Vaikantis planų

„Laisvės“ kino teatras kartu su „Romuva“ priklausė jungtinei kino teatrų direkcijai „Laisvė“. XX a. 6-ajame dešimtmetyje buvo net aštuoniolika etatų: direktorius, administratorius, vyr. buhalteris, vyr. kino mechanikas, kino mechanikas, kino mechaniko padėjėjas, kino mechaniko mokinys, vyr. kasininkas, kasininkas, vyr. bilietininkas, bilietininkas, vyr. kontrolierius, kontrolierius, dailininkas, stalius, gaisrininkas, valytoja, kūrikas, kiemsargis, direktorius buvo V. A. Nazarovas (KRVA, f. R-375, ap. 2, b. 251).

Reklaminiai filmų plakatai XX a. 7-ajame dešimtmetyje buvo iškabinami ne tik prie kino teatro, bet ir įmonėse „Giedra“, „Kauno audiniai“, „Kova“, taip pat Kauno politechnikos institute (dabar – Kauno technologijos universitetas) ir Medicinos institute (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas). Šių įmonių ir mokslo įstaigų darbuotojai organizuotai vykdavo žiūrėti kino filmų į „Laisvę“ ir „Romuvą“.

Vis dėlto šios priemonės ne visuomet padėjo įgyvendinti metinius planus. Pvz., 1966 m. finansinis planas įvykdytas vietoj 343 tūkst. rublių tik 323 619 rublių. Dėl to direkcija kaltino nerealų planą: esą 1966 m. buvo demonstruojama daug filmų, tokių kaip „Įpėdinis“, „Užmušti strazdą“, „Kas juos teis“, „Lemiamas žingsnis“, kurie neturėjo pasisekimo, bet juos pakeisti esą nebuvo galimybės. Tiesa, „Romuvos“ kino teatro repertuaras buvo įvairesnis, populiaresnis ir tais pačiais metais šis kino teatras finansinį planą įvykdė daugiau, negu numatyta (Paaiškinamasai raštas apie 1966 m. balansą. Jungtinės kino teatrų direkcijos „Laisvė“ direktorius B. Rėpša. 1967 01 18. KRVA, f. R-1220, ap. 1, b. 53).

Žiūrimiausią tų metų filmą „Laisvės“ kino teatre – „Džiaze tik merginos“ – matė net 33 tūkst. 893 žiūrovai, o anksčiau minėti filmai sulaukė tik apie 6 tūkst. žiūrovų (KRVA, f. R-1220, ap. 1, b. 53, l. 11–17). Vis dėlto tokie kartais ne itin sėkmingi kino teatro „Laisvė“ veikimo metai buvo daugiau išimtis nei taisyklė, nes šis kino teatras buvo vienas didžiausių ir populiariausių sovietiniame Kaune, o nuo 1997 m., kai buvo įdiegta „Dolby Stereo Surround“ garso sistema, – ir vienas moderniausių.

Verslų chaosas

Kino teatre „Laisvė“ sovietiniais metais buvo dvi salės: vieną – 616 vietų, kitą – 179 vietų. Antroji salė XX a. 10-ajame dešimtmetyje buvo naudojama kaip videosalonas; jame 1994 m. buvo 125 sėdimos vietos. 1994 m. buvo atliktas „Laisvės“ kino teatro finansinės ūkinės veiklos patikrinimas. Iš patikrinimo 1994 m. birželio 21 d. akto matyti, kad „Laisvės“ kino teatre per 1993 m. įvyko 2 tūkst. 58 kino seansai, vidutiniškai penki šeši seansai per dieną, šiuose seansuose apsilankė 85 tūkst. 530 žiūrovų.

Tikrinant nustatyta, kad kino teatras „Laisvė“ sudarė sutartis su atskiromis firmomis, bendrovėmis be steigėjo (savivaldybės Kultūros ir meno skyriaus) leidimo. Patikrinimą inicijavo akcininkų ir kino teatro darbuotojų grupė, nepatenkinta „Laisvės“ kino teatro direktoriaus Vytauto Jašelskio veikla ir tą nepasitenkinimą išreiškusi 1994 m. balandžio 27 d. ir 1994 m. gegužės 4 d. darbuotojų ir akcininkų susirinkimuose.

Patalpas kino teatre nuomojosi valstybinė įmonė „Tulpė“ bufetui įrengti, A. Čeponio individuali įmonė „Video bankas“, užsiėmusi kompiuterinių žaidimų ir videokasečių nuomos paslaugomis, individuali įmonė „Dublis“, pastačiusi kino teatro fojė lošimo automatus, uždarosios bendrovės „Alfa“, „Litflora“, „Trolis“, „Aliuzija“, „Lauda“, „Press“,  „Kaktusas“, G. Platūkio individuali įmonė, R. Babrausko individualios įmonės valiutų keitykla. Patikrinimo akto išvadose konstatuota, kad kino teatras „Laisvė“ dirbo nuostolingai dėl mažo žiūrovų lankomumo, o patalpos kino teatre buvo nuomojamos be steigėjo leidimo ir pažeidžiant buhalterinės apskaitos taisykles (KRVA, f. 2114, ap. 2, b. 156, l. 2–7).

Tiesa, laikraštyje „Kauno laikas“ rašinio „Už „Laisvės“ kino kino ekrano“ autorius Polis Ragožis abejojo šio patikrinimo akto išvadomis, minėjo, kad kino teatras „Laisvė“ nedirbo nuostolingai, o tai, kad jo patalpos nuomojamos bufetui ar valiutų keityklai, – normali praktika.

Jis rašė, kad didžiausią „Laisvės“ kino teatro pajamų dalį (78 tūkst. litų) sudarė įplaukos iš parduotų kino lankytojų bilietų, bufetas papildė „Laisvės“ biudžetą dar 16 tūkst. litų, už patalpų nuomą gauta 2,3 tūkst. litų.

Kadangi darbuotojų atlyginimo vidurkis, pasak P. Ragožio, buvo 180 litų, išlaidų buvo mažiau negu pajamų, tad kino tetras dirbo pelningai, jo pelno likutis 1993 m. buvęs 4,1 tūkst. litų. Tiesa, P. Ragožis taip pat pripažino, kad priekaištai dėl dalies kino teatrų patalpų nuomos mokesčių neįtraukimo į pajamų žiniariaščius ir dėl patalpų nuomos be steigėjo leidimo pagrįsti. Jis taip pat pastebėjo, kad pagrindinė darbuotojų nepasitenkinimo kino teatro veikla priežastis buvo abejonės dėl jos direktoriaus V. Jašelskio tinkamumo eiti šias pareigas, tik informaciją apie V. Jašelskį pateikė kaip tyrimą inicijavusių darbuotojų ir akcininkų nuomonę (Už „Laisvės“ kino ekrano / Polis Ragožis // Kauno laikas. – 1994, gegužės 6, p. 1).

Kiek kitokios nuomonės buvo „Kauno dienos“ žurnalistė Birutė Mačienė. Pasak jos, kino teatras ėmė panašėti į verslo kabinetą, kur ir valiutą išsikeisi, išgersi, užkąsi, ir ką nors dovanų artimam žmogui nupirksi. Firma „Lauda“ čia įsteigusi parfumerijos parduotuvę, o kitai firmai priklausantis baras viliojąs lietuvišku, „tautiniu“ valgiu – pica (Laisvo biznio kombinatas „Laisvėje“ / Birutė Mačienė // Kauno diena. – 1994).

Kiek vėliau žurnalistė atskleidė ir daugiau situacijos „Laisvės“ kino teatre peripetijų. Straipsnyje „Viską dariau tik dėl „Laisvės“ B. Mačienė aprašė, kodėl pagrįstai suabejota penkias klases baigusio ilgamečio savamokslio kino mechaniko V. Jašelskio tinkamumu vadovauti kino teatrui, – tai liudijo daugybė ūkinės-finansinės veiklos pažeidimų.

Pakartojusi ankstesnio savo straipsnio informaciją apie nuomos sutartis įvairioms bendrovėms ir asmenims be steigėjo leidimo, žurnalistė pateikė įdomesnių tokių sutarčių pavyzdžių. Viena jų – su V. Lukiansku, kuriam išnuomota 12 kv. m patalpa po 3,5 lito už 1 kv. m, o šioje patalpoje nuomininkas žadėjo atlikti smulkų avalynės remontą kino teatro lankytojams.

B. Mačienė pašmaikštavo, kad ateini į kino teatrą, žiūri basas į ekraną, o tuo tarpu tavo batams puspadžius pakala. Žurnalistė taip pastebėjo, kad kino teatre ar jo prieigose nebuvo jokios reklamos, iškabos apie šią paslaugą. B. Mačienė priminė, kad byla kino teatro direktoriui dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi dar nenutraukta, o šis jau švaistosi atleidimais „nepaklusniems“ darbuotojams, motyvuodamas reorganizacija (Viską dariau dėl „Laisvės“ / Birutė Mačienė // Kauno diena. – 1994, birželio 13, p. 12).

Apie šią kino teatro „Laisvė“ direktoriui už pareigybinių įgaliojimų viršijimą iškeltą bylą taip pat rašė žurnalistė Jadvyga Pekarskaitė, paminėjusi ir faktą, kad V. Jašelskis direktoriumi tapo Atgimimo laikais, nuvertus senąjį vadovą V. Remeikį, ir daug žadėjęs darbuotojams, tačiau atsitikę priešingai, o kolektyvas susiskaldė į dvi dalis: patenkintų tokiu vadovavimu ir nepaklusniųjų (Dar viena Kauno mįslė: kam geriau, jei „Laisvei“ vis blogiau / Jadvyga Pekarskaitė // Lietuvos rytas. – 1994, liepos 23, p. 1–2).

Dar vieną su „Laisvės“ kino teatro videosalono veikla susijusią problemą iškėlė Greta Čižinauskaitė „Kauno dienos“ informacijoje „Policijos kova su videopiratais ir pornografija“ (Kauno diena. – 1995, kovo 16, p. 8). Šioje publikacijoje minima, kad savivaldybės policijos centro nuovados pareigūnai surašė „Laisvės“ kino teatro direktoriui administracinio teisės pažeidimo protokolą už videofilmų viešą rodymą be Kultūros ministerijos išduotos licencijos. Buvo laikinai paimti tą savaitę kino teatro videosalone rodyti keturi JAV 1994 m. gamybos filmai.

Drama tarp picų ir meno

Problemos dėl kino teatro „Laisvė“ veiklos skaidrumo nesibaigė ir Vytautą Jašelskį kino teatro direktoriaus poste pakeitus Irmai Šiolinder, buvusiai Kauno tarybos deputate ir laimėjusiai miesto Kultūros skyriaus konkursą, nors ši direktorė neabejotinai pagyvino kino teatro veiklą.

1995 m. lapkričio 6 d. buvo pasirašyta abipusiškai naudinga jungtinės veiklos sutartis su jaunimo kūrybinės bendrijos „Be batų“ muzikiniu klubu „Senas stalčius“. Šis klubas padėjo pritraukti žiūrovų, pagyvino jo veiklą, savo lėšomis įrengė savo patalpas, barą. Kaip teigė klubo vadovas Darius Straigis 1996 m. birželio 19 d. žurnalistams surengtoje spaudos konferencijoje, kurią straipsnyje „Dar kartą apie picą ir kultūrą“ laikraštyje „Laikinoji sostinė“ aprašė Virginijus Mizaras, interjerą sukūrusiam Gražvydui Kardokui sumokėta 10 tūkst. litų, dar 13 tūkst. sumokėta už baldus ir įvairius interjero atributus.

Beje, anksčiau I. Šiolinder sprendimu buvo uždarytas kino teatro bufetas, būtent jo vietoje įsikūrė „Senas stalčius“, tad muzikinis klubas iš dalies kompensavo ir bufeto kino teatre trūkumą. Klube kas savaitę vykdavo po tris keturis roko, džiazo ar klasikinės muzikos koncertus. Tačiau 1996 m. gegužės 29 d. I. Šiolinder raštu pranešė apie tai, kad nuo 1996 m. rugsėjo 1 d. anksčiau laiko nutraukiama nuomos sutartis (sutartis buvo pasirašyta iki 2001 m. sausio 5 d. su galimybe pratęsti dar penkeriems metams). Būtent dėl to ir susikirto D. Straigio ir kino teatro direktorės interesai, žurnalisto V. Mizaro šmaikščiai įvardyti kaip kultūros ir picų interesų susikirtimas (Susikirto kultūros ir picų interesai / Virginijus Mizaras // Laikinoji sostinė. – 1996, birželio 19, p. 1, 4 ; Dar kartą apie picas ir kultūrą / V. Mizaras // Laikinoji sostinė. – 1996, birželio 20, p. 4).

Skambi antraštė apie šį konfliktą papuošė ir „Kauno dienos“ puslapį (Konfliktas stalčiuje: Irma Šiolinder prieš Darių Straigį / Žilvinė Petrauskaitė // Kauno diena. – 1996, birželio 19, p. 1, 3).

Kino teatro „Laisvė“ direktorius Leonas Arminas. / „Kauno diena“. 1998 m. birželio 30 d. p. 5

Konflikto esmė, aprašyta V. Mizaro ir Ž. Petrauskaitės straipsniuose, kad sutartis nutraukta anksčiau laiko, net sumokant pagal sutartį numatytas netesybas apie 63 tūkst. litų, nes, pasak I. Šiolinder, muzikinis klubas duodąs per mažai pelno ir nepadedąs kino teatrui išbristi iš skolų, būta nesutarimų su D. Straigiu ir dėl asmeninių priežasčių.

Pasak D. Straigio, muzikinis klubas kaip tik prieš uždarymą pradėjo duoti pelno, kuriuo ir buvo pasidalyta su kino teatru (po 309 litus). Jis taip pat minėjo V. Mizarui, kad yra potencialus klubo patalpų pirkėjas – picerija (tai lėmė ir V. Mizaro straipsnių pavadinimus).

I. Šiolinder neigė, kad yra toks pirkėjas, bet iš kažkur turėjo gauti pinigų sumokėti už sutarties netesybas. Žurnalistė Ž. Petrauskaitė dar paminėjo paskutinį muzikinio klubo koncertą: 1996 m. birželio 18 d.  klube pasirodė vokiečių grupė „Drama Gold“, o koncertas buvo surengtas tarpininkaujant Vokietijos ambasadai Lietuvoje. Klubo gerbėjai ir jame koncertavę muzikantai dar pasirašė peticiją už klubo išlikimą kino teatre, bet tai nepadėjo.

Ambicijos ir realybė

Netrukus spaudą pasiekė gandai apie galbūt tyčinį „Laisvės“ kino teatro bankrotą, pasak Aušros Ostaševičienės, nulemtą kino teatro direktorės I. Šiolinder veiksmų. Bendrovės skola siekė 100 tūkst. litų, antstolių kontora uždėjo areštą kino aparatūrai. Tuo tarpu naudinga kino teatrui sutartis su „Senu stalčiumi“ buvusi nutraukta savavališkais direktorės veiksmais („Laisvės“ kino teatre klaidžiojo bankroto šmėkla / A. Ostaševičienė // Laikinoji sostinė. – 1996, rugsėjo 26, p. 2).

I. Šiolinder inicijavo, kaip vėliau paaiškėjo, nelabai naudingą ir niekinę kino teatro jungtinės veiklos sutartį su muzikiniu klubu „Combo“. Dar 1996 m., kai buvo pasirašyta sutartis, žurnalistams pagrįstai kilo klausimas, gal kartais „Combo“ nusipirko „Laisvės“ kino teatrą (Combo nusipirko „Laisvės“ kino teatrą? // Kauno diena. – 1996, kovo 16, p. 10), nes pagal sutartį, pasirašytą kino teatro ir Kauno savivaldybės Kultūros skyriaus, geriausios kino teatro patalpos su didžiąja sale (1 023 kv. m) buvo perduotos uždarajai bendrovei „Combo“ kaip turtinis įnašas.

„Kauno dienos“ žurnalistė Violeta Gustaitytė 2000 m. taikliai pastebėjo, kad jungtinės veiklos sutartis, turėjusi tapti kino teatrui gelbėjimo ratu, buvo tarsi akmuo parištas po kaklu (Trupiniai nuo bendro stalo: Kauno valdžia laimino „Laisvės“ ir „Dainos“ sudarytas neteisėtas jungtines veiklos sutartis / Violeta Gustaitytė // Kauno diena. – 2000, birželio 13, p. 18). Tačiau I. Šiolinder negalėjo to žinoti, nes „Combo“ planai (direktorius Rimas Kišonas) kino teatre tikrai buvo labai gražūs. Dar 1996 m. balandžio pabaigoje „Combo“ planavo įkurti „Laisvės“ kino teatre pramogų centrą su didele scena, kur turėjo vykti įvairūs koncertai, madų pristatymai, o sekmadieniais buvo planuojama rengti pobūvius vaikams.

Tai, kad pagal sutartį numatyta didžiulė netesybų bauda, tuo metu negąsdino, o sutarties teisiniai aspektai ją pasirašant taip pat nesukėlė abejonių. „Combo“ veikla laukto pelno kino teatrui neatnešė ir dėl ribotų investicinių galimybių nepadėjo apsaugoti kino teatro jo privatizavimo pinklėse.

Tačiau kino teatrui „Laisvė“ dar buvo lemta atsigauti iki jo privatizavimo, kai 1997 m. liepą „Laisvės“ kino teatre, pirmajame Lietuvoje, buvo sumontuota „Dolby Stereo Surround“ garso sistema, o netrukus ir „Dolby Digital Surround“ (Pagaliau „Dolby“ Lietuvoje: pokalbis su „Dolby“ kompanijos atstovu Lietuvoje Ričardu Baltaduoniu // TV Antena. – 1997, Nr. 16, p. 49).

Kino teatras vis dar turėjo skolų, bet pradėjo dirbti pelningai ir prieš privatizavimą 1999 m. jo vadovybė galėjo pagrįstai teigti, kad kino teatras – nenuostolingas. Tik didžiąją dalį akcijų valdančiam Kauno miesto savivaldybės Kultūros skyriui atrodė kitaip. 1997 m. rugsėjį kino teatro „Laisvė“ direktorius Leonas Arminas, atsakydamas į buvusio šio kino teatro direktoriaus Gedimino Jankausko kritiką, pripažino: kino teatras paveldėjo daugiau kaip 200 tūkst. litų skolų ir repertuarą, nepritaikytą naujai įdiegiamai garso sistemai, bet skubiai sutvarkius repertuarą pasiektas proveržis.

Pasak L. Armino, 1997 m. rugpjūtį, kai miestas ištuštėja, kino teatrą aplankė 2 tūkst. 686 žiūrovai – 1996 m. rugpjūtį buvę tik 495, tad teigti, kad kino teatras užmigęs letargo miegu, nesą pagrindo (Ar „Laisvė“ miega letargo miegu? / Leonas Arminas // Laikinoji sostinė. – 1997, rugsėjo 10, p. 9).

1998 m. birželio pabaigoje kalbintas L. Arminas pasidžiaugė, kad „Dolby Surround“ garsas priviliojo nemažai žiūrovų, nors bilietų kainos ir nesančios mažos – nuo 8 iki 10 litų, su nuolaidomis galima buvo nusipirkti bilietą ir už 5 litus.

Žurnalistui Arūnui Andriuškevičiui jis taip pat papasakojo, kad kino teatro gimtadienio proga liepos 7–9 d. kino teatrą bus galima aplankyti nemokamai, nes žiūrovams reikia parodyti, ką reiškia „dolby surround“ garsas. Populiariausi filmai, kuriuos jau galėjo pamatyti žiūrovai su šia sistema, pasak L. Armino, buvo „Evita“, „Prezidento lėktuvas“, „Erdvėlaivio kariai“ ir „Dingęs pasaulis“, o netrukus bus galima pažiūrėti ir legendinį „Titaniką“ su tikru garsu (Kino teatras „Laisvė“ švenčia savo gimtadienį / Arūnas Andriuškevičius // Kauno diena. – 1998, birželio 30, p. 5).

Diena X, kai kino „Laisvėje“ nebeliko, artėjo. Pasiekus žiniai, kad kino teatras įtrauktas į privatizuojamų objektų sąrašą, nors pastaruosius dvejus metus dirbo nenuostolingai, „Laisvės“ vadovybė su „Kauno dienos“ žurnaliste Violeta Gustaityte pasidalijo nuogastavimais, kad kino teatro po privatizavimo gali nebelikti.

Į privačias rankas

Įstaigos direktorius pasakojo žurnalistei apie planus įsigyti naują aparatūrą, pritaikyti didžiąją salę koncertams ir įvairiems renginiams, įgyvendinant sutartį su „Combo“, apie potencialius investuotojus iš Vokietijos ir Lenkijos, tačiau abejojo, ar kas norės investuoti į privatizuojamą kino teatrą. Jis buvo teisus. Kino teatrą po privatizavimo įsigijęs verslininkas Borisas Mazuchas kurį laiką bandė vaidinti kino teatro gelbėtoją, nes savivaldybei dar priklausė didžioji dalis kino teatro akcijų, be to, turėjo konkurentą – muzikinę agentūrą „Combi“, kuriai pagal jungtinės veiklos sutartį priklausė 1 023 kv. m kino teatro patalpų.

Į privatizavimo programą pateko ir be nuostolių dirbanti „Laisvė“: E. Butkevičiaus nuotr. // Kauno diena. – 1999, spal. 13, p. 1

2001 m. pradžioje buvo paskirti du kino teatro direktoriai: Laisvės sąjungos Jonavos skyriaus pirmininkas, lakūnas, kaskadininkas Algimantas Žerolis ir televizijos laidų vedėjas, pramoginių renginių organizatorius Gediminas Juodeika („Laisvei“ vadovaus kaskadininkas ir šoumenas / Gitana Barteškienė // Lietuvos žinios. – 2001, sausio 4, p. 7).

2000 m. lapkritį direktoriumi jau paskirtas A. Žerolis, o G. Juodeikai atiteko komercijos direktoriaus postas. 2001 m. vasario 19 d. jis vėl tapo privatizuotos bendrovės, kurią iš Kauno savivaldybės įsigijo verslininkas B. Mazuchas, direktoriumi.

Pasak straipsnio „Laisvės“ kino teatro agonijos požymiai“ autoriaus Sauliaus Pociaus, kino filmai „Laisvėje“ buvo rodomi iki 2001 m. gegužės 26 d., kai pademonstruotas paskutinis filmas „Gladiatorius“. Paskui dar buvo mokami darbuotojams atlyginimai, o kino teatro likimo klausimas turėjo būti sprendžiamas 2001 m. birželio 16 d. akcininkų susirinkime. Jo baigtis iš anksto buvo aiški, kaip ir kito kino teatro – „Planetos“, kurį, pasak S. Pociaus, taip pat įsigijo B. Mazucho aplinkos žmonės („Laisvės“ kino teatro agonijos požymiai / Saulius Pocius // Laikinoji sostinė. – 2001, birželio 8, p. 1–2).

2001 m. filmų „Laisvėje“ nebeliko, o vykdant bankroto procedūrą, savivaldybė, kuriai priklausė didžioji dalis kino teatro akcijų, nesugebėjo jo išlaikyti, savo akcijas už pardavė B. Mazuchui.

2002 m. pradžioje dar paskirtas neveikiančio kino teatro administratorius Eduardas Petkevičius, tačiau naujajam savininkui rūpėjo tik pastatas, o ne kino teatro reikalai („Laisvės“ kinui – bankroto nokautas / Jūratė Kuzmickaitė // Kauno diena. – 2002, kovo 19, p. 1, 4).

Ekranas užgeso

Naujieji buvusio kino teatro savininkai, bendrovė „Galinta ir partneriai“ (vienas didžiausių šios firmos akcininkų buvo B. Mazuchas), patalpas išnuomojo naktiniams klubams „Combo“ ir „Metelica“. Kino teatro bankroto procedūra užsitęsė iki pat 2008 m., tačiau vilčių jį atgaivinti nebebuvo. „Combo“ klubas, savininkams pakėlus nuomos mokestį, buvo priverstas išsikraustyti.

Rusų kultūros klubas „Metelica“ buvo paskutinis, dar ką nors veikęs dalyje jau apleisto pastato patalpų.

Laisvės“ kino teatro direktorius Algimantas Žerolis. L. Brundzos nuotr. // Laikinoji sostinė. – 2001, birž. 8, p. 1.

Bendrovė „Galinta ir partneriai“ 2018 m. dar bandė pastatą su sklypu parduoti, bet nesėkmingai. Tada patys sakė norintys pastatą atgaivinti.

Pasak Skirmantės Javaitytės 2023 m. straipsnyje „Tarpukariu prestižiniu laikytas kino teatras „Forum“ Kauno centre šiandien dūla“ kalbintų Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjo Sauliaus Rimo ir bendrovės „Galinta ir partneriai“ atstovės Jūratės Macevičės, pastatas esąs neužmirštas ir nuolat stebima jo būklė, savininkai sakė rengiantys galimybių studiją dėl pastato pritaikymo šiuolaikiniams poreikiams, prižiūrintys jo teritoriją ir kontroliuojantys, kad į pastatą nepatektų pašalinių žmonių, kurių buvo atsiradę, kai buvusio kino teatro savininko namo rūsyje trumpam buvo įsikūręs baras (https://kaunas.kasvyksta.lt/2023/03/31/kultura/tarpukariu-prestiziniu-laikytas-kino-teatras-forum-k…).

Kol kas sunku tuo patikėti. Šiuo metu pastatas nenaudojamas, apleistas. Labiau tikėtini gandai apie planus jį nugriauti, o ne prikelti naujam gyvenimui, kuo optimistiškai tiki S. Rimas ir vis dar tikina valdos savininkai.

Namo fasade dar sovietiniais metais neliko pagrindinių puošybos elementų: puošnių durų ir kristalą primenančios puošmenos virš durų palei stogą, transformuotos stulpų imitacijos fasado centre. Matyti bandymo tvarkyti pastato vidų pėdsakai, sukrautos, bet taip ir neišvežtos statybinės atliekos ir šiukšlės. Tačiau, kaip sakoma, viltis miršta paskutinė.

Lenkiškos knygos

Būtų neteisinga, paminėjus kino teatrus „Forum“, „Laisvė“, nieko nepasakyti apie buvusio „Forum“ savininko namą, pro kurio arką patenkama prie minėtų kino teatrų pastato.

„Forum“ savininko Stasio Pociaus trijų aukštų su mansarda arba keturių aukštų (jei mansardą vadintume ketvirtu aukštu) namas Laisvės al. 32 (dabar Laisvės al. 46) pastatytas 1928 m. pagal inžinieriaus, architekto Aleksandro Gordevičiaus projektą, prieš tai nugriovus iš Vandos Triliškienės ir Vosyliaus Zivo valdose buvusius medinius trobesius.

Valdoje buvo keturi vieno aukšto mediniai namai, anksčiau priklausę Julijai Urbonavičienei, nuo 1923 m. – Jonui Urbonavičiui ir Vandai Urbonavičiūtei-Triliškienei, dalis valdos nuo 1933 m. priklausė Vosyliui Zivui (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 3941, l. 1; f. 218, ap. 2, b. 3942, l. 1–12 ; KRVA, f. 214, ap. 1, b. 3676, l. 1–30).

Pagal 1928 m. gruodžio 10 d. S. Pociaus raštą Kauno miesto įkainojimo komisijai tik ką pastatytame mūriniame S. Pociaus name buvo Butrimo, Lukoševičiaus krautuvės, J. V. Liuto, Švarcienės, Baltrimaičio, J. Frenkelio ir paties S. Pociaus butai (KRVA, f. 214, ap. 1, b. 3676, l. 30).

1935 m. pagal architekto G. Gumeniuko projektą pertvarkytos S. Pociaus gyvenamojo namo krautuvių langų vitrinos (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 3939, l. 20).

Nuo 1933 m. Laisvės al. 32 (buvęs kino teatro „Forum“ savininko S. Pociaus namas, dabar Laisvės al. 46) buvo įsikūręs Juliaus Urniežiaus privatus lenkų knygynas „Stella“, įsteigtas 1930 m., iš pradžių buvęs Kęstučio g. 29 (dabar Kęstučio g. 53), į Laisvės al. 32 perkeltas 1931 m. kovo 28 d., o 1934 m. kovo 28 d. prie knygyno įsteigta ir biblioteka (LCVA, f. 402, ap. 8, b. 487, l. 4, 6).

Knygyne buvo prekiaujama knygomis iš Lenkijos, taip pat išleido iš lenkų kalbos išverstą Irenos Zarzyckos meilės romaną „Laukinukė“ (1934) ir A.Gedžiūtės-Grufienės parengtas kulinarijos knygas „Saldūs šalti valgiai“ ir „Salotos ir vinegretai“ (1934), garsųjį Marjano Falski elementorių su žymaus lenkų grafiko, karikatūrininko, knygų iliustruotojo Kamilio Mackevičiaus iliustracijomis.

1933 m. prieš knygyną „Stella“ Kaune buvo įvykdytas antilenkiškas chuliganiškas išpuolis. Jį įvykdę studentai mėtė į gatvę knygas, laužė lentynas (Księgarnia polskie na Kowiensczyznie / Mieczyslaw Jackiewicz / Znad Wilii. – 1997, 16–31 maja (Nr. 10), p. 5). 1936 m. knygynas „Stella“ perėjo Lenkų draugijos nuosavybėn, savininku išliko Julius Urniežius.

1939 m. knygyne dirbo dvi pardavėjos, joms buvo mokama po 150 litų per mėnesį. Savininkas 1939 m. rugsėjo 15 d. Kauno m. V mokesčių inspekcijai skundėsi, kad jau keletą mėnesių negali gauti naujų prekių, prekiauja vien knygomis, gautomis iš Lenkijos, o prasidėjus karui prekyba su Lenkija pasidarė visai neįmanoma. Todėl prašė išdėstyti jam skirtos pabaudos išmokėjimą dalimis, bet jo prašymas nebuvo patenkintas (KRVA, f. 209, ap. 2, b. 3601, l. 4).

1940 m. kovo 12 d. buvo aprašytas J. Urniežiaus knygyno, tuo metu jau Vasario 16-osios g. 1 (dabar Laisvės al. 88 / Vasario 16-osios g. 1), turtas: krautuvės rudos spalvos bufetas su stalčiais (150 litų), firmos „Erika“ rašomoji mašinėlė (150 litų), rudos spalvos staliukas (60 litų), keturios rudos spalvos knygų lentynos (po 70 litų), rudos spalvos rašomasis stalas (80 litų), rudos spalvos spintelė (40 litų). 1940 m. balandį– gegužę buvo paskelbtos varžytinės knygyno turtui, įkainotam 760 litų.

Elementarz powiastkowy dla dzieci / Marjan Falski; z obrazkami Kamila Mackiewicza. – Kowno: Księgarnia „Stella“, 1936, virš., p. 8.

Technikos pažangos oazė

Vienas didesnių S. Pociaus namo nuomininkų buvo inžinieriaus Aleksandro Putrimo ir Ko bendrovė, garsių užsienio firmų „Siemens Schuckert“, „Siemens Halske“, „Siemens Reinigerwerke“, „Telefunken“ atstovai; 1939–1940 m. A. Putrimo bendrovė taip pat buvo firmų „Klangfilm“ ir „Osram“ atstovybė. Ši bendrovė veikė nuo 1921 m. kovo 1 d., o A. Putrimas nuo 1921 m. buvo Berlyne veikusios firmos „Siemens Schuckert“ atstovas Lietuvai.

A. Putrimo bendrovė Laisvės al. 32 buvo įsikūrusi 1928–1942 m. 1928-aisiais šio pastato antrame aukšte turėjo devynis kambarius, o 1939–1940 m. – trylika kambarių, kieme buvo firmos sandėlis, o kitą sandėlį dar turėjo Vytauto pr. 7.

Pats A. Putrimas iki 1937 m. gyveno Laisvės al. 32, o nuo 1938 m. nuomojosi butą Galaunių name, Vydūno al. 2A (trečiame aukšte). A. Putrimo bendrovė visą laiką gaudavo didelių, pelningų užsakymų, 1936 m. pristatė ir įrengė šviesogarsinę aparatūrą kino teatrui „Glorija“ Kaune, 1937 m. sumontavo šviesos instaliaciją „Pienocentro“ centralinėje pieninėje Kaune, tiekė įrangą statomoms Kauno klinikoms (kai ten dirbo, kurį laiką net turėjo firmos patalpas Eivenių gatvėje).

A. Putrimo bendrovė ir jis, kaip „Siemens Halske“ atstovas, įrengė elektros instaliaciją ir liftą Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose (1938–1939 m.). A. Putrimo bendrovė 1939–1940 m. turėjo 43 darbuotojus, iš jų keletas buvo užsieniečiai, pvz., A. Putrimo mašinininkai buvo Gudruna Sakke ir Jurgis Unterbergeris, vienas iš buhalterių buvo Otto Germanas, sandėlio vedėjas – Voldemaras Hiršas (KRVA, f. 209, ap. 4, b. 960, l. 1–215).

1940 m. rugpjūtį A. Putrimas iš bendrovės išstojo, visas jos teises perleido Vokietijos piliečiui Hansui Verlohrui, o įvairioms Vokietijos firmoms atstovaujanti bendrovė persikėlė į Vilnių, Gedimino g. 17 (Vyriausybės žinios. – 1940, rugpjūčio 10 (Nr. 723), p. 658). Iš bendrovės pasitraukė tikslingai, nes 1940 m. gruodį, bėgdamas nuo sovietų, išvyko į Vokietiją, karo metais dar buvo grįžęs į Kauną, bet karo pabaigoje pasitraukė į Vakarus ir 1945 m. žuvo Vokietijoje, sunkvežimio avarijoje.

A. Putrimas pasižymėjo ne tik kaip verslininkas. Jis nuo 1925 m. dėstė Lietuvos universiteto Technikos fakultete (vėliau VDU) elektros mašinų kursą, buvo privatdocentas, einantis privatdocento pareigas, o 1940 m. – VDU elektros mašinų katedros vedėjas. 1925 m. A. Putrimas taip pat įsigijo Petrošiškių dvaro centrą Rokiškio apskrityje, bet gyveno Kaune (LCVA, f. 631, ap. 3, b. 1110, l. 1–31).

Pagal S. Pociaus, tuo metu gyvenusio Žiegždrių dvare, 1928 m. lapkričio 7 d. raštą apie jo nekilnojamąjį turtą Laisvės al. 32, antrame aukšte buvo A. Putrimo ir jo atstovaujamos bendrovės patalpos, pirmame aukšte buvo įsikūręs knygynas „Stella“, Saros Špilerienės muzikos instrumentų ir gaidų krautuvė. Trečiame aukšte penkių kambarių bute gyveno Balys Širvinskas ir keturių kambarių bute – Aleksandras Kamantauskas.

Džiazas, pyragėliai, siuviniai

Nuo 1928 m. gruodžio šiame name, Laisvės al. 32, veikė kavinė-cukrainė „Milda“. Joje vakarais grodavo džiazo styginis orkestrėlis. Meniu buvo populiarūs karšti Filipovo pyragaičiai; žymus konditeris iš Rygos priimdavo užsakymus biskvitams, šokoladiniams saldainiams, tortams, lietuviškiems Filipovo pyragaičiams (Sekmadienis. – 1928, gruodžio 9, p. 6 ; gruodžio 16, p. 6 ; Lietuvos aidas. – 1929, rugsėjo 26, p. 8).

1929 m. pabaigoje–1930 m. ši kavinė-cukrainė veikė pavadinimu „Laimė“, reklamavosi, kad joje dirba konditeris iš Rygos, groja džiazo orkestrėlis. Pusryčiai ir pietūs šioje kavinėje 1930 m. kainavo 2 litus, o vakarienė su alumi – 3 litus (Lietuvos žinios. – 1930, lapkričio 29, p. 2).

Laisvės al. 32 1934 m. taip pat buvo „Elektron“ radio-, foto- ir elektromechanikos dirbtuvė, 1933 m. dar buvusi Laisvės al. 17 kieme, o nuo 1935 m. apie šios firmos veikimą informacijos nebelieka. 1934 m. Laisvės al. 32A (kieme) taip pat buvo „Baltrekord“ galanterijos prekyba, Arono Gluchovskio komiso kontora, Saros Špilerienės rankdarbių ir natų prekyba, Galinos Stravinskienės siuvykla. Ši siuvykla buvo nedidelė, 1934 m. savininkė tik vieną mėnesį samdė apmokamą darbininkę, kuriai mokėjo po 3 litus per dieną, ir dvi mokines, kurioms atlyginimo nemokėjo, kitą laiką dirbo viena pati (KRVA, f. 209, ap. 2, b. 7704, l. 1–3).

S. Špilerienės gaidų ir rankdarbių parduotuvė Laisvės al. 32 veikė 1935–1940 m. Savininkė mokesčių inspekcijai rašė, kad 1935 m. žmonės labai mažai pirko gatavų rankdarbių, daugiau pirko medžiagas siuvinėti (atraižas), o jos uždarbis buvęs mažas. Gaidų tais metais beveik visai nepardavinėjo, nes nebuvo pasirinkimo. 1940 m. jau šiek tiek prekiavo gaidomis, bet pasirinkimas taip pat buvo mažas, o mirus sūnui, nebuvo kam jomis prekiauti.

Šiuo metu pastatas nenaudojamas, apleistas. Labiau tikėtini gandai apie planus jį nugriauti, o ne prikelti naujam gyvenimui.

Rankdarbių, pasak S. Špilerienės, žmonės pasidarydavo patys, tad pirko tik siūlų siuvinėti. Tačiau mokesčių inspekcija nesutiko sumažinti jos parduotuvės pajamų normos ir pelningumo procento, nuo ko buvo skaičiuojami mokesčiai (KRVA, f. 209, ap. 2, b. 3410, l. 1–41).

1941–1944 m. name veikė vyrų kirpykla artelė „Kirpykla“. Pagal 1942 m. rugsėjo 30 d. žinias apie S. Pociaus nekilnojamąjį turtą Laisvės al. 32, pirmame aukšte šalia kirpyklos taip pat buvo įsikūrusi maisto prekybos kontora, o antrame aukšte buvo jos biuras, rūsyje – sandėlis.

Trečiame aukšte gyveno pats namo savininkas ir Silvestras Balčiūnas, ketvirtame aukšte butus nuomojosi Antanas Jackevičius ir Teodoras Nekrašas (KRVA, f. R-963, ap. 2, b. 967, l. 58 v.).

Padėtis šiandien

Šiuo metu buvusiame S. Pociaus name, dabar Laisvės al. 46, įsikūręs restoranas „Pizza Verde“ (nuo 2025 m., prieš tai buvo „Green Cafe“), „Hostel Lux“ (nedideli, šeimai priklausantys nakvynės namai), „d ALU“ – maisto dalytis parduotuvė (Lietuvos ūkininkų produkcija; prieš tai – bendrovės „Savas laikas“ laikrodžių parduotuvė „Ženeva“, rankinių salonas „Terdeco“), buhalterijos paslaugų firma „Milrita“, D. Bikuličiaus prekybos įmonė (trečiame aukšte; reklama, dizainas, verslo dovanos), Kauno regiono plėtros agentūra, draudimo firma „Teisneta“, bendrovė „Sagitas“, Tautos pažangos partijos Kauno skyrius, profesinių sąjungų centras „Sandrauga“.

Į pastato Laisvės al. 46 būklę, piliečiams sunerimus, buvo atkreiptas dėmesys 2023 m. lapkritį, ypač dėl puošmenos ant pastato stogo – vazos. Laikraštyje „Kauno diena“ buvo paskelbtas Editos Šileikės straipsnis „Laisvės alėjoje – byrantys paveldo akcentai: bet kada gali įvykti nelaimė“ (Kauno diena. – 2023, lapkričio 15, p. 2). Pastatu ir gyventojų saugumu susirūpinusiems kauniečiams ir žurnalistei sutiko atsakyti Kauno savivaldybės administracijos Centro seniūnijos seniūnas Marius Švaikauskas ir Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas S. Rimas.

M. Šveikauskas teigė: tų metų vasarą Centro seniūnijos specialistai atliko statinio techninės priežiūros patikrinimą. Pastato savininkai įpareigoti nedelsiant sutvarkyti balkonus ir stogų dekoratyvinę apdailą su akivaizdžiais avarinės būklės požymiais, pašalinti kitus aplinkiniams grėsmę keliančius defektus. Nurodyta užtikrinti žemės sklypo priežiūrą ir švarą.

Jis taip pat nurodė, kad lapkričio 7 d. pastato bendraturčių atstovas informavo, esą kiemas sutvarkytas – pašalinti ten buvę seni baldai, betoninių šulinių žiedai ir kitos šiukšlės.

Kultūros paveldo skyriaus vedėjas S. Rimas nurodė, kad, savivaldybės žiniomis, Laisvės al. 46-ojo namo valdytojai ruošiasi pastatą tvarkyti. Tikėtina, kad jo fasadas ir stogas bus tvarkomi pagal paveldotvarkos programą, kai dalis darbų kainos padengiama miesto biudžeto lėšomis.

Matant, kad Laisvės alėjoje šiuo metu gana aktyviai imamasi tvarkyti pastatus, galima tikėtis, kad šie pažadai bus įvykdyti. Pavojų kėlusi vaza jau nuimta, kai pastatas bus tvarkomas, tikėtina, sugrįš į savo vietą.