Šalia buvusio Ryšių istorijos muziejaus pastato Kaune akį traukia geležinio elniaragio, skruzdės ir žiogo skulptūros. Jų autoriaus kalvio Zenono Baranausko namuose rastume dar įspūdingesnių kūrinių. Jo dirbiniai puošia restoranus, viešbučius ir privačias gyventojų valdas.

Ignoruoja eskizus

Gyvūnų trijulė – elniaragis, skruzdė ir žiogas prie Rotušės a. įsikūrė pagerbiant Europos Waltu Disney tituluojamą Vladislavą Starevičių, kuris kūrė dabar jau buvusiame Ryšių istorijos muziejaus pastate.

"Pradėjau nuo skruzdės. Užklausą pateikę paveldosaugininkai sako: parodykite eskizą. Ką parodyti, jeigu eskizas mano galvoje. Sakau: nukalsiu, apžiūrėsite, jeigu patiks rezultatas, tada imsiuosi kitų", – pasakojo Z.Baranauskas.

Eskizus jis retai piešia. Nereikia. Idėją turint tik galvoje paprasčiau dirbti ir nereikia gaišti laiko ją bandant perkelti ant popieriaus.

Pakanka vamzdžio ir skardos

Šiuo metu Z.Baranausko galvoje verda noras greičiau pastatyti priestatą prie namo ir jame įrengti metalo ir medžio skulptūrų galeriją. "Kaip yra Antano Žmuidzinavičiaus velnių muziejus, taip būtų Z.Baranausko muziejus", – pusiau rimtai, pusiau juokais lygino kalvis.

Eksponatų jo muziejui netrūktų. Būtų suburtas originalus orkestras. Jau nukalta bezdžionė su saksofonu, briedis su kontrabosu, asilas su smuiku, karvė, lapė su mikrofonais. Z.Baranauskas planuoja, kad orkestrą sudarys apie 50 narių. "Gal dar ir šokėjų atsiras?" – svarstė tautodailininkas.

Jis pasakojo nesusiduriąs su problemomis, iš kur gauti metalo. Tinka ir vamzdžiai, vielos, skarda ir pan., tad dažnai lankosi metalo laužynuose.

Pavyzdžiui, nuostabus išraiškingas drakonas iškaldintas iš storo vamzdžio. Sunkoka įtarti, kad išskleisti sparnai prieš tai buvo paprasčiausias skardos gabalas ir pusmetris vielos.

Kaip vyksta kūrybos procesas? Kas sunkiausia? Juk reikia ir fizinių jėgų, ir vaizduotės, o sumanymai kartais atsiremia į medžiagos specifiką bei suteikiamas galimybes.

"Kai dirbi – niekas nesunku. Ką sugalvoji, tą ir darai. Nukalti galima viską, ką nori", – ramiai kalbėjo meistras. Aišku, daug kas priklauso nuo nuotaikos. "Būna, naktį neužmiegu, einu į dirbtuvę ir dirbu", – pasakojo Z.Baranauskas, kalvę įsirengęs šalia namų.

Apstu ir vienuolyne

Z.Baranausko kalvystės darbų spektras – itin platus. Nuo didelių iki miniatiūrinių skulptūrų, nuo skulptūrų iki praktinių dalykų.

Meistro kūrinių pilna gyventojų privačiose valdose, viešbučiuose, restoranuose, pavyzdžiui, "Legendoje", "Tinkle". Jų apstu ir Pažaislio vienuolyne. Daugybė čia esančių spynų, lanstų, saulučių, vėtrungių pagamintos Z.Baranausko.

Daugybė žmonių savo namuose iki šiol grožisi jo kaltais vartais, tvoromis, turėklais, stogeliais, išpuoštais įvairiais etnografiniais, gamtos motyvais.

"Esu gaminęs lietvamzdžius – į stogą įsikandusias anakondas. O restorane "Legenda" kabo šviestuvas devyngalvis slibinas, sveriantis apie 100 kg", – vardijo Z.Baranauskas.

Meistras pasakojo, kad užsakymų į priekį yra galybė, tačiau stengiasi pasilikti laiko ir vien tik savo kūrybinei laisvei. Beje, savo malonumui sukurtų skulptūrų jis neparduoda. "Kitaip neliks nieko, ką eksponuoti galerijoje", – truktelėjo pečiais kalvis.

Vyriška medžiaga

Z.Baranauskas, būdamas dešimties, ėmė domėtis drožyba. Jo tėvas buvo tautodailininkas, medžio skulptorius. Z.Baranauskas tuo užsiėmė ir tarnaudamas armijoje. Darbavosi Minske statytame Pasakų parke. "Drožiau didžiules raganas, kitokius pasakų herojus", – prisiminė kalvis.

Grįžęs gamino baldus Lietuvių liaudies buities muziejui. Kaip ir visi ano meto skulptoriai, meistras susidurdavo su kokybiškų įrankių stoka.

Iš pradžių vis eidavo pas pažįstamą kalvį Juozą ir prašydavo nukalti kaltų. Tai kartojosi dažnokai. Kalvis pasiūlė pačiam pamėginti, pamokė, kaip tai daryti.

Pastebėjęs, kad Z.Baranauskui gerai sekasi darbuotis kalvėje, Juozas pakvietė jį dirbti kartu – būti pameistriu. Taip skulptorius tapo ir kalviu, tačiau tuo pat metu ir drožinėjo, ir lipdė, ir kalė iš akmens.

"Vis dėlto labiausiai prie dūšios – metalas. Vyriška medžiaga", – šyptelėjo apibūdindamas Z.Baranauskas.