Dabartiniame Laisvės al. 38 trijų kambarių bute pastato antrame aukšte gyveno pats namo savininkas N. Gurvičius su šeima. Antrame aukšte penkiuose kambariuose nuo 1932 m. kovo 1 d. taip pat buvo įsikūrusi lietuvių prekybos, pramonės ir amatų savitarpio kredito draugija „Amatbankas“, kas mėnesį mokėjusi po 440 litų nuomą. Laisvės al. 24 „Amatbanko“ patalpose taip pat buvo Lietuvių verslininkų sąjunga ir jos leidžiamų laikraščio „Verslas“, žurnalo „Amatininkas“ redakcijos (nuo 1940 m. „Amatininką“ pradėjus leisti Prekybos, pramonės ir amatų rūmams, jo redakcija persikėlė į K. Donelaičio gatvę).

Pagal 1938 m. liepos 30-osios duomenis mokesčių inspekcijai namo pusaukštyje (salkoje) gyveno pulkininkas V. Kirkliauskas ir F. Sekmokas (leidimas įrengti šį pusaukštį F. Sekmokui buvo išduotas jau po to, kai jis čia apsigyveno), o pirmame aukšte buvo V. Sudeikos restoranas „Lokys“, dviejuose kambariuose veikė „Gulbės“ pieninės krautuvė. 1934 m. iš kitos Laisvės alėjos pusės (Laisvės al. 17, dabar Laisvės al. 31), praėjus keleriems metams po 1929  m. rugsėjo 4 d. Oizerio Ptašeko įvykdytos savižudybės, ten atsikėlė Fredel Ptašekienės knygynas, buvęs Laisvės al. 24 iki 1940 m. Pastate iš kiemo pusės buvo įsikūrusio bendrovės „Eksportas“ konservų fabriko savininko Juozo Merkio butas.

Konservų fabriko „Eksportas“ agurkų marinavimo kalkuliacija Nr. 1. 1939 09 30. KRVA, f. 53, ap. 1, b. 4, l. 1-3.

Garsiojo fabriko ištakos

Konservų fabrikas šioje vietoje buvo įsikūręs nuo 1932 m. ir buvo žinomas kaip „Lobyno“ konservų fabrikas. 1936 m. šį verslą iš O. Pežienės perėmė J. Merkio ir Stasio Digaičio bendrovė, o 1938 m. Laisvės al. 24 kieme jie įrengė konservų fabriko „Eksportas“ patalpas, išplėtė gamybą. Konservų fabriko dirbtuvė turėjo būti įrengta pagal inžinieriaus Juozo Tulabos projektą. Patvirtinant projektą buvo nurodyta, kad dirbtuvėje turi būti išlygintos grindys, sienos nudažytos aliejiniais, lubos – klijiniais dažais. Be to, turėjo būti įrengta ventiliacija ir tinkamos sąlygos darbininkams pavalgyti, persirengti. Leidimai fabrikui veikti buvo išduodami tik laikinai ir vis pratęsiami nesant galimybės fabriką perkelti į kitą vietą (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 3924, l. 6-21).

Sąlygos gamybai plėtoti šiame sklype buvo nepalankios tiek dėl reikalavimo iškelti pramonės objektus iš miesto centro, tiek dėl mažo sklypo ir jame jau buvusių ar statomų objektų. Nors Jokubausko kalvė ir dirbtuvės iš S. Gurvičiaus namo rūsio sklypo kieme buvo iškeltos jau 1926 m. (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 392a, l. 1-17), o 1935 m. ten įrengta Jokūbo Fridmano ir Leono Raškeso baltinių dirbtuvė „Jėga“ (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 3923, l. 61-63) 1936 m. taip pat perkelta į Kalėjimo g. 1 (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 2845, l. 17), bet kieme buvo statomas dviejų su puse (faktiškai trijų) aukštų sklypo savininkų namas su rūsiu (dabar Laisvės al. 38a), kurio statyba ne tik apsunkino fabriko plėtrą, bet ir užkirto kelią laikinai jį modernizuoti.

Dėl Nisono ir Sofijos Gurvičių (faktiškai S. Gurvičiaus, N. Gurvičiui gulint ligoninėje) gyvenamojo namo statybos 1938–1939 m. pagal inž. M. Gubežskio projektą kilo nemažai nesutarimų su miesto statybos skyriumi, net persikėlusių į teismą (statybos pažeidimai, nesilaikant projekto, dėl namo aukštingumo, stogo dangos, slėptuvės), todėl fabriko reikalai sklypo savininkams nerūpėjo (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 3924, l. 25-44). Tuo tarpu J. Merkys stengėsi ne išlaikyti fabriką Kaune, bet jį kuo greičiau perkelti į Kėdainius.

Bendrovės įstatuose iš karto buvo numatyta galimybė jos būstinę ir fabriką perkelti į kitą miestą, kas ir buvo padaryta, perkeliant fabriką į Kėdainius (KRVA, f. 53, ap. 1, b. 1), tiesa, tai pavyko tik 1944 m. Šis iki šiol veikiantis fabrikas ir žinomas kaip Kėdainių konservų fabrikas, nors jo pradžia buvo Kaune.

1939 m. šioje Kaune veikusioje įmonėje buvo du savininkai (J. Merkys ir S. Digaitis, 1940 m. liko tik J. Merkys), du tarnautojai (buhalteris ir kasininkė) ir aštuoni darbininkai (trys vyrai ir penkios moterys). Bendrovės pagrindinis kapitalas 1939 m. (kai buvo patvirtinti jos įstatai) buvo 100 tūkst. litų arba 200 vardinių akcijų po 500 litų, 60 vardinių akcijų turėjo bendrovės savininkai.

Įmonė 1939 m. dirbo 180 dienų, joje pagaminta 17 500 žuvų konservų dėžučių, 13 tūkst. vienetų įvairių rūšių silkių produkcijos (marinuotos silkės, silkės pomidorų padaže, rolmopsų ir kt.), 18 400 daržovių konservų dėžučių, 180 vienetų vaisių konservų – bendra suma siekė 104 250 litų.. Fabrike buvo gaminama produkcija (vaisių mišiniai, marmeladas, vaisių vynas) iš vaisių (agrastų, braškių, kriaušių, slyvų), grybų (baravykų, voveraičių), pomidorų tyrė, marinuoti agurkai, įvairūs žuvų konservai (kilkių, šprotų, skumbrių). Nors produkcijos rūšiavimas ir etikečių klijavimas reikalavo nemažai rankų darbo, fabrikas buvo aprūpintas įvairiomis mašinomis: dėžučių uždarymo, kamščių užkimšimo, pomidorų perdirbimo, paštetų gamybos, taip pat turėjo garo ir virimo katilus. Įranga grybams virti buvo sumontuota Merkinėje – vietoje, kur jų buvo surenkama daugiausiai.

Fabriko produkcija buvo tiekiama „Lietūkio“ krautuvėms, restoranams, valgykloms, tarp debitorių buvo net Argentinos ir Brazilijos konsulai (KRVA, f. 53, ap. 1, b. 2, l. 1-5 ; b. 3, l. 1-9). Fabriko savininkai rūpinosi, kad gamyba atitiktų griežtai nustatytas tam tikros produkcijos gamybos kalkuliacijas tiek pagal sudėtį, tiek pagal kainas, ypač detali buvo agurkų marinavimo kalkuliacija, liudijanti išskirtinį dėmesį šiam produktui, pateiktos ir marinuotų silkių, silkių pomidorų padaže, rolmopsų, šprotų, skumbrės, kilkių, pomidorų tyrės, kriaušių ir kitų gaminių kalkuliacijos (KRVA, f. 53, ap. 1, b. 4, l. 1-30).

Buvusio konservų fabriko „Eksportas“ pastato fragmentas ir buvęs Gurvičių namas, dabar Laisvės al. 38 a. 2025 m. nuotr.

Lietuviškoji Mata Hari

Laisvės al. 24 (dabar Laisvės al. 38) 1930–1935 m. birželio 23 d. veikė užkandinė-restoranas „Automatas“, nuo 1933 m. – Zalmano Maliarovičiaus restoranas „Automatas“.

Z. Maliarovičius, 1933 m. perėmęs užkandinę iš kito savininko, ją šiek tiek praplėtė. Restoranas įsikūrė keturiuose pastato kambariuose, iš kurių du uždaresni kambariai buvo skirti didesnėms kompanijoms.

Tai buvo vakarietiško tipo restoranas – užkandinė, kur valgiais ir gėrimais buvo prekiaujama iš automatų, pramogas taip pat teikė automatai (buvo du futbolo žaidimo automatai), tačiau buvo ir lietuvės šokėjos, pasirodydavusios ne tik scenoje, bet ir prie lankytojų staliukų, grojo penkių žmonių orkestrėlis. Spaudoje net buvo pagirta, kad restoranas atsisako brangių užsienio artistų ir samdo tik lietuves šokėjas (Kur linksmai praleisti vasarą // Lapas. 1933, rugpjūčio 6, Nr. 32, p. 8). Restorane „Automatas“ šoko Eugenija Jarelaitė, Stefa Vortilavičiūtė ir sceniniu slapyvardžiu Žany Jugo pasirodanti Genė Dvilevičiūtė.

Šokėja G. Dvilevičiūtė buvo paprasta mergina iš Poguliankos kaimo Kėdainių apskrityje, per pažintis su turtingais vyrais užsidirbusi šiek tiek pinigų šokių pamokoms privačioje Valentinovienės šokių mokykloje ir atėjusi dirbti į restoraną „Automatas“ nemetė ankstesnių įpročių, vertėsi nelegalia veikla po darbo („Automatas“ buvo labai tam tinkama įstaiga, ne atsitiktinai dar 1930 m. reklamoje užsiminta, jog svečius globoja gražios panaitės), kol ją pasigavo praeities šleifas.

G. Dvilevičiūtė (vėliau Butrimavičienė), besislapstydama nuo policijos dėl ankstesnių nusikaltimų paliko restoraną, išvyko į Vilnių, kur buvo užverbuota lenkų žvalgybos ir tapo lenkų šnipe, vėl nelegaliai atvyko į Kauną, Jonavą. Atlikusi kelias lenkų žvalgybos užduotis buvo susekta Lietuvos žvalgybos, suimta ir kalinta Kauno sunkiųjų darbų kalėjime.

1936 m. „Sekmadienio“ laikraštyje ji buvo pavadinta „Kauno Mata Hari“, o 1938 m. tame laikraštyje jai buvo paskirta visa straipsnių serija, kurioje iki smulkmenų išnarstytas šios dvejiems metams sunkiųjų darbų kalėjimo nuteistos merginos gyvenimas (Kauno „Mata Hari“ // Sekmadienis. 1936, kovo 1, Nr. 9, p. 2: portr. ; Visai slaptai: Kauno šokėja slaptoje lenkų tarnyboje / Akis // Sekmadienis. – 1938, saus. 9, p. 4 ; saus. 16, p. 4 ; saus. 23, p. 4 ; saus. 30, p. 4 ; vas. 6, p. 4 ; vas. 13, p. 7 ; vas. 20, p. 4 ; vas. 27, p. 4 ; kov. 6, p. 4 ; kov. 13, p. 4, kov. 20, p. 5 ; kov. 27, p. 4).

Gurvičius Nisonas, g. 1852, paso kort. nuotr. 1927 04 07. KRVA, f. 66, ap. 1, b. 645.

Restoranų etapas

Restoranas „Automatas“ buvo triukšminga, populiari pasilinksminimo vieta, veikusi iki 24 val. vakaro, nors ir nesiskundė lankytojų trūkumu, ilgai neišsilaikė. Pasak savininko, 1934 m. restorano apyvarta buvo net 11 tūkst. litų mažesnė, negu 1933 m. 1935 m. jis turėjęs 10 tūkst. litų nuostolių, tad buvo priverstas jį uždaryti ir liko visai be pragyvenimo šaltinio (Zelmano Maliarovičiaus restoranas „Automatas“. Laisvės al. 24. KRVA, f. 209, ap. 2, b. 4291, l. 1-23).

Nors ir turėjo leidimą prekiauti alkoholiniais gėrimais, automatuose svaigiųjų gėrimų asortimentas buvo nedidelis, iš pradžių prekiavo vienos rūšies likeriu, kurį greitai pakeitė degtine ir „Volfo Engelmano“ alumi („Bock“, „Pilzen“, bokalas „Pilzen“ alaus 1933 m. kainavo 30 centų). Valgiai automatuose – salotos, bandelės, sumuštiniai, bet buvo galima užsisakyti ir gauti karštų patiekalų. Iš pradžių (1930 m.) automatuose likeris, alus, bandelė, salotos kainavo po 50 centų, o studentams pietums 1931 m. taikyta 10 proc. nuolaida (Lietuvos aidas. – 1930, lapkr. 22, p. 9 ; Lietuvos studentas. – 1931, saus. 15, p. 8), vėliau Z. Maliarovičius automatus pritaikė įvairioms kainoms ir jokių nuolaidų nežadėjo.

Uždarius restoraną „Automatas“, Z. Maliaravičius persikėlė gyventi į Plungę. Nuo 1935 m. pabaigos iki 1937 m. vietoj restorano „Automatas“ Laisvės al. 24 veikė valgyklos šaulių namuose, vegetarinės valgyklos savininkės O. Pežienės užkandinė „Lobynas“.

1937–1940 m. šioje vietoje veikė Valerijono Sudeikos restoranas „Lokys“. Šis pavadinimas restoranui pasirinktas neatsitiktinai, nes jo meniu buvo žvėrienos patiekalų, bet nebuvo gurmaniškas restoranas, kaip restoranas „Central“.

Kaip matyti iš V. Sudeikos pareiškimo Kauno m. mokesčių inspekcijai apie restorano „Lokys“ 1939 m. veiklą, restoranas veikė nuo 1937 m. liepos 13 d., pastate Laisvės al. 24 užimdamas penkis kambarius, jame dirbo šešios padavėjos, buvo du savininkai: V. Sudeika ir jo žmona (KRVA, f. 209, ap. 2, b. 4468, l. 5). 1940 m. buvo ir vienas padavėjas vyras bei dar penkios padavėjos, restorano virėju buvo Juozas Ilgūnas, gaudavęs po 200 litų per mėnesį, o nuo 1940 m. rugsėjo – 250 litų ir maitinimą 5,10 Lt dienai. Virėjas turėjo padėjėją, kuriai buvo mokama po 100 Lt mėnesiui bei valgis po 2 Lt per dieną. Padavėjai taip pat gaudavo po 100 Lt mėnesiui ir maitinimą po 2 Lt per dieną. Visi restorano darbuotojai buvo lietuviai (KRVA, f. 209, ap. 2, b. 4468, l. 1-15).

Dienos tema: Automatas, lyg „Amol“, vaistas prieš visas ligas: [L.Kagano karikatūroje restoranas „Automat“, atidarytas Laisvės al. 24] // Tempo. 1930, gruodžio 4, Nr. 20, p. 1.

Seniausia kojinių parduotuvė

1940 m. po nacionalizacijos restorano „Lokys“ patalpose buvo įkurdinta Narkomvneštorgo valgykla, vietoj „Amatbanko“ įsikėlė valstybinė „Pramprekyba“ bei Tiekimo valdybos cheminis skyrius.

Sovietiniais metais pastate, buvusiame Stalino pr. 24, Laisvės al. 24 (pasikeitus numeracijai Laisvės al. 38) buvo Pramprekybos kontora (antrame aukšte) ir nuo 1957 m. veikė Pramprekybos kojinių parduotuvė Nr. 29 – seniausia kojinių parduotuvė Kaune, veikianti iki šiol kaip firmos „Kotonda“ kojinių parduotuvė. Tiesa, 1966 m. šalia buvo prekiaujama ir sanitarijos bei higienos prekėmis, o po 2000 m. kurį laiką (iki 2011 m.) turėjo kaimynus „Step top“ batų parduotuvę (pastato dešinėje pusėje, kur dabar žaidimų salonas).

Šalia kojinių parduotuvės Laisvės al. 38 sovietiniais metais buvo įsikūrusi valgykla Nr. 17 bei „Pietūs į namus“ valgykla Nr. 1 (kita „Pietūs į namus“ valgykla buvo tuometiniame Raudonosios armijos pr. 149, dabar Savanorių pr.). Vėliau ši valgykla buvo valgyklos Nr. 40 filialas „Pietūs į namus“, dar vėliau Mokyklinė bazinė valgykla Nr. 1 ir „Pietūs į namus“ valgykla Nr. 1. 1985 m. mokyklinė bazinė valgykla Nr. 1 perkelta į Laisvės al. 23, o Laisvės al. 38 liko šios valgyklos buhalterija, Laisvės al. 38 liko ir „Pietūs į namus“ valgykla (tiksliai nežinome nei kada ji buvo uždaryta, nei kokiu principu veikė, vargu ar galėjo būti dabartinės „Barboros“ prototipas).

Apie legendinę kojinių parduotuvę 2017 m. rašė „Laikinosios sostinės“ žurnalistė Vėjūnė Inytė straipsnyje „Vieta, kurioje laikas sustoja, o moterys atskleidžia paslaptis“ (Laikinoji sostinė. – 2017, rugs. 16, p. 1, 5). Žurnalistė pakalbino ilgametes šios kojinių parduotuvės darbuotojas: vadovę Vandą Girdauskienę ir pardavėjas Ireną Butkevičienę bei Nijolę Naujokienę, parduotuvėje dirbusias jau nuo 1987 m.

Moterys pasakojo, kad iš pradžių prekių pasirinkimas buvo nedidelis: rudos, pilkos ir juodos pėdkelnės. Vėliau asortimentas išsiplėtė – atsirado raštuotos puskojinės ir vyriškos kojinės. Parduotuvės vedėja žurnalistei pasakojo, jog nuo 2001 metų darbuotojos išsinuomojo patalpas iš naujo savininko, pasivadino „Kotonda“ ir pradėjo savarankiškai veikti – pačios ieškojo tiekėjų, rūpinosi tiek savo darbo vieta, tiek klientais. Jos mielai bendrauja su nuolatinėmis pirkėjomis, pataria tiek moterims, ieškančioms nebrangių, bet stilingų kojinių, tiek toms, kurios renkasi brangesnes – prancūziškas ar vokiškas. Konsultuoja ir jaunamartes, ieškančias seksualių kojinių, ir jaunuolius, perkančius dovaną mylimajai, ar turistus, ieškančius kojinių su tautiniais raštais ar simbolika. Vis dėlto, kaip teigė parduotuvės vedėja, jos manymu, trispalvės vaizdavimas ant kojinių nėra gero skonio ženklas. Pasak žurnalistės, ši kojinių parduotuvė išliko vienintele firmine prekyviete, veikusia dar nuo sovietmečio laikų. Šiuo metu šalia „Kotondos“ veikia ir kita specializuota parduotuvė – „Ieva pėdkelnės“. Šiuo metu pastato pirmame aukšte taip pat veikia kompiuterinių žaidimų salonas „Arena“ ir „Eurovaistinė“. Pastato antrame aukšte įsikūręs viešbutis „Kaunas Garden“ (įėjimas į jį iš kiemo pusės, adresas Laisvės al. 38 d).