Istorinės šaknys

Istoriniai šaltiniai teigia, kad popieriaus karpinių menas atsirado Rytų šalyse. Nuo seno daugelis tautų iškarpas naudodavo namams puošti. Karpiniai buvo daromi pagal tos tautos specifinę ornamentiką, simboliką.

Lietuvoje karpiniai paplito XVI a. Gyventojai karpiniais gražindavo žibalinių lempų gaubtuvus, lentynas, paveikslus, veidrodžių rėmus, o sudėtingesnio ornamento karpiniais puošdavo namų langus, indaujas. Iš senų laikų atėjęs kruopštus karpymo menas šiandieniniame pasaulyje išlaiko tą pačią natūralią plastikos išraišką, liaudies meno ornamentiką.

Šiuolaikiniame lietuviškame karpinių mene vyrauja naujos meninės išraiškos priemonės ir ieškoma naujų technikų. Be tradicinių ornamentų interpretacijos, per pastaruosius du dešimtmečius susiformavo vaizduojamojo meno karpiniai, kuriuose svarbiausia yra dekoratyvumas.

„Su karpiniais norisi dirbti tyliai. Kai karpai, tu visas pasineri, ir čia yra tas pats, kaip tu darytum ką nors švento, prasmingo“, – į karpinių dirbtuves susirinkusiems žmonėms pasakojo tautodailininkė Eglė Dvarionaitė-Vindašienė.

Godos Labanauskaitės nuotr.

Karpiniai – irgi menas

Pripažinta karpinių meistrė E.Dvarionaitė-Vindašienė karpo iš popieriaus jau daugiau kaip 30 metų. Šiandien ji yra tikra šio amato meistrė, o jos darbai buvo eksponuojami Švedijoje, Prancūzijoje, Punske, Turkijoje, Irane, Lenkijoje, Rusijoje.

Tautodailininkė siekia atgaivinti karpinius ir parodyti žmonėms, kad jie gali būti naudojami kasdieniniame gyvenime. „Žmonės labai domisi, karpiniai populiarėja“, – pastebi E.Dvarionaitė-Vindašienė.

Tautodailininkė pasakojo, kad karpinių menu susidomėjo iš Julijos Daniliauskienės, taip pat tautodailininkės. „Ji mane išmokė tą seną, patį paprasčiausią karpymo būdą – sulenkti be jokių paukštelių, angelėlių, žolelių, gėlyčių, o naudoti tik saulės, žalčio motyvus. Tai yra pasikartojantis ritmas, kuris suteikia apsaugą ir valo namus. Mes kuriame harmoniją – ne šiaip sau viską darome, bet prasmingai, ne dėl išorės, bet apjungiant visą savo erdvę, norint ją apsaugoti“, – džiaugsmingai pasakojo karpinių meistrė.

Kai karpai, tu visas pasineri, ir čia yra tas pats, kaip tu darytum ką nors švento, prasmingo.

Tautodailininkė teigia, kad šis menas populiarus ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Rusijoje, ten karpiniai yra vadinami raižiniais. Karpiniai išpopuliarėjo ir Danijoje – ten juos išgarsino rašytojas, pasakų kūrėjas Hansas Kristianas Andersenas.

Tautodailininkė teigia, kad naujokui išmokti karpyti nesunku. „Reikia tik pradėti. Jeigu jau mūsų močiutės, mamos mokėjo neturėdamos tokių žirklių, tik peilius, tai yra nesudėtinga. Reikia tik pamatyti, kaip tai daroma“, – paaiškino E.Dvarionaitė-Vindašienė.

„Anksčiau karpydavo užuolaidas iš laikraščių švenčių proga, o laikraštis būdavo tol, kol sulaukdavai kitų švenčių. Tada reikėdavo jį nuimti, sudeginti ir iš naujo karpyti“, – aiškino tautodailininkė.

Panaudojami kasdienybėje

„Man labai patinka toks darbas, kai gali susikaupti. Labai įtraukia ir net nejauti, kaip laikas bėga. Labai smagu, kai karpai, atrodo, paprastus trikampėlius, o paskui išlankstai ir gauni ornamentą. Eglė yra mano vaikystės draugė, ir aš atsimenu, kai ji pas mus atėjo ir iškarpė angelą“, – laikydama rankoje savos kūrybos karpinį pasakojo karpinių dirbtuvių dalyvė Jolanta.

„Labai smagu. Man labai įdomu sužinoti, kokios buvo tradicijos, kokie raštai, nes snaiges mes visi esam karpę. Kai principą dabar žinai, tai namuose galima bus bandyti toliau“, – įspūdžiais dalijasi dirbtuvėse dalyvavusi Odeta.

Projekto kuratorė, kultūros vadybininkė Inga Zinkevičiūtė teigia, jog šis renginys yra vienas iš pirmųjų bandymų surengti kultūrines dirbtuves, skirtas folklorui. „Labai džiaugiamės, jog sulaukiame didelio susidomėjimo. Žmonės turbūt ištroškę tikrų dalykų, o kas yra tikresnio už mūsų šaknis, tautodailės užsiėmimus?“ – svarstė I.Zinkevičiūtė.

Godos Labanauskaitės nuotr.

Šios dirbtuvės yra viena iš viso projekto dalių – kiekvieną ketvirtadienį Kauno Vinco Kudirkos biblioteka kviečia skirtingus tautodailininkus, kurie pristato vis kitokį amatą. Organizatorė teigia, jog bus ir juostų vijimas, keramika.

„Tikrai visi specialistai yra pripažinti menininkai, visi daug metų dirbantys toje srityje ir pristato pačius tikriausius tradicinius lietuvių tautos amatus. Tai yra mūsų šaknys, mūsų tradicijos ir tie, kas pabando, tikrai užsikabina, nes tai dalykas, kuris tikrai turėtų būti artimas ir naudingas šiuolaikiniam žmogui“, – paaiškino organizatorė.

Karpinių meną I. Zinkevičiūtė laiko kūrybiniu užsiėmimu, kuriame galima maloniai praleisti laiką, o viskas, ką galima pasigaminti šiose dirbtuvėse, – panaudojama praktiškai, kasdieniame gyvenime.