Anot muziejaus Liaudies meno skyriaus vedėjos Janinos Savickienės, tuo laikotarpiu Kaunas išsiskyrė gausybe į miestą mokytis atvykusių kaimo žmonių. Viena vertus, jie pasižymėjo unikalia valstietiška pasaulėžiūra. Kita vertus, ilgainiui įgijo išsilavinimą, kūrė verslus, užsiėmė menais. Kaune sėkmingai veikė ne viena įmonė, pagal užsakymus gaminanti dekoro elementus (staltieses, servetėles, pagalvių užvalkalus). Užsakovų pasirinkimas neapsiribojo tik tradicijomis: apie naujausias tendencijas sužinota per žurnalus iš Paryžiaus ir Berlyno. Taip radosi unikalių, išskirtinių, niekur nematytomis detalėmis puoštų gaminių ir darbų. Apie liaudies kūrybos įtaką ir populiarųjį tulpių motyvą – pokalbis su J. Savickiene.

– Kodėl būtent tulpės, o ne, pvz., rūtos, motyvas taip išpopuliarėjo tarpukariu?

– 1925 m. Lietuva buvo pakviesta dalyvauti Moncoje (Italija) rengiamoje II tarptautinėje taikomosios dailės parodoje. Kadangi tuo metu mūsų šalyje tokios meno krypties nebuvo, bet nenorėta atsisakyti galimybės dalyvauti didelės svarbos pasaulinėje parodoje, buvo nuspręsta eksponuoti lelijomis dekoruotas valstietiškas prijuostes. Kitokio meno tuo metu tiesiog neturėjome, tad iš prijuosčių buvo pagamintas didelis kilimas, kuris netikėtai labai sužavėjo Europą. Kadangi prijuostės buvo stilizuotos, tos lelijos užsienyje buvo labiau suprantamos kaip tulpės. Sulaukusios tarptautinio pripažinimo, jos vis labiau ėmė populiarėti ir lietuviškajame modernizme. Rūtų simbolika yra visai kita, jos yra kaip vaistas, taip pat nekaltybės simbolis.

– Ar vaizduojamų tulpių spalvos turėjo kokių nors reikšmių?

– Konkrečių reikšmių spalvos neturėjo. Kuo senesnis audimas, tuo paprastesnės buvo ir spalvos. Juolab kad perkami siūlai buvo labai brangūs. Vėliau, kai prasidėjo įvairūs verslai ir labiau išsivystė pramonė, siūlus imta vežti iš užsienio, tad ir spalvų gama prasiplėtė. Tačiau tai buvo daroma tik dėl didesnės spalvinės įvairovės, o ne dėl tam tikros reikšmės.

Skulptūra: nežinomo autoriaus rūpintojėlis (1937 m. parodoje Paryžiuje eksponuoto ir apdovanoto J.Mikėno ir V.Kašubos „Rūpintojėlio“ prototipas). XIX a. Čekonių k., Debeikių vlsč. Drožyba, polichrominis dažymas. Aukštis 60,3 cm. Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus nuosavybė. / J. Mocevičiūtės nuotr.

– Kokia apskritai yra tulpės kaip simbolio reikšmė?

– Daugiau galima kalbėti apie lelijos simbolinę reikšmę. Tai bažnytinė gėlė, bažnytinė simbolika, susijusi su krikščionybe ir atėjusi į liaudies meną iš ikonografijos.

Kai raštas ant audinių buvo stilizuotas, lelijos žiedo taurelė buvo suspausta, lapeliai daugiau užverti ir ji pasidarė panašesnė į tulpę, o ne į leliją.

– Tulpės – lelijinių augalų šeimos narės. Lietuvių liaudies kūryboje tulpė ir lelija eina drauge, kaip sinonimai. Ar šios gėlės turėjo skirtingų simbolinių reikšmių?

– Lietuvos kaimo gėlė buvo lelija, kuri paskui mene peraugo į tulpę. Kai raštas ant audinių buvo stilizuotas, lelijos žiedo taurelė buvo suspausta, lapeliai daugiau užverti ir ji pasidarė panašesnė į tulpę, o ne į leliją. Dar šiek tiek vėliau, kai išpopuliarėjo siuvinėjimas, vaizduojamas gėlės žiedas visai susispaudė ir išėjo gryna tulpė.

– Tulpių motyvai yra matomi ne tik dailėje ar dizaine, bet ir architektūroje. Kodėl visiems modernizmo krypties menininkams buvo svarbu išsaugoti lietuvių liaudies tradiciją ir motyvus?

– Iš tiesų jiems tai nebuvo taip svarbu, kaip galima pagalvoti. Daugiausia įtakos liaudies meno įsitvirtinimui modernistinėje kultūroje turėjo tai, kad minėtoje parodoje Moncoje prijuostės sulaukė tokios sėkmės. Pasaulis žavėjosi eksponatais, sakyta, kad tai yra tikras modernizmas, kurio niekur anksčiau neteko regėti. Taip prasidėjo didžioji banga – imta keliauti per kaimus, rinkti įvairią liaudiškos kultūros medžiagą ir ją vaizduoti šiuolaikiškai. Svarbu tai, kad žymiosios tulpės iš tikrųjų yra mūsų lelijos. Pristatant meno kūrinius, visuomet pažymima, kad tai – lelijos su prierašu „tulpės“.

– Drabužiai – tam tikra saviraiškos priemonė. Ar galima teigti, kad tulpių raštai buvo ir būdas kitoms tautoms pristatyti savo tradicijas ir lietuviškumą?

– Tikrai taip, tuometės moterys, dėvėjusios stilizuotus tautinius kostiumus, buvo išsilavinusios, žinojo naujausias tendencijas. Kadangi pasaulyje taip stipriai nuskambėjo mūsų žymiosios lelijos (tulpės), jos siekė savo kostiumus padaryti kuo puošnesnius ir dar labiau populiarinti garsiąją Lietuvos simboliką. Taip pat norėta ne kopijuoti kažką, o išlaikyti unikalumą, tautos kūrybos tęstinumą. Kaunas modernizmo laikotarpiu apskritai buvo vadintas mažuoju Paryžiumi, nes turėjo kažką individualaus. Visu kuo buvo mėginama atskleisti pastatų, interjero ir drabužių unikalumą. Puošyba pasižymėjo „art deco“ stiliumi, Kaunas buvo vientisas, ryškus savo išskirtinėmis detalėmis, tarp jų – ir tulpėmis. Modernistinį Kauną kūrė inteligentai, tačiau jų šaknys buvo valstietiškos, todėl tiek daug tų elementų matyti tuometėje kūryboje.

– Šiandieninėje visuomenėje tulpės yra vienos populiariausių gėlių Lietuvoje. Ar daug tulpių buvo tarpukario darželiuose?

– Dabartinės dažnai darželiuose sutinkamos ar dovanojamos tulpės išpopuliarėjo olandų dėka. Tačiau tarpukariu vyrai tikrai nedovanojo moterims gyvų tulpių, nes apskritai Lietuvoje tuo metu jų buvo labai mažai. Tuomet daugiausia buvo auginamos rūtos ir lelijos. Tarpukario tulpių vaizdavimą mene galima paaiškinti tik natūraliu virsmu – iš lelijos evoliucionavo į tulpes.