Pataraisiais metais kino ekranus pasiekė daug išskirtinių Italijos kino kūrėjų darbų, tarptautinio pripažinimo sulaukė Alice Rohrwacher "Stebuklai" ("Le meraviglie" 2014 m.), Paolo Sorrentino "Jaunystė" ("Youth", 2015 m.), Matteo Garrone's "Pasakų pasaka" ("Il racconto dei racconti", 2015 m.). Beveik visus juos matėme Kaune, kur šiuo metu "Romuvos" kino teatre žiūrovų dėmesio laukia dar vienas ypatingas itališkas filmas, Kanų festivalio ekumeninės žiuri prizininkas – Nanni Moretti "Mano mama" ("Mia madre", 2015 m.).

Siužeto vingiai

N.Moretti kartu su P.Sorrentino ir M.Garrone ne kartą triumfavo Kanuose, tačiau tik šiemet jie čia susitiko pirmą kartą ir pasirašė bendrą deklaraciją. Joje trys režisieriai pabrėžė savo asmeninį požiūrį į realybę ir kiną, tikėdamiesi, kad tai įkvėps ir paskatins likusius Italijos kino kūrėjus, besilaikančius "ne tokio akivaizdaus, daugiau netradicinio požiūrio į savo darbą".

"Mano motina" yra vienas asmeniškiausių N.Moretti filmų – montuojant priešpaskutinį ("Turime popiežių!") mirė jo motina, šią skaudžią, tačiau neišvengiamą artimo žmogaus praradimo patirtį jis ir stengėsi perteikti paskutiniajame darbe. Tačiau pažįstamiems su šio režisieriaus rimtas temas nagrinėjančia kūryba žinoma ir tai, kad dramas čia dažnai lydi (savi)ironiška šypsena. "Be ironijos tampi kvailas ir juokingas", – viename interviu teigia N.Moretti.

Filmui "Mano mama" režisierius surinko labai gerų aktorių komandą. Pagrindinė veikėja, N.Moretti alter ego, – kino režisierė Margherita (aktorė Margherita Buy) stato angažuotą politinį filmą, kuris turėtų atspindėti sudėtingą dabartinės Italijos būklę, tačiau režisierės darbas patiria įvairių trukdžių. Atvykus filmuotis sunkaus charakterio pagrindiniam amerikiečių aktoriui Bariui (aktorius Johnas Turturro) viskas dar labiau komplikuojasi – maksimalaus natūralumo vaidyboje siekianti kino žvaigždė nuolat pamiršta savo tekstą. Margherita pasineria į darbą, o jos asmeninis gyvenimas stokoja tvarkos ir logikos, tad ne tik žiūrovui, bet, atrodo, ir jai pačiai tikrovę darosi sunku atskirti nuo sapno.

Galbūt tvarką ir strategiją gyvenime išvystyti padeda lotynų kalbos pamokos – taip Margherita tvirtina namų darbų nepadariusiai paauglei dukrai, priverstai mokytis lotynų. Jos senelė, Margheritos mama (aktorė Giulia Lazzarini), – į pensiją išėjusi lotynų kalbos mokytoja, tačiau nebegali anūkei padėti mokytis kalbos, nes suserga, ir Margheritos bei jos brolio (brolį suvaidino pats režisierius N.Moretti) sprendimu gydosi ligoninėje.

Režisierė aktorių prašo visiškai nesusitapatinti su veikėjais, būti šalia jų, išlaikyti distanciją vaidinant (to filmavimo aikštelėje tikriausiai reikalauja ir pats režisierius N.Moretti), tačiau neatrodo, kad kas nors ją suprastų ir būtų ką nors girdėjęs apie brechtišką vaidybos metodą. Aštrėjant ir intensyvėjant Margheritos tikrajam gyvenimui, vis sunkiau kontroliuojama tampa jos pačios režisūrinė veikla.

Paralelinių pasaulių sankirta

"Mano mama" – iš pažiūros paprastas, bet daugialypis, gerai surežisuotas ir suvaidintas filmas, kuriame tragizmą subtiliai keičia komiški ar ironiški dalykai, vitališkam J.Turturo veikėjui ir jo vaidybai tarsi atsveriant rūpesčių slegiamą M.Buy personažo pusę. Įtūžęs ir nusivylęs J.Turturo veikėjas pareiškia norįs pasitraukti iš kino ir pagaliau sugrįžti į realybę, tačiau Margheritos akimis matome, kokia ta realybė skaudi ir negailestinga.

Realybė N.Moretti filme lengvai ir natūraliai susimaišo su sapnais, arba ji raikoma ir montažu sluoksniuojama į kasdienybės dramų ir tragizmo kupiną gyvenimą ir tariamą, vis dar didelės svarbos, bet vykstančią tik filmavimo aikštelėje tikrovę.

Šios dvi linijos susikerta režisierei aiškinant aktoriui Bariui, kad jo veikėjas neturi kito pasirinkimo atleidžiant streikuojančius fabriko darbuotojus – jie tarsi tuščiame jos mamos kambaryje esančios lotyniškos knygos ir metodiniai aplankai (ką su visu tuo reikės daryti?).

Realybės receptas

Gyvenimo veidrodis – kinas – didelėmis pastangomis sukuriamas tikrovės atspindys, jis suvaldytas ir surežisuotas, nors pati tikrovė ar, tiksliau, gyvenimas yra nenuspėjamas. Daugybė dalykų jame yra nesukontroliuojama ir neišvengiama.

Galbūt tik įplyšus skiriamajai juostai, saugančiai logikos ir tvarkos tvirtovę nuo atsitiktinumų, meno kūrinys – kinas priartėja prie gyvenimo, mes juo patikime, kaip ir neišvengiama tikrove, kurioje gyvename, tik taip jis tampa paveikus? Prisiekusio ateisto N.Moretti paskutinės filmo scenos rodo, kad šitaip vertinamas gali būti ir žmogaus gyvenimas.

Garbaus amžiaus sulaukusi Margheritos mama filmo pabaigoje, paklausta, apie ką galvoja, atsako: "Apie rytojų." Rytdiena mirštančiam žmogui yra ne tik tai, kas neišvengiama, bet ir kažkas, kas visada lieka, kaip jos metodinės knygos, atlikti darbai ir brangių žmonių prisiminimai.