Architektūros transformacijos

XIX a. viduryje anuomet Nikolajaus prospekto ir Ivanovskajos gatvių kampe buvęs žemės plotas priklausė Nieviažskiams, kurie ten buvo pasistatę dviejų aukštų mūrinį namą. Autentiškų pastato likučių, pasak Nijolės Lukšionytės-Tolvaišienės, galima rasti vėlesnės statybos sienų fragmentuose.

1897 m. pagal architekto Nikolajaus Andrejevo projektą senasis namas perstatytas, o iš dabartinės Vasario 16-osios gatvės pusės sumūrytas dar vienas dviejų aukštų pastatas, kuris buvo sujungtas su senuoju. Po metų prie šio naujo korpuso prijungtas dar vienas dviaukštis namas, nuo tada jo konfigūracija maždaug atitinka iki šių laikų išlikusį pastatą (nors sklype įvairiu laiku buvo dar penki pastatai, bet dėl ten vykdytos veiklos šiame tekste kalbama tik apie namą Laisvės alėjos ir Vasario 16-osios gatvių kampe).

N. Andrejevas, pasak N. Lukšionytės-Tolvaišienės, projektuodamas korpusą prie dabartinės Vasario 16-osios gatvės, jo stogą priderino prie buvusio namo stogo ir taip pat uždengė čerpėmis, fasaduose irgi paliko buvusio namo motyvus (juostinius langų apvadus, užpildytus augaliniu ornamentu, fasadų karnizinę dalį su profiliuotų dantukų eile). Buvusio namo langų aprėminimą architektas papildė savo pamėgtomis plonomis kolonėlėmis. Pastato balkonų augalinio piešinio tvorelės lietos M. Rekošo „Minervos“ fabrike.

Ši valda 1897 m. jau priklausė Isakui Pikeriui (įsigijo 1892 m.). Jis čia įsteigė „Versalio“ viešbutį, kurį nuomojo Aronas Ožinskis. Viešbutis „Versalis“ buvo atidarytas 1897 m., o 1900 m., pasak N. Lukšionytės-Tolvaišienės, I. Pikerio nekilnojamąjį turtą šiame sklype įsigijo iš varžytinių Vilniaus žemės bankas (Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje (1843–1915) / Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. – Kaunas: VDU leidykla, 2001, p. 90–91).

Emilija Vyčaitė-Gruodienė, g. 1902 04 14. Paso kortelės nuotrauka. 1932 12 03. KRVA, f. 66, ap. 1, b. 3532.

Nakvynė ir „restauracija“

1904 m. vasario 10 d. valdą su „Versalio“ viešbučiu įsigijus Dominykui Venckauskiui, 1908 m. ten įsikūrė ir restoranas. Iš naujojo savininko 1904 m. vasario 25 d. rašto Kauno miesto mokesčių inspekcijos įkainojimo komisijai apie savo nekilnojamąjį turtą matome, kad viešbutyje „Versalis“ tuo metu buvo devyniolika kambarių. Pastato pirmame aukšte taip pat buvo Jankelio Chaetavičiaus, Maušos Farberio ir Emilio Mrangovskio parduotuvės, gyveno Efroimas Jodidio, keli kambariai tuo metu dar buvo neužimti, vėliau juose įsikūrė restoranas (KRVA, f. 214, ap. 1, b. 3707, l. 7).

1910 m. vasario 15 d. D. Venckausko rašte Kauno miesto įkainojimo komisijai name Nikolajaus prospekto ir Ivanovskajos gatvių kampe nuomininkais įrašyti Rudolfo Ramanausko kirpykla, Linkovskio krautuvė (N. Lukšionytė-Tolvaišienė dar mini 1907 m. ten buvusią Karolio Galinaičio krautuvę) ir ten nuo 1906 m. veikęs Kazimiero Rutskio knygynas.

Pastato kampe iš dabartinės Vasario 16-osios gatvės pusės, kiemo pusėje, keturių kambarių butą turėjo pats valdos savininkas D. Venckauskas, devyniolikoje kambarių tebebuvo įsikūręs „Versalio“ viešbutis, o šešiuose kambariuose pirmame aukšte nuo 1908 m. kovo veikė restoranas „Versalis“ (KRVA, f. 214, ap. 1, b. 3707, l. 18). Jo reklamoje „Vienybės“ žurnale rašoma: „Kaune atidaryta pirmos rūšies Katalikiška Restauracija su valgių pataisymu lenkišku, rusišku, lietuvišku ir prancūzišku būdu. Geriausi gėralai. Atskiri kabinetai“ (Vienybė. – 1908, Nr. 3, p. 4).

Edvardas Venckauska. Paso kortelės nuotrauka. 1922 11 20. KRVA, f. 66, ap. 1, b. 36004

Traukė knygų mylėtojus

Vienas žinomiausių pastato nuomininkų K. Rutskis (1867–1945) knygyną įsigijo 1905 m. iš J. Zavadzkio ir, pasak Nijolės Lietuvninkaitės, sėkmingai plėtojo jo veiklą 1905–1913 m., savo knygyno katalogus ir kitus leidinius spausdino J. Zavadzkio spaustuvėje Vilniuje, taip išlaikydamas senąjį vardą.

K. Rutskio knygyne buvo prekiaujama įvairiakalbiais leidiniais: vyravo literatūra lenkų kalba, bet buvo didelis ir lietuviškų knygų pasirinkimas; 1906, 1908 ir 1912 m. išleisti šio knygyno lietuviškų ir lenkiškų knygų katalogai.

Pasak N. Lietuvninkaitės, 1908 m. knygynas siūlė pirkti 1 220 pavadinimų lietuviškų spaudinių, išleistų Lietuvoje ir užsienyje, kurių didžioji dalis (1 159 pavadinimų) buvo knygos. Be to, knygyne buvo platinami lietuviški periodiniai leidiniai: „Lietuvos ūkininkas“, „Vilniaus žinios“, „Žarija“ ir kt. (Kauno senoji knyga: raiška ir plėtotė 1843–1918 metais / Nijolė Lietuvninkaitė. – Vilnius: Versus Aureus, 2006, p. 227).

Knygyno savininkas daug dėmesio skyrė reklamai, viliojo pirkėjus įvairiakalbių leidinių pardavimu leidėjo pažymėtomis kainomis, prekiavo maldaknygėmis nuo pigiausių iki brangiausių, kalendoriais, gaidomis, atvirukais, periodiniais leidiniais, muzikos instrumentais ir apeiginiais bažnytiniais drabužiais.

K. Rutskio knygyne patraukliomis kainomis buvo galima įsigyti atvirukų ir knygų. Pasak N. Lietuvninkaitės, atvirukai knygyne kainavo vidutiniškai nuo 3 iki 5 kapeikų, o knygų kainos retai peršokdavo 1 rublio ribą, tik solidūs lenkiški leidiniai kainavo žymiai brangiau (Kauno senoji knyga: raiška ir plėtotė 1843–1918 metais / Nijolė Lietuvninkaitė. – Vilnius: Versus Aureus, 2006, p. 115).

Knygynas buvo populiarus ir dėl jame veikusios skaityklos (namo pirmame aukšte nuomojo tris kambarius, vienas jų buvo skirtas skaityklai, kitas – muzikos instrumentams ir bažnytiniams reikmenims, trečias – knygoms).

Knygynas garsėjo ir J. Zavadzkio spaustuvėje Vilniuje išspausdintais savo leidiniais: grožine, religine literatūra, leidinių katalogais, paminėtinas K. Rutskio knygyno išleistas Juozo Damijonaičio vadovėlis pradinei mokyklai „Trumpa lietuvių kalbos gramatika“ (1908 ir 1912 m. leidimai).

„Versalio“ savininkas Dominykas Venckauskas // Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje / Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. – Kaunas, 2001, p. 92.

Etaloniniai Lietuvos lenkai

K. Rutskis, kaip ir valdos savininkas D. Venckauskas, save laikė Lietuvos lenku, puoselėjančiu ne tik lenkišką kultūrą, bet ir lietuvybę. Lietuviškos spaudos tradicijas knygyne išlaikė ir 1913 m. K. Rutskio knygyną įsigijęs jo darbuotojas Povilas Olšauskas. Jo knygynas nuo 1920 m. persikėlė į gretimą prie Vasario 16 g. 1 pastatą (adresu Vasario 16-iosios g. 3) ir buvo ten iki 1923-iųjų. Pats knygynas veikė iki 1929 m. Valdoje Vasario 16-osios g. 1 (užėjus sovietams – Liepos 21-osios g. 1) 1940–1941 m. dar veikė privatus Juliaus Urniežiaus knygynas „Stella“, prekiavęs leidiniais lenkų kalba.

Valdos savininkas D. Venckauskas, nors 1908–1915 m. buvo Kauno miesto Dūmos narys, nelengvai gavo Lietuvos pilietybę ir vidaus pasą vietoj 1919 m. pamesto paso. Nenorėta išduoti vidaus paso ir jo sūnui Edvardui, nors šis buvo Lietuvos kariuomenės savanoris 1920–1922 m., tarnavo kariuomenės raštinėje, gerai mokėjo lietuvių kalbą. Kokios buvo to priežastys, nežinoma. Abu save laikė Lietuvos lenkais, katalikais, nors ir buvo gimę Rusijoje, Irkutsko srityje.

D. Venckausko žmona Vladislava Okuličaitė buvo kilusi iš Lietuvos, kaip ir Dominyko tėvas Vladas. Edvardas Venckauskas Irkutsko srityje vedė taip pat lietuvių kilmės Antaniną Vyčaitę-Kijauskienę. Tiek Dominykui (1920 05 06), tiek Edvardui (1922 11 20) vis dėlto buvo išduoti Lietuvos vidaus pasai ir jie pripažinti Lietuvos piliečiais (Venckauskas Dominykas. Paso kortelė ir pasas. 1920 05 06. KRVA, f. 66, ap. 1, b. 3138 ; vokas 2270, l. 3–6 ; Venckauskas Edvardas. Paso kortelė ir pasas. 1922 11 20. KRVA, f. 66, ap. 1, b. 36004 ; vokas 2269, l. 24–26).

„Versalio“ restoranas...: [reklama] // Lietuvos žinios. – 1923, vas. 13, p. 4

Advokatai, medikai, siuvėjai

1920 m. Lietuvos Vyriausybė „Versalio“ viešbutį sekvestravo ir įrengė jame užsienio svečių klubą, bet viešbučio savininkas dėl to nesikeitė. 1925 m. „Versalio“ viešbutyje jau buvo 40 kambarių, restoranas užėmė keturis kambarius ir jo virtuvės patalpas. Name taip pat buvo įsikūrusi Šv. Kazimiero draugija, R. Ramanausko ir D. Venckausko krautuvės (Dominyko Venckausko raštas Kauno miesto įkainojimo komisijai apie nekilnojamąjį turtą Laisvės al. 64 / Vasario 16-osios g. 1. 1925 09 22. KRVA, f. 214, ap. 1, b. 3707, l. 40).

„Versalio“ viešbučio adresu XX a. 3-iąjį dešimtmetį savo darbo vietą taip pat buvo registravęs advokatas Stasys Bytautas, o Vasario 16-osios g. 1 – advokatas Vesevolodas Bojevas, nervų ligų gydytojas ir Kauno miesto tarybos narys Lazaris Epšteinas. 1927 m. gegužę Vasario 16-osios g. 1 įsikūrė garsus siuvėjas Julius Mačeržinskas, prieš tai dirbęs Ekonominės karių bendrovės siuvykloje. Šioje vietoje jis pakeitė kitą, mažiau žinomą, siuvyklą „Konfekcijonas“. Reklamavosi, kad vyriškus kostiumus siuva kainomis be konkurencijos, nes jam kažkodėl nereikia mokėti „apdedamų mokesčių“ (Lietuvis. – 1927, birž. 10, p. 4). Siuvo ne tik vyriškus kostiumus, bet ir paltus vyrams, kariams uniformas. 1927 m. jo pasiūtas kostiumas kariškiams kainavo 90 litų, o civiliams – 100 litų (Trimitas. – 1927, Nr. 17, p. 560 ; Nr. 21, p. 688).

Laikraštyje „Lietuvos žinios“ J. Mačeržinskas buvo pasiskelbęs, kad taip pat siuva ir moterų, ir kunigų drabužius, bet drabužių moterims naujoje vietoje nesiuvo (Lietuvos žinios. – 1927, birž. 4, p. 6). 1928 m. žurnale „Naujas žodis“ publikuota viena gražiausių siuvyklų reklamų, reklamuojanti J. Mačeržinsko siuvamus kostiumus vyrams (Naujas žodis. – 1928, Nr. 22, virš.).

Restoranas „Versal“ ...: [reklama] // Lietuvos prekyba, pramonė ir finansai: informacinė knyga ekonomijos ir finansų reikalais. 1925–1926 m. / red. St. Gylaitis. – Kaunas, 1926, p. 7

Dvikova su savivaldybe

1925 m. pastate atliktas kosmetinis remontas: paplatintos įėjimo į viešbutį „Versalis“ durys ir viešbučio vestibiulis antrame aukšte, padidinti krautuvių vitrinų iš Vasario 16-osios g. pusės langai (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 3901).

1928 m. pagal savivaldybės nustatytus reikalavimus D. Venckauskas buvo įpareigotas pakabinti žibintus ir namo numerius pastato kampe, o tų pačių metų kovą leista vietoj D. Venckausko buto durų iš Vasario 16-osios g. įtaisyti langą, įėjimą į butą įrengti prie vartų. Šių pertvarkymų priežiūrą prisiėmė architektas E. Frykas (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 8936, l. 3–4).

1930–1931 m. restorano patalpose atliktas kapitalinis remontas, įvestas centrinis šildymas, vandentiekis ir kanalizacija (darbų techninė priežiūra – architekto E. Fryko). Remontas truko dešimt mėnesių, nuo 1930 07 01 iki 1931 05 01 (KRVA, f. 214, ap. 1, b. 3707, l. 51–57).

Netrukus po šio remonto, 1931 m. liepą, pastate vėl vyko darbai, buvo pakeistos gyvenamojo namo durys ir langai, kieme pastatytas mūrinis sandėlis. 1934 m. dar kartą pertvarkomi langai, užmūrijant dalį lango, juos suvienodinant su kitais langais pastate.

Dažnas pastato langų pertvarkymas nebuvo didžiausia problema, su kuria susidūrė savininkai: restorano lankytojai skundėsi bloga ventiliacija, ji neatitiko ir savivaldybės statybos skyriaus reikalavimų.

1934 m. rugsėjo 7 d. restorano „Versal“ savininkai gavo miesto statybos skyriaus vedėjo raštą, kuriame reikalaujama per mėnesį restorano salėse įrengti ištraukiamąją ventiliaciją. 1934 m. lapkričio 3 d. pažymima, kad ventiliacija jau sutvarkyta, bet 1934 m. lapkričio 20 d. įrašyta pastaba, kad ventiliacijos įtaisymas nepakankamas. Pastaboje teigiama, kad žiemos laikui reikia turėti šilto švaraus oro paduodamąją ventiliaciją, ir jai įrengti vėl skirtas mėnuo.

Kaip matyti iš 1935 m. sausio 9 d. restorano „Versalis“ apžiūrėjimo akto, šis inžinieriaus, architekto A. Jokimo reikalavimas nebuvo įgyvendintas. Akte rašoma, kad žiemą vakarais prisirenka daug žmonių, rūkoma ir įrengtos įtraukiamosios ventiliacijos nepakanka, o reikalavimas įrengti švaraus sušildyto oro padavimo sistemą liko neįgyvendintas, konstatuota, kad pirmos rūšies reprezentaciniam restoranui tokia ventialiacija netinkama ir, jos nepatobulinus, dalį restorano patalpų reikėtų uždaryti (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 8937, l. 1–13).

Vis dėlto, atrodo, miesto statybos skyriui dėl šio ventiliacijos patobulinimo reikalavimo teko nusileisti, o įgyvendinus didesnius restorano pertvarkymo darbus 1937 ir 1939 m., problemos nebeliko.

1938 m. „Versalio“ viešbutyje jau buvo 58 kambariai, restorane – keturiolika kambarių, o pastate patalpas nuomojosi Šv. Kazimiero draugija, „Spaudos fondas“, bendrovė S. T. D. Radio sekcija ir kt. (Eduardo Venckausko pareiškimas Kauno m. mokesčių inspekcijai apie nekilnojamąjį turtą Laisvės al. 64 / Vasario 16-osios g. 1. 1938 08 04. KRVA, f. 209, ap. 3, b. 6196, l. 1).

Elegantiškų kostiumų jūs gausit J. Mačeržinsko rūbų dirbtuvėje // Naujas žodis. – 1928, Nr. 22, virš.

Savininkų kaita

Po D. Venckausko mirties (1935 m.) valdos savininkai buvo jo sūnus ir turto globėjas Edvardas Venckauskas ir jo žmona Antanina Venckauskienė.

Mirus D. Venckauskui buvo išsamiai surašytas visas jo turtas, kas buvo viešbučio kambariuose, jo vestibiulyje, name buvusiose parduotuvėse. Iš to surašymo aišku ne tik tai, kur kokie baldai stovėjo, kokios jie buvo būklės, išvaizdos, bet ir kokie telefono aparatai buvo viešbučio kambariuose („Esti–Tartu“), kokie gesintuvai buvo naudojami („Niagara“), viešbučio vestibiulyje buvo senas, didelis, kietais odiniais viršeliais albumas, tikėtina, su viešbučio ir jo savininkų nuotraukomis. Įrašytas ir D. Venckausko firmos „Crysler“ automobilis, įvertintas 2 000 litų (Surašymas mirusio Dominyko Venckausko turto. 1936 03 11–03 14. KRVA, f. 214, ap. 1, b. 3707, l. 81–102).

„Versalio“ restoraną iš D. Venckausko nuomojo ir jo patentą turėjo Aleksandras Abromavičius, po kurio mirties (1932 01 11) trumpam patentą perėmė Regina Abromavičiūtė-Prapuolenienė. 1933–1938 m. restorano reikalus tvarkė Emilija Gruodienė, 1938 m. restoraną perėmė E. Venckauskas, po jo staigios mirties, nuo 1939 m. liepos 21 d., – žmona A. Venckauskienė.

Mirus E. Venckauskui, liko daug skolų mokesčių inspekcijai tiek dėl viešbučio ir restorano sumažėjusio pelno, tiek dėl skolingų savininkams nuomininkų ir klientų. Viešbutyje tuo metu buvo eksploatuojama 52 kambariai (43 kambariai po vieną lovą ir devyni kambariai po dvi lovas) ir dar keletas kambarių buvo skirta viešbučio personalui. Valdos savininkai 1939 m. buvo skolingi valstybei 7 511 litų nekilnojamojo turto mokesčio, kurį įsipareigojo sumokėti dalimis, nes visą sumą sumokėti iš karto nepajėgė (KRVA, f. 209, ap. 3, b. 6196, l. 18–20).

Džiazas, cirkas ir baletas

Senajame „Versalyje“ rinkosi labai mišri atsitiktinė publika, paviliota tiek intriguojančių atlikėjų programose, pvz., Sibiro valkatų choro ar juodosios ir baltosios magijos profesoriaus Jono Cechanavičiaus, koncertavusio Lietuvoje ir JAV (Rytas. – 1927, lapkr. 12, p. 4), tiek žinomų J. Nikolajevskio, M. Hofmeklerio orkestrų grojimo, tiek valgių ir gėrimų nuolaidų.

Naujajame „Versalyje“ buvo daugiau atėjusių specialiai pašokti ir pasilinksminti, pažiūrėti restorano meninių programų, liko ir keletas uždarų erdvių įžymybėms, vengiančioms viešumo. Pasilinksminimui buvo daugiau erdvės. 1937 m. buvo įrengta besisukanti orkestro scena, o 1939 m. – didelė besisukanti šokių aikštelė ir baras (architektas, inžinierius Jokūbas Udalovas).

Bare buvo galima gurkšnoti gėrimų ir neatsisėdus prie staliuko, o apvalios formos besisukanti šokių aikštelė kaip paveldo vertybė išliko iki šių dienų.

„Versalio“ restorano orkestras. Fotogr. M. Smečechausko. 1938. ČDM Ta 9554.

Restorane iš pradžių grojo A. Bagdonavičiaus orkestras, vėliau (įrengus besisukančią orkestro sceną) – Makso Boršteino vadovaujama kapela, koncertavo Lietuvos ir užsienio atlikėjai. Groti su M. Boršteino kapela buvo pasamdytas vengrų džiazo pianistas Denesas Laszlo, atlikdavęs solo numerius. Koncertavo ir atvykę saloniniai orkestrai, pvz., 1938 m. gegužę tango ir kitą muziką grojo saloninis Arpado Czegledy orkestras, su juo koncertavo charakteringų šokių solistė Marika Mar, akrobatinių šokių karaliai Mel ir Melma, ekscentrikas Billy Bourbon ir kt.

Šiuos cirko artistus straipsnyje „Cirkas mažojoje Pirmosios Respublikos scenoje“ minintis Alvydas Jancevičius taip pat rašo apie 1924 m. „Versalio“ scenoje pasirodžiusius klasikinių ir charakterinių šokių duetą Verą Potti ir Genriką Tanejevą, žmogų žaibą Ernestą Feldeną, plastinių figūrų atlikėją Žanetą, kauniečių mėgstamiausią muzikos ekscentriką Leo-Ratą, muzikos ekscentrikus Origoni (Cirkas mažojoje Pirmosios Respublikos scenoje / Alvydas Jancevičius // Voruta. – 2016, gruod. 31, p. 7).

„Versalio“ restoranas per visą savo gyvavimo laiką siūlydavo bene įvairiausią programą – nuo romansų dainavimo iki baleto šokėjų, akrobatų, iliuzionistų, cirko ir reviu artistų. Dar iki rekonstrukcijos restoranas garsėjo vakarine kabarė programa. 1924 m. „Versalio“ kabarė programoje rodytas baletas apie prancūzų padugnių gyvenimą „Mano mylimoji“ su Lietuvos ir užsienio atlikėjais (pastatymas A. Arnoldi), programoje dalyvavo amerikietiškas akrobatinis baletas „Dija Bolo“, keli artistai atliko rytietiškus šokius, dainavo lietuviai Monfredienė ir Vencevičius. Tuo metu restorane buvo mažai vietos, tad buvo šokama ir tarp publikos („Versalio“ Kabare // Rytas. – 1924, kov. 14, p. 5). 1926 m. rašyta apie artistų šokius publikoje, grojant garsiai M. Hofmeklerio kapelai (Lietuvos prekyba, pramonė ir finansai: informacinė knyga ekonomijos ir finansų reikalais. 1925–1926 m. / red. St. Gylaitis. – Kaunas, 1926, p. 7).

Kauno linksmintojai. Kauno restoranų ir kavinių kapelų dirigentai: „Versalio“ p. Ceitelis ... // Sekmadienis. – 1935, rugs. 8, p. 9.

„Versalio“ scenoje pasirodydavo šokėjai iš Anglijos, Vokietijos, Čekijos, Rusijos, JAV, buvo ir lietuvių, pvz., lietuvės sesės Irena ir Genutė Lyvaitės. Pramoginėje „Versalio“ programoje 1931 m. yra šokusi žymi Londono estrados teatro „Coliseum“ šokėjų pora Damidoff, pasirodė prancūzų baleto ansamblis „Rene Girls“ ir šio ansamblio šokėjos seserys Bebe ir Rene (1933), rumbą „Versalyje“ šokti mokė šokėjų pora Margitte ir Fredas (1932), naujų vėjų į restoraninę šokių kultūrą įnešė latvių nacionalinės operos šokių duetas Nina Čecho ir Arne Fibich (1932), garsi mulatė šokėja Fortuna la Creole (1933).

„Versalyje“ yra dainavęs Danielius Dolskis (1931), lietuvė dainininkė Z. Nešokočiūtė (1931), latvių dainininkė ir šokėja Zinaida Zakit, pasirodžiusi su rusų dainininku Piotru Leščenka (1931); beje, šie artistai buvo laikomi tango karaliais, supažindinusiais su šiuo šokiu ir „Versalio“ lankytojus.

1934 m. romansus „Versalyje“ dainavo Antanas Šabaniauskas. Jis dalyvavo atsisveikinime-benefise su restorano kapelos vedėju Jaša Levinsonu 1934 m. balandžio 25 d. Skelbimas apie šį renginį išspausdintas laikraštyje „Sekmadienis“ (Sekmadienis. – 1934, bal. 22, p. 10). Vietoj J. Levinsono į „Versalį“ tada atėjo Chaimas Ceitelis.

Šventės su apribojimais

Per šventes „Versalyje“ galėdavai pramogauti iki valios, Naujuosius metus 1931 m. buvo siūloma švęsti iki 5 val. ryto: įėjimas buvo nemokamas, bet šampano taurė šventėjams tuomet kainavo net 10 litų (Restorano kabare „Versaly“ // Dienos naujienos. – 1931, gruod. 30, p. 3). Taip ilgai švęsti vis dėlto ne visada buvo leidžiama. 1928 m. dėl to, kad neužsidarė laiku ir dėl kai kurių kitų pažeidimų restorano „Versalis“ savininkas J. Šalaviejus buvo nubaustas 500 litų bauda (Nubaudė „Versalio“ savininką // Lietuvos žinios. – 1928, rugpj. 20, p. 3; Krašto apsaugos ministeris patvirtino karo komendanto nutarimą... // Lietuvos žinios. – 1928, rugs. 27, p. 3).

Tarpukario spaudoje nestokota dėmesio šiai populiariai pasilinksminimo vietai, pasirodydavo ir kritikos. 1928 m. studentai neolituanai, pasipiktinę nelietuviška „Versalio“ programa, savininkui paskelbė ultimatumą, kad, atsisveikinant su čigonų choru, programoje būtų tik lietuviški numeriai, priešingu atveju jie sukelsią skandalą.

Restorane Kabare „Versaly“ // Dienos naujienos.– 1931, gruod. 30, p. 3.

Savininkas šį reikalavimą patenkino, bet, dainuojant vieną čigonišką dainelę, du žodžiai buvo čigoniški, tad studentai metė į sceną stiklų, sužeidė vieną dainininkę. Turėjo įsikišti ir policija. Studentai nenusiramino ir jau gausesnėmis pajėgomis kitą dieną įsiveržė į uždarą, tik su pakvietimais, atsisveikinimo su čigonų choru vakarą. Studentus teko raminti policijai ir net kariuomenei, skandalas užsitęsė iki kitos dienos ryto, kai studentai apsilankė dar kartą. (Skandalas „Versaly“ // Lietuvos žinios. – 1928, vas. 1, p. 3; Antras skandalas „Versaly“ // Lietuvos žinios. – 1928, vas. 4, p. 5).

Gundymas šokiu

1933 m. kritikuota „Versalio“ programa: „O „Versalio“ gastrolieriai ką duoda? Baletą, kuris jokios naudos niekam negali atnešti, nes mes Valstybiniam teatre tos prabangos pakankamai turime (Niemčinova, Obuchovas, Zvierievas), kurios restorano šokėjai be abejo nenukonkuruos. Tiesa, „Versalio“ šiomis dienomis parodytasai numeris duoda kai ką ir nauja, Kaunui lig šiol nematyta, nes šokėja savo neblogas kūno linijas bemaž Jevos kostiume viešai demonstruoja. Kaunui čia tikra naujiena, nes lig šiol taip apnuogintą kūno demonstravimą galėjai pamatyti tik Paryžiuj ir iš dalies Berlyno žemesnės kategorijos baruose“, – rašo „Žinovas“ (Žinovas. – 1933 m., spal. 5, p. 2, kalba netaisyta).

Ta kūno linijas demonstruojanti šokėja buvo garsioji mulatė Fortuna la Creola, kritikuota ir anksčiau, 1933 m. „Sekmadienio“ laikraštyje, straipsnyje „Kaip Kaunas linksminasi“ (Kaip Kaunas linksminasi. XIII: Ekzotiškas bučinys / Akis [Pranas Radzevičius] // Semadienis. – 1933, saus. 15, p. 7). Šiame straipsnyje aprašoma, kaip prancūziškai dainuojanti mulatė šokėja bučiuoja pirmose eilėse sėdinčių, ko gero specialiai ten atsisėdusių ir jos laukusių, plikes, linksmina publiką užlipusi ant fortepijono.

Laikraštyje „Suvalkietis“ rašytojas, žurnalistas J. Dabrila rašė: „Versalyje“ kartais pašoka kokia kreolė. Jos ekscentriški šokiai ir reklaminiai bučkiai atvilioja ne vieną plinkantį šeimos tėvą.“ (Kaunas laikrodžio kelionėje / K. Jurgysa [J. Dabrila] // Suvalkietis. – 1933, kov. 19, p. 2).

Publika į šį restoraną rinkdavosi gan marga, nemažai inteligentų, verslininkų, pareigūnų, lankydavosi žurnalistai, rašytojai, menininkai, svečiai iš užsienio.

Restoranas „Versal“ ...: [reklama] // Dienos naujienos.–1933, saus. 31, p. 3.

Pasak restorano virtuvės šefo Povilo Tarnausko anūkės Liudos Riaukienės, dažnai čia galėdavai sutikti Borisą Dauguvietį su žmona, viešbutyje ilgam buvo apsistojęs grafas Jonas Benediktas Tiškevičius, lankęsis ir restorane („Versalis“ / Liuda Riaukienė // Gidas po bohemišką Laisvės alėją. – Kaunas: VDU, 2023, p. 23).

Žurnalistas, redaktorius Valentinas Gustainis atsiminimuose liudijo apie viešbutyje „Versalis“ gyvenusį prancūzų rašytoją Julesą Romainą, kuris skundęsis, kad lietuviai jį apgyvendino tvarte (Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus / Valentinas Gustainis. – Vilnius: Spindulys, 1991, p. 30).

Kitam užsieniečiui, Amerikos lietuviui Algirdui Šeštokui-Margeriui tiek „Versalio“ viešbutis, tiek jo restoranas paliko gerą įspūdį (Amerikiečio įspūdžiai Lietuvoje / Algirdas Šeštokas – Margeris. – Kaunas: Spaudos fondas, 1932, p. 74-75).

Nuo silkės iki šampano

„Versalio“ restorano patiekalų ir gėrimų kainos nedaug tesiskyrė nuo kitų pirmos klasės restoranų, o sprendžiant iš kai kurių reklamų, netgi buvo labai patrauklios. 1923 m. pietūs iš dviejų patiekalų (dabar populiarių dienos pietų atitikmuo) „Versalio“ restorane kainavo 1,50 lito. Be to, pasigirta naujai atvykusiu geru virėju, gerais prancūziškais ir vietinės gamybos vynais restorano meniu (Lietuvos žinios. – 1923, vas. 13, p. 4).

1935-aisiais, sutinkant Naujuosius, restorane visas komplektas (karštas patiekalas, užkandžiai, šampanas, degtinė ir plombyro ledai asmeniui) kainavo 15 litų (Kuntaplis. – 1935, gruod. 29, p. 4). Tačiau ir tokios kainos kai kam kėlė pasipiktinimą. Tais pačiais 1935 m. laikraščio „Kuntaplis“ žurnalistas palygino restorano „Versalis“ kainas su maisto produktų, gėrimų kainomis turguje ar pigiose užkandinėse, ragino kainų tvarkytoją (juo tuo metu buvo V. Juodeika) pasidomėti „Versalio“ kainomis.

Pasak jo, vienas virtas kiaušinis tuo metu „Versalyje“ kainavo 1 litą, brangiau už visą vištą (0,90 cento), o prancūziškas kompotas – 5 litus, nors „Pienocentro“ kavinėje kompoto galėjai nusipirkti vos už 0,25 cento. Arbata „Versalyje“, pasak „Kuntaplio“ žurnalisto, kainavo 1 litą, o geležinkelio stoties bufete jos buvo galima gauti ir nemokamai, silkė – 1 litą, o parduotuvėje už 1 litą galėjai nusipirkti net ir 15 silkių (Kaip Kaunas linksminasi (žinotina kainų tvarkytojui // Kuntaplis. – 1935, birž. 9, p. 3).

Geriausia ir didžiausia divertismento programa restorane „Versaly“ // Dienos naujienos.– 1932, saus. 9, p. 2.

Rašytojas Henrikas Baltrušaitis labai vaizdingai aprašė „Versalio“ restorano baro aplinką, barmeną, vadinamą Kiki: „Čia juodo aksomo prieglobsty viešpatauja tas tikrasis jaukumas. Tamsiose sienose ir lubose kur ne kur blizga peteliškės ir gėlės. Išsklaidytos šviesos apšvietimas sudaro tą savotišką nuotaiką, kuri buvimą bare daro ypač malonų. Barmenas Kiki taip pat ypatinga asmenybė. Jis ne tik virtuozas bei menininkas daryti kokteilį, bet ir įdomus žmogus. Kiekvienam baro lankytojui jis randa malonų žodį, praktišką patarimą ar nurodymą. Jo kokteilinė receptūra labai įvairi. Jis sumaišo kokteilį užsigardžiuoti, atsigaivinti ir net prasiblaivinti. Paskutinis jo technikos žodis – kokteiliai su vitaminais. Čia ir maistingas kiaušinis ir grietinėlė ir kitkas...“ (Linksmybė aksomo fone / D. Tektas [Henrikas Baltrušaitis] // Sekmadienis. – 1938, lapkr. 27, p. 11).

Yra išlikęs „Versalio“ baro gėrimų meniu. Alkoholiniai kokteiliai jame kainavo nuo 3 iki 6 litų, užsinietiškų likerių „Curacao“, „Maraskino“ ir kitų taurė – 5 litus. Bare buvo prekiaujama ir lietuviškais likeriais. „Lietuvos“ viešbučio gamybos geltonas ir raudonas krupnikas, šaltmėtinis likeris (taurė) kainavo 2,50 lito, Klaipėdos gamybos likeriai – 2,50–3 litus (Restoranas – dansingas „Versalis“. Baro gėrimų meniu. – Kaunas: [1938]. – (saugomas privačioje Raimundo Lapo kolekcijoje, Čikaga).

Vokiečių okupacijos metais restoranas „Versalis“ buvo pavadintas „Viktorija“ ir veikė okupacinės valdžios nacionalizuotoje valdoje. 1942 m. spalio–gruodžio mėnesiais Kauno miesto statybos komisija susirašinėjo su restorano „Viktorija“ savininku dėl neteisėtai pastatyto sandėlio malkoms ir jo įteisinimo. Leista pastatyti laikiną sandėlį malkoms pagal inž. V. Meilūno projektą su sąlyga, kad, karui pasibaigus, sandėlis bus nugriautas (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 8937, l. 33–36).

Viešbučio istorijos pabaiga

Tiek karo metais, tiek kurį laiką po karo viešbučio pavadinimas nebuvo pakeistas, bet jau 1948 m. balandžio 2 d. jis pavadintas „Nemunu“. Jo adresas sovietiniais metais iš pradžių buvo Stalino pr. 64, o nuo 1962 m. – Laisvės al. 88.

Viešbutis „Nemunas“ buvo antros kategorijos, 1953 m. buvo 51 kambarys su 102 lovomis, o 1964 m. – 111 kambarių su 221 lova (KRVA, R 375, ap. 2, b. 1523, l. 1–75). Aštuntąjį dešimtmetį viešbučio „Nemunas“ centrinis korpusas buvo pastate, kuriame veikė kavinė „Orbita“, o Laisvės al. 88 buvo „Nemuno“ viešbučio filialas. 1976 m. šiame filiale buvo 159 kambariai, viešbutyje veikė drabužių taisymo ateljė, prie viešbučio ištisą parą dirbo smulkių reikmenų kioskas, o pastato pirmame aukšte – kavinė-restoranas „Vakaras“ (Viešbutis „Nemunas“: [bukletas]. – Kaunas: Šviesa, 1976).

1990 m. viešbučio „Nemunas“, kaip ir kiek vėliau restorano „Vakaras“, darbuotojai išgyveno jo privatizavimo, reorganizavimo grimasas, buvo susipriešinę dėl gandų apie galimą viešbučio pardavimą ir derybas su prancūzų firma „Sigma Hexocum“ (Susilaikykime nuo netikusių sprendimų / Rimantas Tėvelis // Kauno tiesa. – 1990, kov. 5, p. 1; Kas teisus? / „Nemuno“ viešbučio darbuotojai // Kauno tiesa. – 1990 bal. 11, p. 7). Po „Vakaro“ restorano reorganizavimo atgaivinus restoraną „Versalis“, viešbutis jau nebeveikė, jame buvo įsikūrę kiti nuomininkai.

Kavinė-restoranas „Vakaras“ // Kauno restoranai ir kavinės. – Vilnius: Eksperimentinis meninio konstravimo biuras, 1978, p. 22–23.

„Vakaras“ ir „Pavakarys“

Po karo restoranas „Versalis“ vadinosi „Gintaru“, o nuo 1953 m. – „Jaunimo kavine“. Po kapitalinio remonto nuo 1974 m. pradžios restoranas pavadintas „Vakaru“.

Gana įtikinamą versiją dėl šio pavadinimo keitimo pateikė tiek „Jaunimo kavinėje“, tiek „Vakare“ dažnai lankęsis Romualdas Matelis, savo apsilankymus vaizdžiai aprašęs straipsnyje „Senosios Kauno knaipės: Versalis“ (Senosios Kauno knaipės: Versalis / Romualdas Matelis. 2013 04 09 // delfi. lt/pilietis/voxpopuli/senosios-kauno-knaipes-versalis-61100761).

Iš pradžių „Jaunimo kavinė“ ten besilankančių vadinta tiesiog „Jaunimke“. Tas pavadinimas jiems atrodęs lėkštas, bet kito pasirinkimo neturėjo. Laikui bėgant kažkas iš besilankančių pasidomėjo istorija ir kavinę pradėjo vadinti „Versaliu“. Tai nepatiko sovietų valdžiai, todėl sugalvota pasinaudojant renovacija pakeisti ir šios įstaigos pavadinimą, kuris turėjo būti patrauklesnis, susietas su nauju šios vietos įvaizdžiu.

Pasak R. Matelio, restorane „Vakaras“ buvo restauruotas besisukantis šokių salytės ratas: pradėjus groti muzikantams jis būdavo įjungiamas, nors šokti ant jo malonu buvę tik daugiau ar mažiau blaiviems.

R. Matelis taip pat liudijo, kad šalia pagrindinio įėjimo iš dabartinės Vasario 16-osios gatvės pusės būta dar vienų durų, vedusių į mažesnį bariuką, kartais naudotą kaip banketinę salytę. Ši patalpa buvo populiaresnė dienos metu, mat buvo atidaroma jau 8 val. ryte, o ir pietų kainos joje buvusios gerokai mažesnės nei salėje, kuri dirbo iki nakties (ten pietaujant, tokioms pačioms porcijoms buvo taikomas antkainis). Ši salytė, kurią iki 2024 m. spalio 8 d. buvo užėmęs „Rockenrolla bar kitchen“, juokais vadinta „Pavakariu“. R. Matelis taip pat teigė, kad labai taupūs net ir vakare galėjo išleisti nedaug pinigų, nes taurė gero vyno kainavo 76 kapeikas, o puodelis kavos – 10 kapeikų.

Dėmesys estetikai

„Jaunimo kavinės“ rekonstrukcijos į „Vakaro“ restoraną projekto autorius buvo patyręs interjero architektas Vladas Dudzinskas. Pasak žurnalisto A. Korsakovo, jis nusprendė išlaikyti seną kavinės stilių, papuošdamas naujais dekoratyviniais elementais: šviestuvais, sienelėmis, medinėmis lubomis, medinėmis pertvaromis su metalo puošmenomis bare.

Įrengtas 1,5 m diametro besisukantis rutulys – restorano „Vakaras“ reklama (suprojektavo dailininkas J. Vrubliauskas). Restorano viduje, jo pagrindinėje salėje, taip pat žaižaravo stiklinis rutulys, o žibinto formos šviestuvai, suderinti su šviečiančiomis kolonomis ir dar iš senojo „Versalio“ išlaikytu apšvietimu lubose, suteikė šiai patalpai jaukumo, kaip ir specialus apšvietimas baro patalpoje, prabangiai įrengtoje pokylių salėje su gražia pertvara.

Atidarius restoranas „Vakaras“ dirbo kasdien 12–17.30 val. ir 18.30–1 val. (antradieniais iki 22 val). Ilgainiui, kaip jau minėta, viena restorano patalpa buvo atidaroma anksčiau (Pakvietė „Vakaras“ / A. Korsakovas // Kauno tiesa. – 1974, saus. 10, p. 6 ; Kavinė-restoranas „Vakaras“ // Kauno restoranai ir kavinės / Kauno miesto restoranų ir kavinių trestas. – Vilnius, 1978, p. 22-23).

Po skandalingo valstybinės įstaigos „Vakaras“ reorganizavimo, kai, pažeidžiant privatizavimo įstatymą, įsikūrė trylika uždarųjų akcinių bendrovių, neskaidriai pasidalijusių turtą ir patalpas, šiuo klausimu susidomėjo prokuratūra, miesto mero A. Račkausko 1992 m. rugpjūčio 10 d. potvarkiu buvo sudaryta komisija privatizavimo įstatymo pažeidimams pašalinti.

Vis dėlto Valstybės kontrolės pateikta medžiaga, patikrinimai ir komisijos negalėjo atgal pasukti jau įvykusio proceso, o nusikaltimo požymiai buvo nepakankami, kad būtų iškelta baudžiamoji byla („Vakaras“ sulaukė vakaro? // Kauno tiesa. – 1992, geg. 27, p. 4; „Vakaras“: Trys būdai išvengti saulėlydžio / Polis Ragožis // Kauno laikas. – 1992, rugpj. 19, p. 1; Dėl valstybinės įmonės „Vakaras“ reorganizavimo // Kauno laikas. – 1993, bal. 16, p. 5).

Šlovė nebegrįžo

Kad ir kaip vertintume privatizavimo proceso peripetijas, po jų į restorano „Vakaras“ patalpas sugrįžo restoranas „Versalis“. Sugrįžo kaip aukščiausios kategorijos maitinimo įmonė, tik be buvusios šlovės ir įvaizdžio.

Nors vakarais lankytojų taip pat netrūko, pasak žurnalistės Jadvygos Pekarskaitės, patiekalai restorane buvo kuklūs, ne itin prestižiniai, o kainos – solidžios, nes buvo taikomas 140 proc. antkainis. Restoranas neturėjo savo firminio patiekalo, nors administratorė žurnalistei prisipažino, kad lankytojai dažnai to teiravosi. Skurdus buvo tiek pagrindinių patiekalų, tiek desertų, tiek gėrimų asortimentas.

Tiesa, restorane prekiauta lietuviška degtine ir trijų rūšių lietuviškais likeriais, tik, anot J. Pekarskaitės, nebuvo spanguolinukės, kurią „Versalio“ restorano raudonojoje salėje mėgdavęs gurkšnoti Prezidentas Antanas Smetona. Žurnalistė buvo girdėjusi gandų, kad į „Versalį“ jau dairosi Prancūzijoje gyvenantys tarpukario restorano savininko anūkai, kurie tikėjosi, kad „Versalyje“ atgims prestižinė virtuvė, bet šioms viltims nebuvo lemta išsipildyti (Prabangos ir gero skonio likučiai Kauno „Versalyje“ / Jadvyga Pekarskaitė // Lietuvos rytas. – 1993, geg. 1, p. 7).

Vegetarai neišgelbėjo

Buvusio „Versalio“ prestižo net nesistengta grąžinti, tik norėta pasukti paprastos maitinimo įstaigos keliu. „Versalio“ direktorė Efrozina Ruseckienė bandė paversti restoraną sveikos gyvensenos mėgėjų susibūrimo vieta, į meniu šalia įprastų restorano patiekalų įtraukdavo karštų vegetariškų patiekalų iš grybų, daržovių, pupelių, o uždarius vietoj „Kauno svetainės“ veikusią vegetarinę valgyklą „Mairūnas“, mėginta paversti „Versalį“ vegetarų traukos centru.

Žurnalistei Jūratei Labutytei atrodė, kad tas posūkis progresyvus ir suderinamas su aukščiausios kategorijos restorano statusu. Jai patiko ir nedidelės restorano kainos 1996 m.: šviežių daržovių salotos kainavo 60–85 centų, sriubos – 80 centų, antrieji patiekalai – 1,5–3 litai, kvapnios mėtų arbatos su medumi puodelis – 70 centų (Į „Versalį“ – prezidentas ir... vegetarai / Jūratė Labutytė ; Edmundo Katino nuotraukos // Kauno diena. – 1996, saus. 31, p. 25). Tačiau tokios kainos buvo įmanomos tik valgyklos tipo įstaigoje, o ne restorane.

Netrukus paaiškėjo, kad posūkis į vegetarizmą „Versalio“ neišgelbėjo. Taip ir nesusigrąžinęs to įvaizdžio, kurį turėjo tarpukariu, „Versalis“ nugrimzdo į bankroto liūną. Ar tas bankrotas buvo tikras, ar suvaidintas, dabar jau niekas neatsakys, bet jo aplinkybės nebuvo skaidrios.

Veikla: „Versaliui“ vadovaujant E. Ruseckienei (dešinėje) restoraną bandyta paversti Kauno vegetarų traukos centru. / E. Katino nuotr. // Kauno diena. – 1996, saus. 31, p. 25.

Įtartinas bankrotas

„Kauno dienos“ žurnalistė Audronė Kanapickienė neminėjo, iš kur galėjo atsirasti „Versalio“ skolos, bet atskleidė restorano bankroto eigą pagal anuo metu populiarų bendrovių bankroto modelį.

1996 m. sausį „Versalis“ buvo reorganizuotas į dvi uždarąsias akcines bendroves. Nuo restorano atsiskyrė remonto baras. Šiam padaliniui, pavadintam bendrove „Inicialas“, iš restorano perduota daugiau kaip 30 tūkst. litų vertės pagrindinių priemonių ir 56 tūkst. litų skola (panašiai buvo elgiamasi su į bankrotą patekusiais bankais, kai buvo atskiriama blogųjų paskolų dalis, o kita, vadinamoji sveikoji, dalis atitekdavo pigiai turtą perėmusiam „gelbėtojui“). Tik „Versalio“ atveju bendrovė „Inicialas“ reikalavo iš bendrovės „Versalis“ padengti įsiskolinimą ir pateikė teismui ieškinį.

Paaiškėjus, kad „Versalio“ bendrovė nemoki (arba apsimesta, kad ji negali padengti tokio nedidelio įsiskolinimo gerokai didesniu, kaip paaiškėjo vėliau, bendrovės turtu), pradėta įmonės bankroto procedūra.

Žurnalistė A. Kanapickienė pagrįstai teigė, kad bankrotas galėjo būti kažkam naudingas, kad už nedidelę kainą (įsiskolinimą) būtų įsigytas gerokai didesnis turtas prestižinėje miesto vietoje (Antstolių plaktukas virš senojo „Versalio“ / Audronė Kanapickienė // Kauno diena. – 1996, gruod. 7, p. 1, 3). Tiesa, procesas pasisuko kiek netikėta linkme, kai restorano „Versalis“ ir viešbučio „Nemunas“ pastatas buvo įkeistas už 2,275 mln. litų paskolą Lietuvos valstybiniam komerciniam bankui ir jau bankui neatgaunant pinigų paskelbtos varžytinės.

Restoranas ir viešbutis turėjo būti parduodami varžytinėse kartu. Tai buvo bloga žinia žemėtvarkos tarnybai, tik 1996 m. vasarą atsikrausčiusiai į viešbučio „Nemunas“ patalpas pastato antrame aukšte (Ir „Versaliui“, ir „Metropoliui“ gresia varžytinės / Audronė Kanapickienė // Kauno diena. – 1996, gruod. 11, p. 2).

1996 m. gruodžio 6 d. paskelbtos varžytinės neįvyko, nes jomis susidomėjo vieninteliai vokiečiai, iš karto siūlę sumokėti pradinį 10 proc. įnašą („Versalis“ ir toliau liks beglobis / Arūnas Dambrauskas // Kauno diena. – gruod. 31, p. 5).

„Versalio“ varžytinės ir toliau nedomino interesantų: visi laukė turto nuvertėjimo, kuris buvo neišvengiamas, nes laikinoji bendrovės „Versalis“ administratorė visiškai nesirūpino bendrovės turtu, o akcininkų ir darbuotojų viltys gauti kompensacijas ir neišmokėtus atlyginimus kuo toliau, tuo labiau blėso.

1996 m. gruodžio 6 d. paskelbtos varžytinės neįvyko, nes jomis susidomėjo vieninteliai vokiečiai, iš karto siūlę sumokėti pradinį 10 proc. įnašą.

Palikti likimo valiai

„Kauno dienos“ žurnalistas Stasys Jokūbaitis 1998 m. rašė: „Beveik trims dešimtims darbuotojų teko pasiieškoti darbo kitur, iki šios dienos nesulaukus išeitinių kompensacijų. Nors „Versalio“ patalpos seniai užrakintos, o raktus nuo jų turi kreditorių atstovai, bendrovės, kurios 86 proc. akcijų priklauso savivaldybei, vyr. buhalterė Ona Vabolienė „tebedirba“, tik jau metai laiko negauna atlyginimo ir niekaip nesuranda, kas ją galėtų atleisti iš šių pareigų. Taip jau susiklostė, kad dar 1996-ųjų lapkričio 14 d. šiai įmonei buvo paskelbtas bankrotas. Kreditoriumi buvo pripažintas UAB „Inicialas“. Pagal akcininkų skundą šią istoriją tyrusi „švarių rankų“ komisija lyg ir pripažino, kad UAB „Versalis“ nėra skolinga UAB „Inicialas“, o viskas yra netgi atvirkščiai. Tačiau byla jau buvo baigta ir viskas liko po senovei. Teismo paskirta laikinoji UAB „Versalis“ administratorė J. Balnienė, bendrovės akcininkų ir darbuotojų teigimu, atsisakė vykdyti jai pavestas pareigas ir restorano raktus perdavė UAB „Inicialas“ direktoriui S. Januškai. „Versalio“ akcininkai įsitikinę, kad [...] jo eiti šias pareigas niekas nėra įgaliojęs. Tuo tarpu anksčiau garsėjusiame restorane dar buvo visas jo turtas: kilimai, gobelenai, paveikslai, baldai, maisto produktai, alkoholiniai gėrimai, alus. Pačiais grubiausiais vyr. buhalterės Onos Vabolienės paskaičiavimais, „Versalyje“ liko įvairių vertybių daugiau kaip už 100 tūkst. litų. Praėjusių metų spalį grupė UAB „Versalis“ darbuotojų ir akcininkų skundėsi miesto merui H. Tamuliui, kad visas šis turtas eina perniek. Baldai, indai skolinami „Metropoliui“, „Margiriui“, trūkinėja vamzdynai, vanduo užlieja restorano patalpas, viskas genda, pelija ir niekas už tai nėra atsakingas.“ (Sunkus kapanojimasis giliame bankroto akivare / Stasys Jokūbaitis // Kauno diena. – 1998, saus. 20, p. 5).

Atrodytų, kas nors turėjo sureaguoti į tokią liūdną situaciją, imtis ryžtingų veiksmų, bet taip neatsitiko. Į dvylikos buvusių „Versalio“ darbuotojų skundą atsakoma, kad kol kas nėra žmogaus, kurį galima būtų paskirti laikinuoju administratoriumi, reikia truputį (gal keletą metų) palaukti, nes Ūkio ministerija dar tik suformavusi bankroto administratorių mokymo grupę. Komentarai S. Jokūbaičio straipsniui, manau, nereikalingi. „Versalio“ pastatas buvo pasmerktas dūlėti, o visas jo turtas ir paveldo vertybės – išparceliuoti ir išgrobstyti.