Medį pakeitė mūras

Šios vietos architektūros raidą, valdos savininkus ir nuomininkus išsamiai aprašė istorikė Raimonda Rickevičienė (https://autc.lt/architekturos-objektas/?id=1688). Jos teigimu, 1895 m. valdos savininkė Pranciška Cigelnickienė (buvusi Vilniaus miestietė) tuščioje valdos dalyje (prie Laisvės alėjos rytinės pusės) gavo leidimą statyti mūrinį dviejų aukštų namą pagal inžinieriaus architekto Piotro Dorofejevski projektą. Pastato projekte pirmame aukšte buvo numatytos dvi prekybinės patalpos, antrame – butas ir įrengtas mezoninas su trimis tūriniais švieslangiais į Laisvės alėjos pusę (KRVA, f. I-61, ap. 2, b. 6169, l. 38).

1904 m. sausio 7 d. duomenimis apie nekilnojamąjį turtą, šioje valdoje namo antro aukšto penkiuose kambariuose ir mediniame name kieme buvo viešbutis „Amerika“, o pirmame aukšte veikė Avromo Miakinino ir Martyno Bžozovskio krautuvės. 1909 m., mirus Pranciškai Cigelnickienei, valda perėjo jos įpėdiniams. P. Cigelnickienės įpėdinių 1909 m. gruodžio 4 d. pareiškime apie nekilnojamąjį turtą Nikolajaus pr. 46 (vėliau Laisvės al. 46, dabar Laisvės al. 70) minimas Kazimiero Adomavičiaus viešbutis „Imperial“, A. Miakinino, M. Bžozovskio krautuvės ir Emilijaus Misevičiaus siuvykla vieno aukšto pastate valdos kieme (KRVA, f. 214, ap. 1, b. 3636, l. 16).

1910 m. sklypas su visais pastatais jame parduotas Jakovui (Jokūbui) ir Esterai Aronovskiams. 1910 m. naujieji savininkai praplatino pastato langus pagal inž. M. Segalovskio projektą (KRVA, I-61, ap. 3, b. 1423). 1924 m. jie kreipėsi į Kauno miesto statybos komisiją dėl medinių pastatų jų valdoje apžiūros, nugriovimo ir leidimo statyti trijų aukštų namą medinio pastato vietoje pagal inž. Jono Krasausko projektą (Projektas pristatymo ir užstatos mūrinio namo J. ir E. Aronovskių prie Laisvės al. Nr. 46. Inžin. J. Krasauskas. 1924 04 06. KRVA, f. 218, ap. 1, b. 148, l. 91, 93).

Gamyba: Tabako ir papirosų fabrikas "Zefir", Laisvės Alėja 46 N. // Lietuvos pramonė / J. Etingeris, M. Liutermoza. – Kaunas, 1923, p. 88.

Nuo 1924 m. liepos 1 d. Aronovskių namo statybos techninę priežiūrą prisiėmė architektas, inž. Feliksas Vizbaras. Šis projektas nebuvo įgyvendintas iki galo. Pastatytas dviejų aukštų mūrinis namas, o trečio aukšto užstatymui namo savininkai pritrūko lėšų. Besibaigiant statybos leidimo terminui J. ir E. Aronovskiai prašė jį pratęsti ir pasižadėjo trečio aukšto statybą užbaigti 1927 m. Kauno miesto statybos komisija ne iš karto sutiko pratęsti statybos leidimą, nes pastatytas dviejų aukštų mūrinis namas neatitiko 1924 m. balandžio 11 d. patvirtinto namo statybos projekto. 1927 m. vasario 22 d. leidimas užbaigti statybą vis dėlto buvo išduotas ir po 1927 m. atliktų darbų namas įgavo dabartinę išvaizdą, kuri gerokai skiriasi nuo pirminio projekto (Apie statybos darbus J. ir E. Aronovskių prie Laisvės al. 46. 1926–1927. KRVA, f. 218, ap. 2, b. 3991, l. 1-9).

Pakvipo tabaku

1895 m. statytas ir 1927 m. kapitališkai suremontuotas namas vakarinėje valdos dalyje sujungtas su 1924 m. statyta dalimi, užstatytas trečias aukštas. 1923 m. kieme prie rytinės sklypo ribos pagal L. Soloveičiko projektą pastatytas trijų aukštų mūrinis pastatas tabako fabrikui, o sklypo centrinėje dalyje vieno aukšto pastate buvo įsikūrusi jo kontora. 1927 m. gautas leidimas ir J. Aronovskio 2 aukštų mūrinio namo ir 2 aukštų mūrinio sandėlio sklypo kieme statybai pagal M. Grodzenskio projektą, kur taip pat įsikūrė nuo 1920 m. šioje valdoje veikęs tabako ir papirosų fabrikas „Zefir“ (Apie Aronovskių statybos darbus prie Laisvės al. 46. 1927. KRVA, f. 218, ap. 2, b. 3992, l. 1-3).

Pastato kieme 1920–1940 m. veikė „Zefir“ tabako ir papirosų fabrikas (fabriko vienas pastatų išlikęs, bet autentikos jame nedaug, nes jis perstatytas sovietmečiu), savininkai J. ir Salomonas Aronovskiai, E. Aronovskienė (gyveno šalia fabriko, Laisvės al. 46), taip pat Vokietijos piliečiai Jokūbas Cinkhauzas ir Alvinas Bargmanas.

Išradinga: "Zefir" produkcijos reklama// Mūsų rytojus. – 1929, geg. 25, p. 8; // Mūsų rytojus. – 1931, bal. 10, p. 11; Darbas. – 1938, geg. 13, p. 9; Darbas. – 1938, saus. 21, p. 6.

J. Aranovskis mirė 1934 m. sausį ([Užuojautos, mirus tabako fabriko „Zefir“ įsteigėjui ir valdybos nariui Jokūbui Aronovskiui] // Lietuvos aidas. – 1934, saus. 16, p. 8). „Zefir“ fabriko savininkai pagrindiniu žaliavų tiekėju pasirinko žymų turkų Mesaksudi tabako fabriką, pasikvietė dirbti fabrike J. K. Mesaksudi (telefonų knygose Jonas Messaksoudy, gyv. Laisvės al. 33, b. 2, nuo 1937 m. – Višinskio g. 17, 1940 m. – Širvintų g. 6).

J. K. Mesaksudi pradėjo dirbti fabrike 1927 m. ir buvo jo techniškuoju vadovu, užtikrinančiu Turkijos ir Makedonijos tabako tiekimą fabrikui. Jis inicijavo papirosų „Noblesse“, „Reklama“, „Turkas“ ir „Mesaksudi“ Nr. 25, 35, 60, 80 papirosų ir tabako gamybą. Fabrikas dar gamino papirosus „Nora“, „Zefir“, „Šatle“ (1921), „Žibutė“, „Zefiras“ Nr. 300, 100, „Luna“, „Stamboli“, pasak reklamos, tikrus rusiškus papirosus „Vilnius“, „Sąjunga“, papirosus ir tabaką „Noriu miego“ (pavadinimui pasirinkta populiari liaudies daina), rūkomąjį tabaką „Mūsų rytojus“, papirosus „Auksinė žuvelė“, „Bonzo“, „Nr. 15“, „Dėdė Jurgis“, „Bitelė“, „Troika“, „Vadas“ (pasak reklamos, „veda rūkytojus į dūmų rojų“), „Pasaga“ (turėjo „atnešti laimę“ jų rūkytojams), tabaką „Pranašas“.

Pelnėsi iš emigrantų

Aprašomame name taip pat buvo įsikūręs emigracijos biuras. Po 1925 m. Lietuvos spaudoje nuskambėjusios Hamburgo–Amerikos linijų „Volters ir Ko“ emigracijos biuro bylos, šis biuras 1926 m. iš Laisvės al. 57 persikėlė į Laisvės al. 46 ir nebepriklausė Volterio bendrovei.

„Volters ir Ko“ bendrovės emigracijos biuro, veikusio šiuo pavadinimu nuo 1921 m., Kauno skyriaus darbuotojai Maksas Helvegas (direktorius), Petras Ulevičius (biuro agentas), Kostas Gilys ir baronas von Rozenbergas (tarnautojai) buvo kaltinami Lietuvos piliečių apgaudinėjimu, įkalbinėjant juos per Kubą ir Meksiką be vizų pristatyti į JAV. Už tai jie imdavo iš klientų po 100–130 dolerių, bet tik nuveždavę keleivius į Havanos uostą Kuboje ir ten palikdavę likimo valiai.

Reklama: A.E.G vitrina Laisvės al. 46 (dabar Laisvės al. 70). Mejerio Smečechausko nuotr., 1940.

Teismo sprendimu M. Helvegas buvo nuteistas kalėti tris mėnesius, K. Gilys – pusę metų, P. Ulevičius – mėnesį, o baronas von Rozenbergas buvo pripažintas nekaltu ir išteisintas; nukentėjusiųjų naudai buvo priteistas 12 tūkst. litų civilinis ieškinys (Nubausti žmonių prigavikai // Lietuvos žinios. – 1925, lapkr. 25, p. 4).

Kaip paaiškėjo 1932 m., Hamburgo–Amerikos linijų emigracijos biuro, įsikūrusio Laisvės al. 46 (dabar Laisvės al. 70), darbuotojai tęsė savo pirmtako „Volters ir Ko“ biuro nelegalią veiklą. Per Vidaus reikalų ministerijos valdininkų 1932 m. atliktą reviziją buvo išaiškinta, kad šis emigracijos biuras vežė emigrantus iš Lietuvos be emigracijos įstatymo reikalaujamų sutarčių, tuo padarydami valstybės iždui nuostolių (Emigracijos biuras nesilaikė taisyklių // Lietuvos aidas. – 1932, bal. 1, p. 6). Nors ši informacija pasirodė balandžio 1 d., tai nebuvo pokštas. Netrukus šio emigracijos biuro darbuotojams buvo iškelta baudžiamoji byla. Paaiškėjo, kad be emigracijos įstatymo reikalaujamų sutarčių į Pietų Afrikos Respubliką buvo išvežti 122 žmonės, o valstybės iždui padaryta apie 2 000 litų nuostolių. Hamburgo–Amerikos linijų vedėjas V. Cirkvicas buvo nubaustas 1 000 litų bauda arba šešiomis savaitėmis arešto (Slaptai gabeno žmones į Afriką / Edm. Dantas [Petras Kubilius] // Dienos naujienos. – 1932, bal. 4, p. 1 ; Nubaudė nesąžiningą emigracijos biurą // Lietuvos aidas. – 1932, spal. 20, p. 6).

Panorama: Laisvės alėjos vaizdas (už „Metropolio“ matosi ir pastatas Laisvės al. 70]. Kęstučio Janulaičio nuotrauka nuo bendrovės „Pažanga“ pastato rūmų stogo. Apie 1953.

Skrybėlės ir sovietų knygos

Vienas žymiausių Laisvės al. 46 nuomininkų buvo nuo 1929 m. iki 1934 m. čia įsikūrusi bendrovės A. E. G., prekiavusios elektrotechnikos reikmenimis, rašymo mašinėlėmis ir kt., parduotuvė. Dėmesį atkreipdavo graži firmos vitrina ir raidės A. E. G., pritvirtintos ant namo balkono.

Nuo 1925 m. iki 1934 m. užeiti kvietė bendrovės „Union“, vadovaujamos Otto Peters, avalynės prekybos iškaba. 1922–1925 m. Laisvės al. 46 buvo Konstancijos Jakovickienės rūbų ir kepurių dirbtuvė, vietoj kurios 1926 m. įsikūrė Zojos Kempinskienės skrybėlių dirbtuvės ir salonas. 1928 m. Z. Kempinskienė reklamavosi kaip didžiausia Lietuvoje moteriškų skrybėlių dirbtuvė, palaikanti nuolatinius ryšius su Paryžiaus siuvėjais ir pristatanti visas moteriškų skrybėlių naujienas (Lietuvos karo invalidas. – 1928, rekl. p.).

Z. Kempinskienės skrybėlių salono modeliais buvo Lietuvos menininkės, 1933 m. žurnale „Žvilgsniai“ (Žvilgsniai. – 1933, Nr. 1, p. 30) matome Z. Kempinskienės skrybėles dėvinčią artistę Nelę Vosyliūtę (tuo metu Z. Kempinskienės skrybėlių dirbtuvė jau buvo Laisvės al. 21 (dabar Laisvės al. 37), o Laisvės al. 46 (dabar Laisvės al. 70) buvo iki 1932 m. (kurį laiką kaip Elžbietos Kempinskienės skrybėlių dirbtuvė).

Garsių siuvėjų aptariamu adresu buvo ir daugiau. Dar 1909 m. šiame pastate veikė Emilijaus Misevičiaus siuvykla, o nuo 1929 m. iki 1933 m. Laisvės al. 46 (kieme) buvo vaikų rūbų siuvykla „Bebe Elegant“ („Baby Elegant“), vadovaujama garsios siuvėjos iš užsienio Elos Sake; 1932 m. ten buvo Elenos Vitkauskienės siuvykla „Stella“.

Emigracija: Hamburg Amerika Line ... Kaunas, Laisvės al. 46 ...: [reklama] // Naujas žodis. – 1929, Nr. 10 / 11, virš. p.

Pastate taip pat buvo įsikūręs garsus Sovietų Rusijoje leidžiamų knygų ir antikvarinių leidinių knygynas „Mokslas“, vadovaujamas bibliofilo Zacharijaus Margolino. Knygynas nuo 1933 m. veikė Laisvės al. 26 (dabar Laisvės al. 40), paskui – 1935–1940 m. Laisvės al. 46 (dabar Laisvės al. 70). Z. Margolinas ne tik prekiavo knygomis, bet ir išleido kelias knygeles, Sovietų Sąjungos periodikos katalogų (1938 ir 1939 m.) ir knygyno rengtų grafikos darbų parodų du katalogus.

Knygyno savininko išskirtinis bruožas buvo retų ir vertingų knygų paieškos ir jo ryšiai su Sovietų Rusija. Z. Margolinas skatino domėjimąsi tiek sovietinėmis knygomis, tiek lituanistika. Šiais laikais tai atrodo sunkiai suderinama. Jis surado ir padovanojo VDU pirmąjį 1588 m. Lietuvos Statuto spausdintą leidimą. Šis egzempliorius prieš tai priklausė Vilniaus kašteliono Eustachijaus Valavičiaus asmeninei bibliotekai ir pasaulinėje knygų rinkoje buvo vertinamas apie 5 000 litų.

Knygynas taip pat pasižymėjo kultūrine veikla: jame buvo surengtos Mečislovo Bulakos, estų, ukrainiečių, žydų grafikos parodos. „Mokslo“ vitrinoje atsispindėjo šalies kultūros įvykiai („Mokslo“ knygyno veikla // Literatūros naujienos. – 1937, Nr. 11 / 12, p. 15; Knygynas „Mokslas“ mini 5 metų savo darbo sukaktį // Diena. – 1938, vas. 13, p. 10). Nuo 1940 m. lapkričio 1 d. knygyno patalpose trumpai veikė Valstybinės leidyklos knygų prekyba.

Pasikartojanti istorija

XX a. trečiajame dešimtmetyje Laisvės al. 46 (dabar Laisvės al. 70) buvo įsikūrusi Brolių Vichmanų mokslo įrankių, raštinės reikmenų, popieriaus krautuvė, Alfredo Makso Šmidto anglių prekyba (1926–1927 m. vietoj 1925 m. čia buvusio Žurnalistų klubo), A. Goldblato konfekciono krautuvė, Reichardto kirpykla, duonos produktais prekiavo Abramo Cukero parduotuvė (1923), 1922–1923 m. fortepijonus nuomojo Akiro Špilerio firma (vėliau muzikos reikmenimis, gaidomis prekiavusi kitoje Kauno vietoje), 1922 m. buvo Ruvino Goldbergo vaistinės sandėlis, 1925 m. – Julijos Vaitkevičienės komisinė ir ekspedicijos kontora.

Etapas: Fotoprekių parduotuvė Laisvės al. 70. // Laisvės alėjos aidai / Vytis Ledas // https://aidai.lt/2024/05/15/laisves-alejos-aidai

1924 m. šiame name buvo įrengtos patalpos Kūdikių gelbėjimo draugijos loto klubui (KRVA, f. 218, ap. 1, b. 148, l. 287-288). 1932–1936 m. Laisvės al. 46 (rūsyje) veikė „Paramount films“ kino filmų nuomojimo kontora, 1932 m. – Judelio Kaco odos dirbinių dirbtuvė, 1935–1940 – Izaoko Volpianskio vaikų žaislų ir sporto įrankių krautuvė. 1939 m. pastato antrame aukšte įsikūrė Tarptautinis bankas, nuo 1940 m. spalio 1 d. jo patalpose kurį laiką buvo Centralinio valstybės archyvo saugyklos.

Buvusiame A. Jodidio bute nuo 1940 m. lapkričio 1 d. veikė IV valstybinė amatų mokykla. J. ir E. Aronovskių nekilnojamasis turtas Laisvės al. 46 buvo nacionalizuotas 1940 m. ir po karo, o Antrojo pasaulinio karo metais jis priklausė čia veikusiai „Tabakindustrie-Ostland“. Sovietmečiu buvusios „Zefir“ gamybinės patalpos buvo rekonstruotos ir įjungtos į penkių aukštų viešbučio kiemo korpusą.

Sovietiniais laikais pastate Laisvės al. 70 buvo įsikūrusi fotoprekių parduotuvė (Laisvės alėjos aidai / Vytis Ledas // https://aidai.lt/2024/05/15/laisves-alejos-aidai).

Šių laikų pastato dalies pirmo aukšto nuomininkai – parduotuvė IQOS, galima sakyti, tęsia šios vietos tradiciją, nes joje prekiaujama tabako gaminiais, tiesa, jau kita forma, kaip IQOS įrenginių ir jų aksesuarų. Namo pirmame aukšte taip pat įsikūręs kokteilių baras „Jazz Bar“, kuriame vakarais galima paklausyti ir gyvos muzikos. Pastatas Laisvės al. 70 įrašytas į nekilnojamojo kultūros paveldo registrą (2024 04 15, unikalus objekto kodas 48781), jo tvarkyba šiuo metu užsiima UAB „Mariusta“, bet antras ir trečias aukštai, pirmas aukštas iš kiemo pusės kol kas lieka apleisti, nes tvarkybos darbai vyksta lėtai.