Kasdieniai pasivaikščiojimai

Kai kalbame apie Kauno akcentus, prieš akis ne vienam mūsų iškyla viešosios miesto erdvės, jas puošiančios skulptūros, dizaino objektai, šviesos instaliacijos ir gatvės tapybos darbai. Man Kauno akcentai – žmonės. Šeštadienio rytą, ūkininkų turgelyje į megztą krepšelį daržoves kraunantis miesto ceremonimeistras Kęstutis Ignatavičius. Dažniausiai vienas, rečiau – su žmona Tautvyda Marcinkevičiūte ar bičiuliais Laisvės alėjoje stiprią kavą gurkšnojantis rašytojas Gintaras Patackas. Už nugaros sunertomis rankomis tą pačią pėsčiųjų gatvę gan sparčiu žingsniu skrodžiantis teatro ir televizijos režisierius Vytautas Balsys. Vaikščiojimas, anot jo, puiki galimybė mąstyti. Belieka tik grįžus namo užsirašyti visas mintis.

„Gyvenu Senamiestyje. Atkarpa nuo Rotušės iki Soboro yra mano kiemas“, – V. Balsys tikino žinantis kiekvieną kampelį, pažįstantis kiekvieną kaimyną ir greit pastebintis, jei kuris jų nepasirodo ilgesnį laiką.

Vytautas turi dar vieną širdžiai mielą maršrutą. Rytais iš Vilniaus gatvės jis kulniuoja į Nemuno ir Neries santaką, kur atlieka kvėpavimo ir tempimo pratimus. Neretai čia jį galima sutikti ir vakarais, saulei grimztant į vandenis. Tiesa, ne vieną, o lydimą gero bičiulio Eugenijaus Varkulevičiaus. Su juo esą smagiausia stebėti, kaip metų laikai keičia vaizdus kitoje Nemuno pusėje, Aleksote.

Draugystė: su geriausiu pasivaikščiojimų draugu dailininku E. Varkulevičiumi – Antano Samuolio plenere Pažaislyje. Evaldo Šemioto nuotr.

„Jis kaip tapytojas labai greit pamato spalvų kaitą. Žiūrėk, sako, tas medis pagelto, o šalia esantys visai rudi. Kartu su juo stebint kitą krantą atrodo, kad esi amžinai besitęsiančioje parodoje. Jis net debesis kitaip mato ir iškart piešia eskizus. Laikas su Eugenijumi kupinas prasmės ir dvasinio turinio“, – o pastaruoju metu, anot V. Balsio, dar ir muzikos.

Įsigijęs nedidelę nešiojamąją kolonėlę, teatro režisierius kartu su tapytoju klauso dainų, kurios juos sugrąžina į jaunystės laikus. Būna, kad klausydami muzikos jiedu vienas kitam neprataria žodžio, bet net ir tyla su bičiuliu Vytautui yra maloni.

Praturtinusi draugystė

V. Balsys kompanijų nevengia, tačiau labai mėgsta vienumą. Kaip sako pats, su savimi jam įdomu, svarbiausia – nenuobodu.

Gyvenu Senamiestyje. Atkarpa nuo Rotušės iki Soboro yra mano kiemas.

„Visi mes esame socialinės būtybės, gyvename tarp žmonių. Likti vienišam nenatūralu. Kad ir kaip būtų, kūryba, mąstymas veda į vienatvę, bet toje vienatvėje ieškai panašių į save. Pasak Aristotelio, panašūs gimdo į save panašius, tuo pratęsdami formos realizaciją“, – ryškiausio senojo pasaulio filosofo žodžiai V. Balsiui priminė praėjusią savaitę anapilin iškeliavusį sielos bičiulį rašytoją Rolandą Rastauską, jųdviejų panašumus ir ryšį.

R. Rastauskas, anot teatro režisieriaus, buvo neeilinė, savo laikmetį pralenkusi asmenybė. Jis išsiskyrė įžvalgomis, energija, šmaikštumu ir, žinoma, žodžiu.

„Aš vis klausdavau: iš kur tavyje tiek kalbos? Į 1 kv. m jis gebėdavo sutalpinti tiek daug reikšmių! Tas emocinis, tas kūrybos grūdas uždegdavo“, – emocingai pasakojo V. Balsys.

Antai, kartu su R. Rastausku ir prozininku Herkumi Kunčiumi jis įkūrė Dramų skaitymų draugiją. Vykdavo į Palangos viešąją biblioteką, skaitydavo savo kūrybą.

„Draugija buvo populiari. Sakau „buvo“, nes nežinau kaip mes be Rolando...“ – pagalvojęs apie jųdviejų susitikimą, kuris taip ir neįvyko, teatro režisierius giliai atsiduso.

Neįvyko ir spalio mėnesį planuotas švęsti R. Rastausko 70-mečio jubiliejus. Kūnu nebuvo lemta virsti ir kitiems planams, kurie kirbėjo žodžio riterio galvoje.

„Rolandas pas mane buvo atvykęs pavasarį. Aprodžiau jam Kauną ir vietas, kur gali skaityti. Mūsų ryšys buvo artimas, todėl praradimo skausmas sunkiai nupasakojamas. Buvau šermenyse, laidotuvėse... Visi bendraamžiai tarsi pajutome tą patį – ateina laikas. Ateina laikas mirti“, – susimąstęs teatralas nusuko žvilgsnį į Laisvės alėjos praeivius.

Santykis su mūzomis

Prisiminimai neretai patys pasiveja V. Balsį. Kartais – sapnais, iš lovos verčiančiais viduryje nakties.

„Tie pabudimai pradrasko žaizdą, tačiau aš negyvenu sentimentalumo praeityje. Dėkoju likimui už visas patirtis, už sutiktus žmones. Žinote, kol būni su jais, galvoji, kad tai tęsis amžinai, o kai jie išeina, supranti, kokia tai buvo pilnatvė ir begalinis džiaugsmas“, – kalbėjo kūrėjas, vis dažniau savo prisiminimams suteikiantis kūrybos formą.

Ryškus: pagal Eve Ensler pjesę „Vaginos monologai“ buvusiame Kauno mažajame teatre pastatytas spektaklis „Katytė P“ – bene garsiausias V. Balsio režisuotas spektaklis, sukėlęs nemažą Kauno publikos ažiotažą. V. Balsio asmeninio archyvo nuotr.

Anksčiau rašęs teatro pjeses, tokias kaip „Akla višta“, „Žmogus medyje“, „Dirbtinis kvėpavimas“, dabar V. Balsys tekstais verčia savo išgyvenimus, potyrius, prisiminimus. Pradžioje kūrėjas jais dalijosi virtualiojoje erdvėje, kol galiausiai sulaukė susidomėjimo iš dviejų leidinių. Šią idėją labai palaikė ir šviesaus atminimo R. Rastauskas. Jis ragino bičiulį nepaleisti plunksnos, rašyti ir dalytis savo kūrybos vaisiais.

Man artimas Vilnius, artimas Hamburgas, Palanga, bet gyventi noriu tik Kaune. Jis mano taurę užpildo sklidinai.

„Niekada nebuvo jokio pavydo. Tik nuolatinis palaikymas“, – V. Balsys džiaugėsi jo sulaukiantis ir iš savo šeimos narių – dviejų sūnų.

Vyresnėlis Povilas gyvena Londone, pasukęs režisūros keliu dirba BBC televizijoje. Kartkartėmis drauge su savo atžalomis Pranciškumi ir Pauliumi Luku jis atvyksta į Lietuvą. Tada visi susitinka Palangoje. Vytauto jaunėlis sūnus Augustinas, kuriam dabar septyniolika metų, mokosi „Aušros“ gimnazijoje ir, kaip sako pats Vytautas, yra jo dvasinis draugas.

„Su juo esame nemažai keliavę, daug ką matę. Nuostabu, kad drauge galime dalytis įspūdžiais. Bendravimas su juo – dovana“, – paklaustas, ar ryšys su sūnumi įkvepia kurti, V. Balsys santūriai šyptelėjo.

Už tai tebėra atsakingos mūzos. Jaunystėje, kaip sako pats, teatro režisierius jas stverdavo už gerklės, o dabar randa kitų kelių.

„Nėra recepto, kaip rašyti, tačiau mūzos tikrai yra. Nori to ar nenori, jos paslaptingai susijusios su meile, praradimu, atsisveikinimu, melancholija. Mūzos savotiškai beldžiasi į kūrėjo sielą, todėl jas reikia prisijaukinti“, – o prisijaukinus, anot V. Balsio, toliau puoselėti ryšį.

Priklausomybė knygoms

Savo gyvenimą V. Balsys skirsto etapais. Dabar – rašymo etapas, kurį greitai vainikuos antroji autoriaus knyga. Pirmoji, išskirtinės, riboto tiražo rankų darbo knygų serijos „Juodoji lelija“ knyga „Gėlių slenkstis“ pasirodė prieš dvejus metus.

„Sakydamas, kad esu rašymo etape, tarsi noriu sukurti formą, kad viskas gerai. Kasdien stengiuosi įkvėpti optimizmo. Aš nemėgstu žmonių, kurie gromuliuoja negatyvumą, nes ir pats esi įtraukiamas į tai. Pesimizmas užkrečiamas, jis yra destruktyvus“, – dėl šios priežasties ir teatro etapą režisierius mena be jokių nuoskaudų.

Ilgą laiką V. Balsys vadovavo Kauno mažajam teatrui. Nemažai metų čia buvo rodomas ir didelį ažiotažą sukėlęs jo režisuotas spektaklis „Katytė P“. Tačiau prieš septynerius metus teatras tuometės miesto valdžios buvo uždarytas. V. Balsys neteko darbo.

„Kai uždarė Mažąjį teatrą, rėmėjų pagalba „Katytę P“ sukūrėme iš naujo „Romuvos“ kino teatre. Ten buvo rodomas ir kitas mano spektaklis – „Smetona“ pagal Gedimino Jankaus pjesę. Prasidėjus „Romuvos“ remontui, abu spektakliai dingo – jie buvo „užcementuoti“, – skaudžius momentus prisimena V. Balsys.

Vis dėlto jis teigia nelaikantis pykčio teatrui, neturintis ir nesuvestų sąskaitų.

„Poreikis pamatyti gerą spektaklį, kaip ir perskaityti gerą knygą,  nedingo. Tiesa, į kūrinį žiūriu kaip medikas į pacientą. Matau, ką moka režisierius, ko ne. Žinau, kaip sukalamas, kaip pastatomas spektaklis. Manęs dūmų uždanga neapgaus.“

Kartu: Dramų skaitymų draugijos susirinkimas Palangoje 2021 m., iš kairės: R. Rastauskas, V. Balsys, rašytojas H. Kunčius. V. Balsio asmeninio archyvo nuotr.

Rašymo etape V. Balsys aktyviai propaguoja ir knygų skaitymą, kurį lygina su savotiška priklausomybe. Tarkim, šiuo metu teatralas skaito dvi knygas. Orlando Figeso „Natašos šokis“ yra 900 puslapių storio, todėl su ja nepatogu keliauti, o štai antroji knyga „Aklumas“, kurią parašė Jose Saramago – kur kas plonesnė, todėl lengvai telpa į kelioninį krepšį.

„Įsikinkau save į literatūrą, į knygas. Noriu duoti protui darbo“, – internetas, V. Balsio įsitikinimu, šios funkcijos neatlieka. Tiesa, akistatos su tinklų infrastruktūra, kuri leidžia žmonėms siųsti, gauti ir dalytis informacija, kūrėjas nevengia. Jis supranta, kad socialiniai tinklai padeda būti geriau matomam, kartu tai puiki erdvė kurti ryšį su auditorija. Be to, tai yra puiki priemonė palaikyti ryšį su sūnumi Augustinu.

Buvau šermenyse, laidotuvėse... Visi bendraamžiai tarsi pajutome tą patį – ateina laikas.

„Riba labai slidi. Skaitydamas knygas nejauti, kad praradai laiką be reikalo, priešingai nei su telefonu. Kai pradedi naršyti, supranti, kad įkliuvai. Tada apima neištrinama sąžinės graužatis“, – V. Balsys džiaugėsi retai ją jaučiantis, nes geba laviruoti tarp pramogos, naudos ir priklausomybės internetui.

Kankino namų ilgesys

Kai nori darbo smegenims, V. Balsys skaito. Kai nori poilsio – ieško vidinės ramybės, kuri yra laikina. Kai nori sparnų – keliauja. Ne veltui Markas Twainas pasakė, kad kelionės yra priešnuodžiai prietarams, aklam prisirišimui ir siauram mąstymui.

„Keliauti gera. Gera grįžti ir namo“, – anksčiau turėjęs dvejonių, kur jie yra, dabar V. Balsys tvirtai žino, kad Kaunas – miestas, kur dainuoja jo širdis.

Tuo metu, kai studijavo Vilniaus universitete, vėliau – Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, V. Balsys tryško meile sostinei. 1992 m. laimėjęs stažuotę Hamburgo „Thalia Theatre“ režisierius užmezgė romaną su šiuo miestu. Būdavo, 7 val. ryto sėsdavo į lėktuvą Lietuvoje, o 9 val. jau leisdavosi Vokietijoje.

„Hamburgas – mano meilės, mano draugystės miestas, pažįstu visus jo kampelius, iki šiol ten likę bičiulių. Atrodė, kad ten yra mano vieta, ten reikia kurtis ir gyventi. Tačiau, būdamas Hamburge, aš supratau, kas yra namų ilgesys. Gyvendamas čia, tu to paprasčiausiai nejauti, – grįžus atgal į Kauną, anot V. Balsio, nebeliko blaškymosi. – Man artimas Vilnius, artimas Hamburgas, Palanga, bet gyventi noriu tik Kaune. Jis mano taurę užpildo sklidinai.“