Kauno valstybinis muzkinis teatras naująjį sezoną pasitiko pristatydamas miuziklą "Karmen". Pastatymas anšlaginis: į sausio ir vasario pasirodymus bilietai jau iššluoti. Ar pagrįstas spektaklio populiarumas?

Kūrinio istorija

Vos išgirdus Karmen vardą, pirmoji asociacija – su George'o Bizet operos heroje, išdidžia čigone, asmeninę meilės laisvę vertinančią labiau už gyvybę. Tačiau pirmasis XIX a. šią heroję literatūroje paminėjo prancūzų novelistas Prosperas Mérimée, savo realistinėje kūryboje nestokojęs romantinio žvilgsnio. Vėliau Karmen persikėlė į scenas, kino ekranus.

P.Mérimée sukurtas fatališkos moters – čigonės Karmen archetipas traukė ne tik ją supusių novelės herojų dėmesį. Karmen istorija, prie kurios vis sugrįžta įvairūs, savitai ją modifikuojantys kūrėjai, pasiekė ir XXI a., įsitvirtinusi amerikiečių kompozitoriaus Franko Wildhorno, libretisto Normano Alleno ir dainų tekstų kūrėjo Jacko Murphy sukurtame to paties pavadinimo miuzikle. Prieš septynerius metus F.Wildhorno miuziklas "Karmen", paties kompozitoriaus į pasaulinę premjerą palydėtas Prahos Karlin muzikiniame teatre Čekijoje, nušvitęs Brodvėjaus šou stiliaus spalvomis ir pažymėtas cirko triukais, atkeliavo ir į Kauną.

Spektaklio režisierius – Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) vyriausiasis režisierius Kęstutis Jakštas, patikėjęs amerikietišką Brodvėjų užvaldžiusio kompozitoriaus F.Wildhorno muzikos galia užburti ir pritraukti žiūrovą ir tai pasitikrinęs sėkmingu šio autoriaus metais vėliau sukurto veikalo "Grafas Montekristas" pastatymu, ėmėsi miuziklo "Karmen".

Nors Karmen istorija daugeliui žinoma pagal George'o Bizet operos siužetą (kuris gerokai nutolęs nuo pirmtako – P.Mérimée novelės), šio miuziklo autoriai ją pasakoja kiek kitaip, priversdami ir statytojus naujai pažvelgti į XIX a. Ispanijos socialinį kontekstą, kasdienybės atspindžius ir tipiškus charakterius, kuriuos savo novelėje realistiniu pasakojimu piešia P.Mérimée.

Negana to, miuziklo autoriai Karmen istoriją priartina prie šių dienų, pakeisdami veikėjų aplinką, tačiau išsaugodami svarbiausius žmonių charakterių bruožus, kurie egzistuoja nepriklausomai nuo laikmečio ir geografinės platumos. Juk ir šiais laikais, gal net labiau nei anksčiau, tokią kaip Karmen tarp aistrą žadinančių fatališkų moterų rastume ne vieną, o lygiagrečiai – principus ir įsipareigojimus dėl jų paminančius vyrus, korupciją ir nusikaltimus, nuoširdžius jausmus, ištikimybę, o šalia – šaltakraujišką žiaurumą.

Kitas svorio centras

Šio miuziklo libretas pagrindinius veikėjus perkelia į Brodvėjaus scenas primenančią cirko aplinką, kurioje vaizdinių margumynas ir dramatiškų įvykių dinaminė kaita kelia papildomų uždavinių režisūrai – nepaskęsti šou elementų kaleidoskope, jame nuskandinant ir esminius siužetinių linijų susikirtimus.

Miuziklo užduotis – Karmen istoriją perskaityti kitaip. Įprastinė siužeto linija, kurioje Karmen pateikiama kaip vyrų suvedžiotoja, anot P.Mérimée – net ne moteris, o pats šėtonas, žūstantis nuo Chosė rankos, pakeičiama. Ši istorija apie neapykantą ir tikėjimą meile, gražesnės ateities viltį ir atbudusius jausmus moters, vertinančios ištikimybę ir savąjį pasirinkimą, kovojančią ir pasiaukojamai žūstančią gelbstint nuo žūties savo mylimąjį Chosė.

Žanro reikalavimai

Miuziklas – vienas populiariausių žanrų JAV, užpildantis Brodvėjaus teatrų scenas, keliantis aukštus scenografijos, kostiumų, apšvietimo ir garso sprendimų reikalavimus, prisodrintas modernių specialiųjų efektų. Tokia dinamika ir šou elementų gausa pulsuoja ir vieno iš Brodvėjaus autorių – F.Wildhorno kūrinys, tampantis iššūkiu bet kuriam teatrui.

Nors Kaunas – ne Brodvėjus, tačiau šio miuziklo libretas statytojų komandai (režisierius K.Jakštas, muzikos vadovas ir dirigentas Jonas Janulevičius, scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų ir grimo dailininkė Kotryna Daujotaitė, šviesų dailininkas Audrius Jankauskas ir kiti) kėlė brodvėjišką stilistiką atitinkančius reikalavimus.

Balansuodami tarp šou efektų įvairovės ir dėmesio pagrindinėms spektaklio siužetinėms linijoms, scenografijos ir kostiumų dailininkai nesusiviliojo pertekliniais vaizdais. Scenografijos sprendimas – scenos erdvės pakraščiuose laiko tėkmę ir kataklizmus liudijančios suskilusios arkados – lyg trapi ateities perspektyva, statoma ant griūvančių pamatų.

Duoklė P.Mérimée realizmą papildančiai romantikai – vaizdo instaliacijomis banguojantis pajūris, o autorių naujai perrašyto libreto sąsajos su cirku ir jo iliuzionistinių triukų gausa dera su rašytojo pomėgiu savo novelėse pasitelkti mistikos ir magijos elementus.

Pasiteisinę sprendimai

Miuziklo antroje dalyje karaliauja cirkas, valdomas savanaudžio ir blogį įkūnijančio Garsijos, savo tikslų, taip pat ir meilės siekiančio brutalia jėga. Jo cirke po šventiškumo skraiste ir netikromis šypsenomis tarpsta apgaulė ir išnaudojimas. Nepaisant fone tūnančios grėsmės, cirkas prasiveržia margaspalve trupės programa – su magijos triukais (paslaptingame magijos ir iliuzijų pasaulyje muzikinio teatro artistus elgesio mokė iliuzionistas Mantas Wizard) ir klounais, žonglierių ir akrobatų pasirodymais, ne prastesniais nei tikrame cirke. Juk pastatyme dalyvauja ir jaunimo cirko grupė! Tai Šakių cirko studijos "Šypsena" artistai.

Miuziklo cirko scenose – ypač didelis judėjimo ir spalvų kaitos margumynas, tačiau nevirstantis chaosu. Vyksmą disciplinuoja ne tik tvarkingas pasirodymų ritmas, bet ir spalvų bei formų spektras – veikėjų kostiumai sukurti apsiribojant keturiomis išradingai derinamomis ir žvilgsnio nevarginančiomis spalvomis: juoda, balta, raudona ir žėrinčia auksine.

Ispanišką koloritą sustiprina tradicinės moterų aprangos ir jų detalės. Grimo sprendimas ryškiausias dekoruojant Garsijos, P.Mérimée novelėje – žiauraus kontrabandininko, miuzikle tampančio cirko trupės valdytoju, audringo gyvenimo paženklintą veidą. Vertikalus akį kertantis brūkšnys atspindi novelėje minimą Garsijos pravardę Vienaakis, o išplatinta šypsena asocijuojasi su kino industrijoje sutinkamų blogiukų grimasomis.

Judesio svarba

Choreografams – Dainiui Bervingiui ir Gintarui Visockiui, ko gero, teko didžiausias pastatymo įdirbio krūvis. Juk spektaklis apie Karmen neįsivaizduojamas be ispaniškų šokių dvasios, kurią įtaigiausiai atskleidžia sudėtinga flamenko stilistika. Todėl neapsieita be konsultantų – flamenko žingsnius ir judesius derino, teatro šokėjus konsultavo bei specifinio dainavimo intonacijų mokė flamenko specialistai: Beata Molytė, dainininkė Brigita Bublytė ir gitaristas Andrius Masilionis.

Tiesa, tikrąjį šio Arabijos, Andalūzijos, žydų ir čigonų kultūrų sąveikoje gimusį muzikos ir šokio stilių dar reikės prisijaukinti, kad šokėjų judesiai įgautų didesnės laisvės, turtingos išraiškos. Galbūt tai laikinas trūkumas, kuris paskęsta didžiausioje šio pastatymo vertybėje – neįkainojamose solistų, choro ir baleto artistų patirtyse.

Du meilės trikampiai

Miuziklo "Karmen" veikėjus kuriantiems solistams pakitusi siužeto aplinka ir atskirų veikėjų traktuotė suteikia daugiau laisvės charakterių paieškoms, tarsi leisdama nutolti nuo tradicijomis apaugusio vos ne etalonu tapusio operos turinio. Ir laimė, kad režisierius netrukdo jų paieškoms, suteikdamas tam tikrą sprendimų laisvę. Todėl kiekvieno veikėjo charakteris, išsiskiriantis savo traktuote, net antraplanių vaidmenų kūrimas įgauna individualių bruožų (savita kalbos maniera pasižymintis Kęstučio Alčiauskio Cirko kvieslys, vaidybinį ansamblį kuriantis naivių ispanių tercetas ir pan.)

Pagrindinį aistrų trikampį – Karmen–Chosė–Garsija – įkūnija dviejų sudėčių tercetai: Viktorija Streiča, Raimondas Baranauskas ir Ramūnas Urbietis bei Gabrielė Bielskytė, Egidijus Bavikinas ir Jeronimas Milius.

Jei pirmajame trikampyje Karmen ir Chosė griežtesni savo principams (R.Baranausko Chosė kaip tikras baskas stengiasi nugalėti aistrą ir paklusti pareigai, o V.Streičos Karmen pakankamai tvirtai saugo meilės nepriklausomybę), tai antrojo trikampio pagrindinė pora (G.Bielskytė ir E.Bavikinas) greičiau pasiduoda jausmams. Verta pasidžiaugti gražiu jaunos solistės G.Bielskytės, dar studijuojančios VDU Muzikos akademijoje, debiutu. Jei V.Streičos Karmen įtikina savo fatališkumu, jausmų silpnumui nepasiduodančios čigonės tvirtu charakteriu, G.Bielskytės vaidmuo paperka prasiveržiančių jausmų nuoširdumu.

Trečiasis veikėjas – Garsija, ciniškas cirko valdytojas. Pirmojo trikampio sudėtyje R.Urbiečiui, turinčiam iš prigimties lyrišką balso tembrą, sudėtinga suformuoti blogiuko vaidmenį. Vizualiai sėkmingai įkūnydamas blogį, solistas pralaimi savąją kovą su šiuo negatyviu personažu, vokaliai jį sušvelnindamas. Antrajam Garsijos atlikėjui (J.Milius) įkūnyti šį blogį kur kas paprasčiau, turint roko stilistiką atitinkantį balsą.

Kitas – šeimyninis tercetas (Chosė sužadėtinė Katarina – jos tėvas, miesto meras bei jo sesuo – teta Inesa) papildo dialogus šmaikščiomis spalvomis, leidžiančiomis nutolti nuo pagrindinio trikampio skleidžiamos įtampos. Katariną kuria jaunos teatro solistės, dar studijuojančios VDU MA (Marija Arutiunova ir Akvilė Garbenčiūtė) bei antrąjį vaidmenį F.Wildhorno pastatymuose teatre sukūrusi Karina Krysko.

Meras (G.Maciulevičius ir G.Prunckus) ir jo sesuo (Rita Preikšaitė ir Nomeda Vilkanauskaitė) – priešingybės, nuotaikingai įkūnijančios savo ydas. Ypač lengvai ir žaismingai žavesio neprarandančios (nenorinčios prarasti) tetulės įvaizdį kuria R.Preikšaitė.

Šalia pagrindinių vaidmenų įsiterpia smulkesnių veikėjų vaidybiniai epizodai, kuriantys nenutrūkstamą, dramatišką, tačiau priverčiantį ir nusišypsoti, pasakojimą, palydimą nuotaikingos, savo intonacijomis iš "Grafo Montekristo" jau pažįstamos muzikos, kurią pakankamai darniai perteikia orkestras, paklūstantis dirigento Jono Janulevičiaus reikliam mostui.

Miuziklo premjeros įvyko, ne vienam žiūrovui palikdamos netikėtumo įspūdį, nustebindamos gausiais vizualiais sprendimais, kurie pagrindinę siužeto mintį kartais nustumdavo į tolimesnį planą. Tačiau brodvėjiškos produkcijos statytojams tokie pavojai neišvengiami. Vargu, ar žiūrovas dėl to labai nusimena: viską kompensuoja dinamiškas ir spalvingas reginys, neįmintais triukais viliojantis apsilankyti dar ir dar kartą.