Simbolinė kelionė

Premjera kuriama pagal režisieriaus bendražygio dramaturgo Darrylo Pinckney pjesę, kuri konstruojama Oscaro Wilde‘o romano "Doriano Grėjaus portretas" ir tapytojo Francio Bacono (1909–1992) biografijos motyvais.

Premjera pasaulinė – R.Wilsonas ją pristatys Diuseldorfe, teatre "D'haus" kitų metų birželio mėnesį, o rugsėjį – Kaune. Projekto partneriai: "D'haus" teatras, "Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022", NKDT, taip pat prisideda Vokietijos Federacinės Respublikos ambasada Lietuvoje.

Kadangi R.Wilsono spektaklis "Dorianas" tik iš dalies paremtas O.Wilde‘o kūriniu, žiūrovų lauks kitoks požiūris į šią istoriją. "Tai vieno aktoriaus psichologinė kelionė per skirtingų asmenybių prizmę", – apie sumanymą pasakojo menininkas. Diuseldorfe ir Kaune spektakliai vyks su skirtingais aktoriais, tad spektakliai skirsis.

Amerikiečių režisierius, scenografas, dramaturgas į Lietuvą grįžta po dvejų metų pertraukos – 2019 m. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) statė Giacomo Puccini operą "Turandot". Už šio spektaklio scenografiją Robertas Wilsonas apdovanotas "Auksiniu scenos kryžiumi". Beje, šios premjeros metu Gintautas Kėvišas supažindino NKDT generalinį direktorių Egidijų Stanciką su R.Wilsonu, ir taip užsimezgė bendradarbiavimas.

2007 m. R.Wilsonas LNOBT režisavo Johanno Sebastiano Bacho "Pasiją pagal Joną".

Kūrybos laisvė

Vizito teatre metu R.Wilsoną maloniai nustebino NKDT jaukumas, scena, techninės galimybės, personalas.

Kaune režisierius rinkosi vaidmens atlikėją iš septynių kandidatų. Paklaustas, kokius reikalavimus kelia aktoriui šiame pastatyme, R.Wilsonas sakė, kad darbas su aktoriumi ir nulemia režisūrinių sprendimų kryptį.

"Man svarbus ne tiek vaidybos preciziškumas, kiek aktoriaus fizinė savivoka, nuo kurios prasideda spektaklio kūrimo procesas. Aš duodu tik formalius nurodymus aktoriams, sukuriu formą, o kaip ji užpildoma, priklauso tik nuo aktoriaus", – aiškino kūrėjas.

Vienu metu scenoje dirbęs ir su būriu atlikėjų (netgi 587!), ir su vienu atlikėju, menininkas teigė, kad monožanras suteikia daugiau laisvės, bet yra sudėtingas, nes visų pirma nėra asistuojančio partnerio, nėra dialogų. Jis prisiminė savo spektaklį "Hamletas: monologas", kuriame pats interpretavo Williamo Shakespere‘o pjesės tekstą, – visi likusieji herojai buvo jo vaizduotėje.

Man svarbus ne tiek vaidybos preciziškumas, kiek aktoriaus fizinė savivoka, nuo kurios prasideda spektaklio kūrimo procesas.

Maestro taip pat kaip pavyzdį pateikė ir prieš keletą metų Paryžiuje vykusį spektaklį "Mary Sad What She Said" pagal pjesę "Merė – škotų karalienė" su prancūzų aktore Izabelle Huppert: vaidmuo buvo pasiūlytas aktorėms Nicole Kidman ir Meryl Streep, bet jos abi atsisakė.

Režisierių Kaune lydėjo Europoje dirbantys jo komandos nariai: vykdomoji režisierė Ann-Christin Rommen, vadybininkas Christophas Schletzas. R.Wilsonas į Kauną sugrįš likus kelioms savaitėms iki premjeros kitą rugsėjį. Aktoriaus pasirinkimas paaiškės netrukus.

Papildančios dimensijos

"Man teatras – visada yra muzika. Teatras visada yra šokis, judesys", – sakė R.Wilsonas. Išties, vienas žymiausių šiuolaikinių teatro režisierių ir scenografų pasaulyje pakeitė modernaus teatro meno idėją ir žiūrovų suvokimą apie vyksmą scenoje.

Formos meistru tituluojamas menininkas savo spektaklius grindžia peizažu, kurį ištobulina apšvietimas, vaizdo projekcijos, judesio architektūra. "Kaip pagrindinę poveikio priemonę šis menininkas naudoja ne kalbą, o judesį ir šviesą, tikrąją spektaklio prasmę ir grožį jis atskleidžia per vaizdą. Jo darbai scenoje netradiciškai integruoja įvairiausias menines raiškos formas, įskaitant šokį, apšvietimą, muziką ir tekstą, jo kūryba pelnė žiūrovų ir kritikų pripažinimą visame pasaulyje bei daugybę apdovanojimų. Režisieriaus ir kūrėjo asmenybę gaubia daug legendų, susijusių su jo preciziškumu, reiklumu. Repeticijose vyrauja maksimalus susikaupimas: čia nė vienas komandos narys nenuobodžiauja paniręs į išmaniojo telefono ekraną, visada yra maksimaliai pasiruošęs", – vardijo E.Stancikas.

Pasak NKDT meno vadovo Edgaro Klivio, labai intriguoja, kad R.Wilsonas šįkart Lietuvoje kurs būtent dramos spektaklį: "Šio režisieriaus operose mes labai aiškiai matome jo išgrynintą vizualinį stilių, bet dramos spektakliuose, tiksliau, sceniniuose performansuose, geriau atsiskleidžia kitos jo režisūrinės idėjos: kaip neįprastai plėtojamos skirtingos temos, kaip dirbama su dramos aktoriumi, kaip konfliktiškai sintetinami spektaklio vaizdai ir garsai."

Anot E.Klivio, R.Wilsono spektakliai atskleidžia labai nuoseklią teatrinę filosofiją ir estetiką, kuri buvo plėtojama dešimtmečiais, tačiau netapo mechaninė ar inertiška. "Šios estetikos pagrindas – dėmesys formai yra svetimas lietuviškajai teatro tradicijai, kur formalizmas dažniausiai buvo suvokiamas kaip antihumaniškas, sunaikinantis mene žmogiškumą. Man regisi, kad mūsų teatrui labai svarbu patirti iš vidaus tą formos vertę ir jos galią, kaip režisūrinį principą, o žiūrovams – sugrįžti prie estetikos", – akcentavo NKDT meno vadovas.