Vos įžengusį pro galerijos duris lankytoją pasitinka įvairių meno šakų panorama – nuo instaliacijų ir vaizdo meno iki tapybos, grafikos ir keramikos. Vis dėlto akivaizdu, kad grafikai ir tapytojai dominuoja ekspozicijoje, užimdami reikšmingą jos dalį. Tai leidžia daryti prielaidą, kad kūrėjams vis dar sudėtinga visiškai atsisakyti spalvų, net ir siekiant atitikti griežtą juodos ir baltos tematiką.

Galerijoje akimirksniu akį patraukia Matilde’ės Solgaard Utsen linoraižiniai „Krantas“ (2023) ir „Vaizduotė“ (2023). Didelio formato darbai stebina savo detalumu – norisi tik atsisėdus priešais išanalizuoti kiekvieną jų detalę. Dešinėje galime atrasti mėlynąjį kampelį – šią darbų trijulę sudaro Prano Griušio „Stebėjimo kameros“ (2024), Jono Vaitiekūno „Karaliaučiaus veidai (Nuotaka)“ (1992) ir Rūtos Lipaitės „Landšaftas“ (2024). Manau, tai vienintelis kampelis, prieštaraujantis pačiai parodos koncepcijai, tačiau kartu įrodantis visuotinę tiesą – be spalvų gyventi nesmagu.

Viena įdomiausių galerijos sienų neabejotinai galinė – čia rasime Sonatos Riepšaitės, Urtės Serapinaitės, Arno Špakos peizažus, Agnės Liškauskienės abstrakcionizmą ir subtilius atspalvius, įtraukiančius žiūrovą į savitą, malonų vizualinį akių mąstymą. Kūriniai meistriškai nukreipia dėmesį nuo medžių ir bangų, į jūrą, kopas, o vėliau – ir į dinamišką spalvų bombą. Toks judesys – lėtas, bet nenutrūkstamas – sukuria įspūdį, tarsi žiūrovas keliautų per skirtingus pasaulius. Pradėjęs nuo gamtos motyvų, jis staiga atsiduria spalvoje, kur intensyvi spalvų dinamika išsklaido monochrominės parodos rimtį. Šis cikliškas pasakojimas verčia akį ne tik stebėti, bet ir mąstyti, grįžti prie matytų detalių ir ieškoti ryšio tarp kūrinių.

Andrius Butvilas. Autoportretas su paukščiu. Popierius, sausa pastelė, pasteliniai pieštukai. / Organizatorių nuotr.

Rimos Leipuvienės keramikos darbas „Pirminis“ (2024) iškart patraukė mano dėmesį. Jos konceptualus kūrinys ne tik harmoningai įsilieja į bendrą galerijos ekspoziciją ir dera su Arvydo Poškos darbais „12K01“ (2012), „17K05“ (2017), bet ir sužadina norą giliau pažinti autorės kūrybą. Ši galerijos dalis primena XX a. pradžios estetiką, spinduliuoja modernizmo dvasia, sugebančia sukrėsti net tradicinių pažiūrų lankytojus. Abu šiuos darbus subtiliai papildo griežtai jausminga Mildos He fotografijų serija „Auschwitz. Minutės trapumas“ (2011). Tai ne tik užfiksuoti žiauraus pasaulio momentai, leidžiantys patirti tai, ko neišgyvenai, bet ir giliai įsismelkiantis vizualinis liudijimas, priverčiantis susimąstyti apie istorijos randus ir jų palikimą dabartyje.

Kūrėjams vis dar sudėtinga visiškai atsisakyti spalvų, net ir siekiant atitikti griežtą juodos ir baltos tematiką.

Keliaujant į papildomą poarodos erdvę, koriodorių, jau lipant laiptais pirmasis prieš akis pasirodantis kūrinys iškart atitinka parodos koncepciją – juoda su trupučiu balto. Tai Neriaus Vaitkaus abstraktusis darbas „Šėšėlių raizginys“ (2024), kurį galima laikyti natūraliu įvadu į parodos naratyvą, atspindinčiu pusiausvyrą tarp jausmingumo ir racionalumo. Neįmanoma atsispirti dešinėje eksponuojamiems juodiems darbams: Lilijos Valatkienės „Žaidimas I“ (2024) ir Stefanijos Giedrės Paukštytės „Šaknys“ (2024) atrodo kaip du vandens lašai – tamsaus fono su minimalistinėmis baltomis linijomis, kviečiančiomis dar arčiau prieiti ir užsihipnotizuoti.

Tą patį minimalizmo atspalvį neša ir Bernardo Burbos darbai „Laiptinė“ (2022), „Laidai“ (2024), „Sapiegų vartai“ (2023), suteikiantys visiškai kitokios energijos. Kruopštūs, smulkiai detalizuoti namų motyvai sukuria lengvumo, jausmingumo ir subtilios nostalgijos aurą. Jie įkūnija savitą šilumą, tarsi tylų priminimą apie tai, kas artima ir pažįstama. Galima tik pagirti parodos kuratorę Rebeką Bruder už tokį subtilų ir apgalvotą darbų atrinkimą išeksponavimą. Kiekvienas kūrinys ne tik užima savo vietą erdvėje, bet ir tarsi įgyja naują gyvenimą, rezonuoja su kitais darbais ir žiūrovo patirtimi, kurdamas visuminį parodos naratyvą.

Miglė Kosinskaitė. Partija. Medis, presuotas kartonas, fotospauda ant popieriaus. / Organizatorių nuotr.

Perbėgant į kitą koridoriaus pusę greitu žingsniu skubu parodos pradžios link: nuojauta kužda – ten rasiu kažką ypatinga. Ir neklystu. Dėmesį vėl patraukia mylimoji grafika – Giedrės Pučkytės darbai – „2“ (2024) ir „Kažkas kažkur kažkaip“ (2024), kurie įsirėžė tiek į protą, tiek į širdį. Paprasta, tačiau išskirtinė postmodernistinė grafika, atrodytų, kalbanti apie nieką, o gal atvirkščiai – apie viską? Jos lengvas, nepretenzingas vizualumas kartu slepia subtilų, vos pastebimą turinio tankį, kuris nepaliauja veikti net ir tada, kai atitrauki žvilgsnį.

Tokį pat lengvumą ir subtilų šmaikštumą atskleidžia ir Daivos Šlajienės darbas „Pauzė“ (2024). Grakščiai užkeltos kojos ant pianino, moters pėdkelnės, primenančios klavišų raštą, ir ištrauktos „Ave Maria“ natos ne tik perteikia ironiją, bet ir subtilų žaismą su tradiciniais simboliais. Kūrinys sukuria savotišką disonansą tarp šventumo ir kasdieniškumo, keldamas šypseną praeinančiam žiūrovui.

Laima Bazienė. Bokštas. Baltas šamotinis molis, glazūra. / Organizatorių nuotr.

Šioje parodoje 73 darbai sukurti 2024-aisiais, todėl matyti tiek daug naujų, konceptualiai įdomių darbų – tikra malonė. Paskutinė metų paroda – tai subtilus ir apgalvotas kūrinių derinys, kuriame susilieja estetika, emocijos ir gilūs apmąstymai. Kiekvienas eksponatas sukuria savitą pasaulį, tačiau visi kartu jie formuoja harmoningą, nuoseklų pasakojimą. Parodos išplėtimas į papildomas erdves suteikia šviesos ir erdvės pojūtį, o minimalistinis požiūris į spalvą – juodą ir baltą – leidžia žiūrovui susikaupti ir įsigilinti į kūrinių turinį. Tai kvietimas sustoti, apmąstyti ir atrasti naujų ryšių tarp kūrinių ir jų prasmių.

Kas? Paroda „Juoda / Balta“.

Kur? Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus galerijoje „Drobė“ (Drobės g. 62-308).

Kada? veikia iki 2025 m. sausio 11 d.