti, lieti akvarelę nenurungė tekstilė, turinti tiesiog šimtus įvairiausių technikų.

– Greičiausiai. Kartais tiesiog labai norisi sukurti paveikslą. Kita vertus, paveikslai atsiranda ir tada, kai jaučiu, kad tekstile sumanymo neįgyvendinsiu. Tiesiog tai užimtų be galo daug laiko, reikėtų ne vieno pagalbininko, o jis gana lengvai gali atsirasti liejant akvarelę, tapant, piešiant.

– Ir šioje ne tekstilinių jūsų darbų parodoje akivaizdus potraukis mitologijai, tačiau, regis, parodos kūriniai sukurti tarsi sau, prie jų matome įvairias datas. Pagaliau ir parodą pavadinote "Tarp tekstilės", tarsi tai, kas atsirado lyg ir savaime, gal iš ilgesio, gal iš svajonių. Juk tekstilė buvo susijusi ir su užsakymais, darbu, pragyvenimu.

– Valandų valandas leisdama prie tekstilės technikų teptuko griebdavausi gana dažnai, norėdama užfiksuoti impulsą, kilusį mąstant apie kūrinio idėją, veikiant įspūdžiui gamtoje, kelionėse. Taip per 55 kūrybinio darbo metus susikaupė pluoštas kūrinių, atliktų ant popieriaus arba drobės. Dalį šių darbų atrinkau parodai "Tarp tekstilės".

Taip, tekstilės kūriniai anuo metu buvo susiję ir su darbu, pragyvenimu. Anksčiau užsakymų gaudavome ir iš Lietuvos, ir iš Rusijos. Buvo rengiami konkursai, turėjome pateikti eskizus peržiūrai ir jei atrinkdavo, sudarydavo sutartį, gaudavome užsakymą, už kurį būdavo sumokama. Taigi tų užsakymų daugelis norėdavo.

Prisimenu, kartą gavau užsakymą be jokios temos ir nereikalaujant eskizo. Turėjau laisvę, kuri džiugino ir drauge baugino, nes nelabai žinojau, ką norėčiau sukurti. Tebuvo išmatavimai gobelenui išausti, o ką ir kaip – visiška laisvė.

Ėmiau vartyti žodyną stabteldama prie man gražių žodžių. Ypač patiko žodis "sąskambiai", tačiau kokie? Muzikos prasmės ieškoti nenorėjau, nesu profesionali muzikantė, tai galėjo padaryti Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, būdamas ir muzikas, ir dailininkas. Taip bemąstant atėjo mintis, kad bus "Laiko sąskambiai": gobelene erdviškai sujungsiu ir paleolito, ir Renesanso laikotarpius, liaudies meną. Sukurtas darbas užsakovams patiko, jį išsivežė, tačiau jo nuotrauka yra knygoje "Lietuvos gobelenas".

Tąkart pamatęs tą mano plono audimo su detalėmis gobeleną Zenonas Varnauskas pagyrė pridurdamas: "Ar žinai, kad pirmoji Lietuvoje tokiame audime puikiai išaudei veidą?" Jis turėjo galvoje tame gobelene išaustą renesansiško Amūriuko veidą.

– Esate išaudusi nemažai gobelenų, taip pat sukūrėte daugybę darbų įvairiausiomis technikomis, esate gerai žinoma tekstilininkė, kuri, pasirodo, visą savo kūrybos laikotarpį dar ir piešia, lieja akvareles, tapo. Kokia technika kūrinys sukuriamas lengviau, kokia – sunkiau? Kaip jaučiatės pristatydama šią parodą "Tarp tekstilės"?

– Sukurti tekstilės kūrinį yra sudėtingiau, o šiaip neskirstau kūrėjų pagal specialybes, svarbiausia, ar tai yra meniška, ar galima kūrinį pavadinti menu, kuris yra labai įvairus. Pavyzdžiui, dailininkė Zinaida Vogelienė audžia nuostabius gobelenus ir yra puiki tapytoja, arba šiuo metu galerijoje "Meno parkas" veikia jaunos dailininkės Rosandos Sorakaitės paroda, kuri labai skiriasi nuo mano paveikslėlių, kaip aš juos vadinu, tačiau jaunosios menininkės darbai man paliko stiprų įspūdį, labai patiko. Taigi svarbiausia – esi menininkas, ar ne.