Šiandien prie A.Jakšto gatvės kampo gailiai glaudžiasi kažkieno ant sienos nupešta juoda katė, nuotykių mėgėjus masina ligoninės rūsiai, o sunykusio pastato galinį fasadą ir piktžolėmis apaugusį kiemą gali matyti visi Kauno pilies lankytojai.

Kvartalo užuomazgos

Esame, ko gero, seniausiame Kauno žydų kvartale, kur žydai legaliai (ir ne visai) gyveno nuo XVII a. pabaigos. Griežtai tariant, pilies teritorija anuomet Kauno miestui nepriklausė. Tai buvo vadinamoji jurizdika, tiesiogiai priklausanti karaliui ir valdoma seniūnų. Būtent todėl čia galėjo įsikurti Kauno mieste magistrato nepageidaujami žydai. Žinoma, kad XVIII a. pradžioje pilies jurizdikoje jau stovėjo pirmieji žydų maldos namai. 1716 m. per Jėzuitų kolegijos mokinių surengtą pogromą jie buvo sugriauti, bet 1722 m. vėl atstatyti.

1782 m. Kauno seniūnas Mykolas Pacas savo valdą, buvusią tarp Kauno pilies ir dabartinių M.Valančiaus, Šv.Gertrūdos bei Jonavos gatvių, išnuomojo broliams Soloveičikams. Jau anuomet buvusi įtakingos Soloveičikų giminės šaka čia atsikėlė nuo kitoje Neries pusėje buvusios Slabodkos, privataus Radvilų miestelio, kuriame žydai gyveno laisvai.

Pirmasis žinomas Soloveičikas, Juozapas cha–Levi, rūpinosi panaikinti 1754 m. paskelbtą draudimą žydams gyventi Kauno mieste. Jo sūnus Izaokas Soloveičikas buvo Vilijampolės rabinas, o anūkai Mozė ir Abraomas 1772 m. pastatė garsiąją Vilijampolės sinagogą.

Broliai Mozė ir Aaronas Soloveičikai tapo pirmieji žydai, kuriems buvo oficialiai leista pasistatyti mūrinį namą šiapus Neries. 1788 m. buvo įkurta pirmoji visavertė Kauno žydų bendruomenė – kahalas, kurios vadovu tapo rabinas Mozė (Mauša) Soloveičikas.

Kadisono sklypas

XIX a. čia, prie Kauno pilies, jau buvo susidaręs tikras žydų kvartalas. Vienu metu dabartinė Pilies gatvė net vadinosi Senoji žydų gatvė. Pilies ir A.Jakšto (buvusios Karaliaus Dvaro) gatvių sankirtoje buvę sklypai priklausė pirkliui Merkeliui Kadisonui.

Pasakojama, kad 1846 m. šiandien primirštas, vienas garsiausių XIX a. Britanijos žydų veikėjų, seras Moses Montefiore (1784–1885) su žmona ir sekretoriumi, keliaudamas į Sankt Peterburgą, kur tikėjosi iš caro Nikolajaus I išsiderėti geresnes gyvenimo sąlygas Rusijos imperijos žydams, apsilankė ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, kur buvo apsistojęs Kadisono name.

Kadisono sklype XIX a. viduryje buvo pastatyta ir pirmoji Kauno sinagoga. 1930 m. Gerardo Bagdonavičiaus darytame piešinyje matome ją dviejų aukštų, su pusarkiniais antro aukšto langais fasado centre, papuošta piliastrais, laiptuotu frontonu ir mažais bokšteliais iš šonų. Šios gražiosios sinagogos, stovėjusios A.Jakšto ir Pilies gatvių sankirtoje, seniai nebėra. Paskutinis jos fragmentas, įkomponuotas į naują pastatą (Pilies g. 4), išnyko 1982 m.

Pakoreguoti planai

XIX a. viduryje pradėta statyti ir Žydų ligoninė. Leidimas statybai buvo išduotas 1854 m. Sklypas priešais pilies griuvėsius, per gatvėlę nuo seserų bernardinių vienuolyno sienos kadaise priklausė Kauno burmistrui, vokiečiui Reisui, todėl ilgai vadintas Reiso sodu. XIX a. viduryje jis priklausė tam pačiam Merkeliui Kadisonui, iš kurio žydų bendruomenė sklypą išpirko.

Iš pradžių didelių statybų nebuvo numatyta: pagal pirmą, Nikolajaus Timofejevo paruoštą projektą buvo pastatyti tik du vienaaukščiai namukai palei A.Jakšto gatvę, kiek vėliau, 1860 m., vienas jų paaugo iki dviejų aukštų, o 1875 m. jie buvo sujungti į vieną pastatą (darbus prižiūrėjo architektas A. Polozovas).

1882–1885 m. pastatas buvo remontuojamas. Ir tik 1891–1892 m. ligoninė pradėjo įgauti savo dabartinę išvaizdą: žymus architektas Justinas Golinevičius praplėtė ją iki dviejų aukštų pastato su pusiau uždaru kiemu. Iki 1912 m. iš kiemo pusės buvo pristatytas laiptinės rizalitas suapvalintais kampais, o šalia, Papilies gatvėje, atsirado dar vienas vieno aukšto korpusas; šis buvo nugriautas po 1986 m.

Iki šiol, žiūrėdami į pagrindinį, A.Jakšto gatvės ligoninės fasadą, matome, kad čia būta ne vieno namo: pietinė jo dalis nesimetriškai suskaidyta piliastrais, o įėjimas patrauktas link šiaurinės dalies.

1929 m. pagal inžinieriaus architekto Mozės I.Blocho projektą visi korpusai buvo paaukštinti iki trijų aukštų. Tuo pat metu ligoninė buvo iš pagrindų suremontuota: įvesta kanalizacija, vandentiekis, centrinis šildymas, įrengtas liftas.

Pilies gatvelėje XIX a. viduryje pastatyta dviejų aukštų žydų apeiginė pirtis (mikva) XX a. pradžioje buvo panaudota ligoninei plėsti. 1920 m. buvusioje pirtyje buvo įkurta kūdikių ir mažų vaikų prieglauda. Ji veikė iki 1930 m. ištikusio gaisro, po kurio pastatas buvo nugriautas. Naujas keturių aukštų modernus vaikų prieglaudos namas su ambulatorija ir Montessori vaikų darželiu buvo pastatytas Žaliakalnyje.

Medicinos centras

Nepriklausomos Lietuvos laikais ligoninė priklausė draugijai "Bikur cholim". Ji garsėjo gerais gydytojais, o gydytis joje, suprantama, galėjo visi norintieji, nepriklausomai nuo tautybės ir socialinės padėties.

Iki Pirmojo pasaulinio karo ligoninė, kaip lietuvių kalba ėjusiame žydų laikraštyje "Apžvalga" 1935 m. rašė jos vyriausiasis gydytojas, "turėjo ryškų labdarybės įstaigos pobūdį ir ypač rūpinosi vargingiausiais Kauno gyventojų sluoksniais". Vėliau ji priimdavo tiek galinčius gydytis savo lėšomis, tiek ligonių kasų atsiųstus ligonius, o neturtingų ligonių gydymą apmokėdavo "Bikur cholim" draugija.

Čia veikė vidaus ligų, chirurginis, gimdymo ir moterų ligų, užkrečiamųjų ligų bei mišrus skyriai; nuo 1930 m. – vaikų ir tuberkuliozės gydymo skyriai, nuo 1934 m. – gerklės, nosies, ausų ir akių skyrius, urologinis ir odos skyrius; iš viso apie 300 lovų. Ligoninei priklausanti greitosios pagalbos stotis buvo įsikūrusi A.Mapu gatvėje.

Vyriausiuoju Žydų ligoninės gydytoju dirbo venerinių ir odos ligų specialistas daktaras Benjaminas Golachas (1887–1939), Maironio gatvės pradžioje turėjęs taip pat privatų gydymo ir rentgeno kabinetą. Vidaus ligų skyriaus vadovas buvo medicinos mokslų daktaras Elchananas (Chanonas) Elkesas (1879–1944), vienas labiausiai gerbiamų Kauno gydytojų. Daktaras Elkesas turėjo ir privačią kliniką savo name Kęstučio gatvėje (šiuo metu tai vienas iš universitetų apleistų ir parduodamų pastatų).

1941 m. vasarą, naciams pareikalavus sudaryti geto seniūnų tarybą, naštą ir atsakomybę būti šios tarybos pirmininku žydų bendruomenė patikėjo daktarui Elkesui. Jis mirė Dachau koncentracijos stovykloje, Vokietijoje.

Įdomu, kad Žydų ligoninės pastato istorijoje esama ne tik medicinos puslapių. 1931 m. garsi gramofonų plokštelių firma "Columbia" Žydų ligoninės salėje, sumontavus iš Anglijos atvežtą garso įrašymo techniką, įrašinėjo plokšteles (tarp jų keturias Kipro Petrausko įdainuotas).

Griūvanti šiandiena

Šiandien A.Jakšto gatvėje niekas neprimena kadaise čia gyvenusių žydų. 1995 m. pastate veikusi ligoninė buvo iškelta, norint grąžinti pastatą žydų bendruomenei. Bendruomenei susiskaldžius, grąžinimo klausimas baigėsi teismais; galiausiai pastatas liko miesto savivaldybės žinioje.

2010 m. jį pavyko parduoti aukcione privačiai medicinos įstaigai "Tarptautinė skubios medicinos akademija" (direktorius Nedas Jasinskas). Buvo atlikti archeologniai tyrimai, aptariami prieštaringai vertintini rekonstrukcijos planai. Tačiau iki šiol jokie darbai iš vietos nepajudėjo. 2012 m. griūvantis pastatas buvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą.