2020 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje režisūros magistro studijas baigęs menininkas kūryboje analizuojamas amžinąsias žmonijos problemas pritaiko šiandienai. Režisierius nevengia teatro ir kino jungčių, jo darbuose daug nuorodų į aplinkinius kontekstus, siurrealizmo, sapno, fantazijos elementų, susvetimėjimo jausmo. Yra sukūręs spektaklių Juozo Miltinio dramos teatre, NKDT, Valstybiniame jaunimo teatre.

A. Gornatkevičiaus nuomone, teatrui rodant dėmesį paaugliams, šie įgaus įprotį lankytis spektakliuose savarankiškai. Apie tai, kaip sudominti šiuolaikinį paauglį, Žemės gyventoją, besimaudantį virtualybės baseinuose, – pokalbis su „Santaka“.

Jauni žmonės susiduria su dideliu spaudimu. Spaudžiamas daiktas kažkuriuo metu trakšteli, tuomet jį reikia sutaisyti.

 

– Augustai, tavo spektakliai „Aliaska“, „Kelionė į Edeną“, „Roberto Zucco“ ir kiti yra skirti suaugusiesiems, bet esi kviečiamas statyti ir jaunimui. Pirmasis spektaklis „Emilių Emilis“ buvo labai sėkmingas – kritikai jį nominavo „Auksiniam scenos kryžiui“. Dabar vėl režisuoji spektaklį jaunuoliams. Kuo tau ypatinga jaunoji auditorija?

– Pirmasis pasiūlymas buvo atsitiktinumas. Studijuojant akademijoje viskas atrodo rimta, sureikšminta, tad negalvoji statyti spektaklius vaikams, paaugliams, jaunimui. Tačiau, kai šio pasiūlymo sulaukiau iš teatro, priėmiau su džiaugsmu. Viena vertus, man patinka iššūkiai, antra – turiu jauną brolį, „Emilių Emilio“ žiūrovą, tad norėjau kažką sukurti jam. Dabar vyrauja tendencija auginti teatro žiūrovą. Man įsiminė reklama, klausianti: „Tu – teatro gerbėjas, ar tave atsivedė žmona?“. Tai rodo, kad suaugusiųjų teatro žiūrovų kategorijoje dominuoja moterys. Sau išsikėliau iššūkį sukurti spektaklį „Emilių Emilis“... berniukams! Jeigu jau mes ketiname auginti žiūrovą, tai ši grupė sulaukia spektaklių mažiausiai. Taigi, šis profesinis iššūkis man leido paaugti profesine prasme. Augti yra įdomu. Kai nustoji augti kaip kūrėjas, tampi įsižeminusiu, savo taisykles turinčiu kūrėju. Norėtųsi augti visą gyvenimą.

– Naujausias spektaklis skiriamas jaunimui nuo 14 metų. Amžiaus apibrėžtis yra labai svarbi, nes visi paauglystės tarpsniai – tarsi drugelio vikšro virsmo drugiu fazės – kiekviena skirtinga ir savita. Turbūt pradedant spektaklį vienas iš esminių buvo klausimas, kam šis spektaklis skiriamas?

– Man, kaip kūrėjui, jaunimo, paauglių auditorija yra labai aiški ir reikia įsivardyti, kas šiam žiūrovui yra įdomu, pasidomėti, kas apskritai yra teatre kuriama jaunimui, ir pasikalbėti su jaunais žmonėmis. NKDT turi jaunimo tarybą, ir jie priminė filmą „Pusryčių klubas“, kuris yra filmų paaugliams žanro pradininkas, nuo kurio paauglio vaizdavimas daug nekito. Pradėjus repeticijas, pokalbius su kūrybine komanda, gimė idėja, kad visas spektaklis bus apie tai, kaip vaizduojamas paauglys. Kas toji paauglystė? Kur yra skirsnis tarp paauglių ir young adults (liet. jaunimas arba jauni suaugėliai – red. past.)? Manoma, kad ji tęsiasi iki 25-erių metų, bet tas laikotarpis turi savo sluoksniavimą: viena paauglystė yra mokykloje, kita – studijų laikais. Esminis mūsų tyrimo klausimas ir spektaklio raktas – kaip pavaizduoti paauglį? Lygiai kaip ir kurdami „Emilių Emilį“ svarstėme, kaip vaizduoti vaiką ir nusprendėme jo nevaizduoti, bet vaidinti situacijas.

– Galbūt perkeliant paauglius į sceną jums padeda aiškūs personažų tipažai: moksliukas, gražuolis, sportininkė, vandalė, menininkas?

– Šiuos tipažus mums padiktavo filmas. Bendrai pažvelgus į medijas, filmus, literatūrą, mes rasime tuos pačius tipažus. Keičiasi tik personažų gylis, bet filmuose ir serialuose yra paplitę pagrindiniai tipažai. Taigi, pasirinkome šias gaires klausdami, ar visus paauglius ir pačius save, kai buvome to amžiaus, galime jiems priskirti? Ar patys save galime įvardyti kaip menininkus ar moksliukus? Tikriausiai visi turime kažkiek ir to, ir to. Tuos tipažus mes preparuojame kaip varlę per biologijos pamokas (turime tokią klišę bent jau filmuose) – mes pažiūrime, kas to paauglio išorėje, viduje, pažiūrime, kas pas mus viduje, ir permąstome, ar pasaulis toks stereotipiškas ir nespalvotas.

Mes galime kalbėtis su paaugliais apie ekologiją, ekonomiką, kapitalizmą ir kitas temas, priimti kaip lygius.

 

– Spektaklis vadinsis „Taisykla“. Šis pavadinimas asocijuojasi su daiktų – batų, laikrodžių taisykla. Kas slypi po pavadinimu?

– Pavadinimas – daugiabriaunis, daugiareikšmis. Jis atsirado iš to, kad mokykloje yra labai daug taisyklių. Man atrodo, kad jis yra šiek tiek pašiepiantis, ironizuojantis, nes mokykla, tėvai, autoritetai, tie patys serialai bando pataisyti. Jauni žmonės susiduria su dideliu spaudimu. Spaudžiamas daiktas kažkuriuo metu trakšteli, tuomet jį reikia sutaisyti. Man mažiausiai norisi taisyti, – norėtųsi daugiau atpalaiduoti, atveržti tuos varžtus, kad netrakštelėtų.

– Jaunuoliams labai svarbi muzika, jie gyvena skirtingų programėlių sukurtame vaizdinių pasaulyje. Kuo išskirtinis šio spektaklio muzikinis apipavidalinimas, vizualioji pusė?

– Kadangi spektaklis yra savotiškas tyrimas, kaip minėjau, tai ir jo estetinė vizualioji ir muzikinė pusė yra eksperimentiška – yra ir nemirštančios klasikos, tipažų, įvaizdžių, kuriuos sujungė dailininkė Simona Davlidavičiūtė. Mūsų scenovaizdyje matomas legendinis mokyklos rūsys, kur dirba staliai, paslepiamos nereikalingos dekoracijos, sunešami sulūžę stalai, nepanaudotos sporto priemonės – efemeriškas ir bet kuriam laikui priklausantis. Lygiai taip pat naudojamas „TikTok“, instagramo reelsai ir šiuolaikinės medijų įtakos, kurios atsispindi tiek Marijos Paškevičiūtės sukurtoje muzikoje, tiek Kristijono Dirsės vaizdo projekcijose. Kaip bet kuris paaugliškas filmas baigiasi tuo vadinamuoju pereinamuoju periodu, kada iš paauglystės pereinama į jaunų suaugėlių pasaulį. Šis kūrinys irgi turės virsmą, brandos ritualą, kuris yra amžinas, bet bus perteiktas per šiuolaikinius fenomenus ir aplikacijas: interneto mymsus ir t. t.

– Tekstus rašo rašytojas ir pasakotojas Domas Raibys. Jis turi savitą, nenugludintą stilių, gal dėl to jam patikėjai šiuolaikinių personažų kalbą?

– Domas veikia tarp scenos meno „stand-up comedy“ ir literatūros, slemo, kuris labai artimas jaunai auditorijai. Jo tekstai yra išties nenugludinti ta prasme, kad yra nepasiduodantys teatrinei formai ir įdomu su jais žaisti. Kalba turėtų būti įdomi jaunam žmogui. Jeigu jau mes laužome stereotipus, tai ir teatro kalbos stereotipus turime kvestionuoti: ar galime kalbėdami pakeltu balsu ir psichologine vaidyba sudominti šiuolaikinį paauglį, kuris be to, kad yra Žemės gyventojas, maudosi ir virtualybės baseinuose?

– Girdėta nuostata, kad jaunuolį sudominti scenoje vykstančiu veiksmu nepaprasta: turi pramušti savotišką sieną. Ši publika – labai atvira – neslepia, kad nepatinka, – gali išsitraukti telefonus ir skrolinti. Kaip su tuo paauglių sienos pramušimu?

– Iš dalies pritariu, bet, kas veikia konkrečiu atveju, nebūtinai yra taisyklė. Nesinori patvirtinti stereotipą, kad paaugliai yra sunkiausia auditorija. Ji, kaip bet kuri kita, tik kelia kitų iššūkių. Taip, jei nepatiks, išsitrauks telefoną. Kita vertus, mes, suaugusieji, kartais per kantriai žiūrime nepatinkantį spektaklį ir neišsitraukiame telefono. Tai tik harmonijos ir pusiausvyros klausimas. Kaip tą dėmesį išlaikyti, kaip surasti kontaktą, sugriauti sieną? Man atrodo, visų pirma – kalbėti paprastai, tiesiogiai. Tą taisyklę išsikėlėme statydami spektaklį „Emilių Emilis“ – nebukinti vaikų, nevaizduoti vaiko infantiliai ir lygiai taip pat vaizduojant paauglį – nesijuokti, nepajuokti. Mes galime kalbėtis su paaugliais apie ekologiją, ekonomiką, kapitalizmą ir kitas temas, priimti kaip lygius. Grįžtant prie iššūkių – bet kuri publika jų kelia ir aš skirties stengiuosi nedaryti.

– Teatrai deda daug pastangų į tai, kad pakviestų jaunų žmonių, nes puikiai supranta, kad būsimą publiką būtina užsiauginti, ji neatsiranda iš niekur. Vis dėlto šiame procese svarbūs tarpininkai – tėvai arba mokytojai. Ar utopiška svajoti, kad jaunuoliai ims pirkti bilietus į teatrą patys, niekieno neraginami?

– Manau, kad neutopiška, tik reikia drąsos iš paties teatro. Reikalingos ir sąlygos: kad teatras būtų labiau atvira, patraukli erdvė, kad būtų galima hanginti prieš arba po spektaklio. Svarbu pasakyti, kad mes esame ir mes jų laukiame, ne tam kad pamokslautume, mokytume, parodytume tave iš šalies, o kad pabūtume kartu. Man norisi, kad spektaklis atveržtų tuos varžtus.

Kas: Spektaklio „Taisykla“ premjera.

Kur: Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Kada: Balandžio 6, 7, 8 d. 14 val.