Dirbusi prie daugybės tarptautinių parodų kartu su gerai žinomais ir kylančiais menininkais, C. Dolek kūrėjus suburs ir Kaune, festivalio ekspozicijoje „Idėjos: kuriančios ir griaunančios“.

C. Dolek veiklą keliais žodžiais apibūdinti sunku. Prancūzų kuratorė, kritikė ir fotografijos entuziastė yra viena iš „Circulation(s)“ – pirmojo fotografijos festivalio Europoje, skirto išskirtinai jauniems kūrėjams, – įkūrėjų. Festivalis, vykstantis Paryžiaus šiuolaikinio meno erdvėje „Centquatre“, tapo tvirta starto platforma dešimtims menininkų.

C. Dolek veikla neapsiriboja kuravimu: ji aktyviai dalyvauja edukacijoje, koordinuojant rezidencijas, žurnalistikoje ir leidyboje. Šiandien kuratorė yra viena įtakingiausių jaunųjų fotografijos scenos formuotojų Europoje.

Su kuratore kalbamės jai atvykus į Lietuvą – čia menininkė vieši pirmą kartą.

S. Petkaus nuotr.

– Carine, Lietuvoje viešite pirmą kartą – koks jūsų pirmasis įspūdis?

– Lietuvoje man labai patinka. Kadangi turiu lenkiškų šaknų, tam tikra prasme jaučiuosi kaip namie. Vis dėlto viskas kiek egzotiška, nes dar niekada nesilankiau Baltijos šalyse. Gera jausti daugybę panašumų – skonių, spalvų, grožėtis skirtumais: atviromis erdvėmis, ramybe, net kitokia šviesa.

– Jūsų nuomone, kiek miesto arba šalies istorinis ir socialinis kontekstas svarbus rengiant festivalio ekspoziciją?

– Labai svarbus. Kiekviena visuomenė turi savitų patirčių ir socialinį kontekstą, kuriame gyvena. Skiriasi mūsų istorijos, dažnai – ir vertybės. Todėl rengiant parodą svarbu suprasti vietos dvasią ir pačius žmones. Kontekstas formuoja tai, kaip menas yra priimamas ir suprantamas.

Viskas priklauso nuo mūsų suvokimo. Galbūt pats pasaulis nepasikeis per naktį, tačiau mūsų požiūris, mūsų ryšio su kitais pojūtis – gali.

– Kam, kurdama parodą, skiriate daugiausia dėmesio?

– Manau, kolegos pasakytų, kad esu linkusi dirbti prie temų, turinčių stiprų poveikį – dažnai sunkiųs ar nepatogių. Tai yra mano komforto zona.

Kuruoju ir darbus, kurie yra jautrūs, intuityvūs, dokumentinio pobūdžio. Jei reikėtų apibendrinti, sakyčiau, kad į savo darbą stengiuosi žvelgti atvirai ir su smalsumu. Kartais tai intensyvus, daug pastangų reikalaujantis kūrybos procesas ar tema, o kartais – labai lengvi, vizualūs, meistriškai sukurti darbai. Tikiuosi, kad abiejose srityse jaučiuosi vienodai gerai.

– Ar galėtumėte šiek tiek plačiau papasakoti apie užsienio menininkų kūrybos pristatymą Kaune? Ką jums asmeniškai reiškia jos pavadinimas – „Idėjos: kuriančios ir griaunančios“?

– Idėjos yra nematomos, tačiau esminės jėgos. Jos ateina anksčiau už gestą, žodį, kūrinį. Jos gali gimti tyloje arba chaose, iš gyvybiškai svarbaus poreikio arba trumpalaikės nuojautos. Idėjos formuoja mūsų pasaulio suvokimą ir lemia, kaip jame veikiame. Net prieš prasidedant kūrybai, visų pirma atsiranda idėja. Kartais tai jau yra revoliucija. Tema „Idėjos: kuriančios ir griaunančios“ primena, kad kiekvienas vaizdas, kiekvienas garsas, net ir tyla gali būti transformuojanti. Už kiekvieno kūrybinio veiksmo slypi idėja. Kartais būtent ta idėja viską pakeičia.

Kita vertus, idėjoms suteikiame labai daug reikšmės, tačiau pamirštame, kad pasaulyje gyvena milijardai žmonių – net tik genijų, bet ir kvailių, kurie generuoja idėjas. Tai tarsi vandenynas, pilnas bangų. Aplink mus – nuolat juda begalė idėjų. Kai kurios jų kur nors nuneša, atveria naujų vidinių erdvių. Tačiau daugelis – tiesiog bangos, kurios praplaukia pro šalį.

S. Petkaus nuotr.

– Gyvename sudėtingu geopolitiniu laikotarpiu – karai, krizės, nestabilumas. Ar manote, kad šiandienos kontekste paroda įgyja kitokią prasmę?

– Nežinau ir nemanau, kad man reikia tai spręsti. Nesu įsitikinusi, kad kuriu ką nors, kas pakeis pasaulį, – pasaulis ir be manęs yra gana didelis, kad keistųsi savaime. Galiu pasiūlyti idėjų, galimybių, įžvalgų, dalytis jomis skirtingose erdvėse, tarp įvairių kultūrų, su skirtingais žmonėmis, kurti akimirkas, kai visa tai susitinka. Tuomet reikia paleisti. Niekada nesistengiu brukti savo minčių ten, kur jos neturi galimybės įsišaknyti.

Taip, pasaulis yra sudėtingoje situacijoje: karai, krizės, tačiau kartu turime daugiau informacijos nei bet kada anksčiau. Viskas priklauso nuo mūsų suvokimo. Galbūt pats pasaulis nepasikeis per naktį, tačiau mūsų požiūris, mūsų ryšio su kitais pojūtis – gali.

Tikiu, kad kiekviename iš mūsų yra šviesos, įgalinančios pakeisti mažus dalykus. Tokios parodos kaip ši gali šiek tiek prisidėti prie pokyčio, parodydamos, kad galima gerbti kiekvieną gyvą būtybę, kad esame visumos dalis.

– Kas jus žavi meno pasaulyje, menininkuose, su kuriais dirbate?

– Tikiu, kad svarbiausia daryti tai, kas atrodo teisinga, nepaisant kitų nuomonės. Jei tavo tikslas yra patikti kitiems arba tapti žymiam, tada tavo dėmesys nukrypsta ne į tai, ką kuri, o į tai, kaip tavo kūrinys bus priimtas. Kai taip nutinka, darbas nesuskamba taip, kaip turėtų.

Visuomet sakau: jei tavo kūrinys tau yra toks svarbus, kad jį kurtum net tuo atveju, kai niekas kitas jo nemato, vadinasi, tikrai esi menininkas. Juk daugelis žymiausių istorijoje kūrėjų gyveno sunkų gyvenimą. Didelė jų dalis savo gyvenimo metu buvo vargšai, nežinomi, sirgo depresija, o pripažinimą pelnė tik po mirties. Nesakau, kad taip turi būti, bet tai aiškiai parodo viena: tavo darbas pirmiausia turi būti svarbus tau pačiam.

Pažįstu menininkę, kuri mane labai įkvepia. Ji jaučia, kad kūrybai turi tik 40 produktyvių gyvenimo metų. Todėl dirba be poilsio – ne todėl, kad pasaulis ją stebi, o todėl, jog jaučia, kad privalo. Gerbiu ir žaviuosi tokiu užsidegimu. Ar tai, ką kuri, yra gerai ar blogai, nebesvarbu. Kas apskritai gali tai nuspręsti? Jei tai, ką darai, tau atrodo tikra ir teisinga, to visiškai pakanka.

– Kokį ryšį kuriate su lankytojais, kuruodama parodas? Ką jie turėtų patirti?

– Atvirai sakant, iš lankytojų nesitikiu nieko. Parodą jie gali pereiti paskubomis arba pasilikti kelioms valandoms – čia jau jų pasirinkimas. Mano užduotis yra sukurti ką nors prasmingo, įtraukiančio, įkvėpti ar sujaudinti žmones, tačiau kaip ir ar jie apskritai reaguos į šiuos dalykus, yra tik jų sprendimas.

Stengiuosi per daug negalvoti apie tai, ką darau. Per 20 metų darbo patirties pasitikiu savo intuicija ir žiniomis. Save matau kaip patyrusį įrankį, padedantį viską sujungti. Nenoriu per daug aiškinti ar lankytojams primesti savo požiūrio, nes tai gali blokuoti jų pačių vaizduotę ir supratimą.

Man svarbu suteikti erdvę tiek menininkams, tiek žiūrovams. Laisvą erdvę, kurioje žmonės galėtų projekuoti savo mintis ir jausmus, kurti ryšius. Aš žinau, ką ir kodėl darau, bet palieku vietos ir kitiems rasti savo prasmę.

S. Petkaus nuotr.

– Kas jums, kaip kuratorei, darbe yra didžiausias iššūkis , o kas teikia daugiausia džiaugsmo?

– Žmonės mano, kad pasirinkti darbus yra sunku, tačiau tai netiesa, ypač kai žinai, ko ieškai. Kuravimas yra dalis manęs, o kartu – dalis kito žmogaus darbo. Su menininkais pavyksta užmegzti stiprius ryšius, nes tiek aš, tiek jie, jaučiamės suprasti. Susitinkame kažkur per vidurį – aš papildau jų mintis, jie – manąsias.

Žmonės dažnai žiūri į mane kaip į trečią koją – kažką, kuo galima pasitikėti, tačiau jokiu būdu ne kaip į menininkę. Vis dėlto jaučiuosi labai laiminga, nes galiu būti daug kuo. Menininkai, net jei yra labai produktyvūs ar kūrybingi, visada lieka savimi. Aš, kaip kuratorė, turiu galimybę judėti tarp skirtingų pasaulių, imti iš kitų ir dalytis – tai yra nuostabu.

– Ar pastebite kokių nors naujų tendencijų – kaip žiūrovai reaguoja į kūrinius, kaip menininkai pristato savo kūrybą? Keičiasi tai, kaip mes šiandien suvokiame meną?

– Kai esi meno pasaulyje, pokyčius vertinti sunku. Pastebiu didėjantį multimedijos meno paplitimą. Kasmet matome vis daugiau instaliacijų ir eksperimentinių darbų, ypač studentų ir jaunųjų menininkų, kurie tyrinėja naujus pojūčius ir formas.

Vis daugiau menininkų dirba su dirbtiniu intelektu ir aš manau, kad tai puiku. Labai įdomu stebėti, kaip žmonės sąveikauja su mašinomis – kažkuo didesniu ir galingesniu už juos pačius – ir kaip tai kelia nuolatinių klausimų apie tapatybę ir mūsų kryptį.

Kartu jaučiu, kad darosi vis sunkiau patraukti ir išlaikyti žmonių dėmesį. Tai natūralu žvelgiant į šiandienos visuomenę ir medijų aplinką. Tai nėra kritika – tiesiog tokia realybė, kurioje gyvename, todėl turime ieškoti naujų būdų, kaip įtraukti auditoriją, arba tiesiog toliau daryti tai, kuo tikime.