Aštrus kritinis žvilgsnis į socialinę tikrovę būdingas ir režisieriui Gintarui Varnui. 2014-aisiais, po Krymo aneksijos, tuomečio Lietuvos rusų dramos teatro scenoje (pastatymas „Baroko operos teatre“) jo režisuota Antonio Vivaldi oratorija „Juditos triumfas“ turėjo baigtis nukirstos Vladimiro Putino galvos išriedėjimu. Tačiau tąkart galva liko užrakinta grimo kambaryje, o spyna užkišta degtukais. 2023-iaisiais, jau karo akivaizdoje, Kauno nacionaliniame dramos teatre galva pagaliau nuriedėjo, o V. Putino gyvenimas ir mirtis tapo inspiracija ir politinei satyrai „Ūbas Caras“ (pagal Sigito Parulskio pjesę tuo pačiu pavadinimu) Jaunimo teatre.
Pokalbyje režisierius G. Varnas pasidalijo mintimis apie teatro ir tikrovės santykį, muzikos poreikį ir svarbą savo kūryboje ir teatro vaidmenį visuomenėje.
– Kas jums yra teatras? Kokio poveikio statydamas spektaklius tikitės?
– Senovės graikai sukūrė tris fundamentalius dalykus – filosofiją, demokratiją ir teatrą. Teatras graikams buvo labai svarbi meno sritis, turėjusi žmogaus vystymo, auklėjimo tikslą. Dovanojant bilietus neturtingiems buvo stengiamasi, kad į teatrą ateitų kuo daugiau žmonių. Teatras senovės Graikijoje buvo labai svarbi institucija: baisios, net kraupios istorijos, pasakojamos graikų tragedijose, buvo savotiška žmoginimo terapija. Vėliau viskas keitėsi. Renesanse viešieji teatrai jau tapo pramoga, nors dažniausiai nekvaila, – graikų probleminio teatro užkelta kartelė Europos teatrą veikė ne vieną šimtmetį. Senovės graikų laikais į teatrą ateidavo didžioji dalis visuomenės, o dabar čia ateina gal tik 2 proc. jos. Greta kino ir televizijos teatro vaidmuo sumenko, jis tapo nišiniu menu. Tad teatro vaidmens aš labai nepervertinu ir nesutinku su tais kūrėjais, kurie mano, kad savo spektaklyje gali pasakyti visuomenei ką nors svarbaus. Taip, tam tikras ratelis spektaklį pažiūrės, galbūt paliaupsins, bet tik tiek.
Tema: viename naujausių savo spektaklių „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ G. Varnas kelia klausimą apie stereotipinės visuomenės santvarką. / D. Matvejevo nuotr.
– Iš teatro istorijos matyti, kad kiekviena nauja teatro srovė vienaip ar kitaip oponuoja dominuojančiai, tad galima sakyti, kad teatro vystymasis yra savotiškas nuolatinis ėjimas prieš madą. Kiek sąmoningai tai darote ar nedarote pats?
– Kai tik pradėjau savo teatro režisieriaus kelią, dar buvo gaji tam tikra senojo teatro konvencija, kurią prieš mano kartą jau sulaužė Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas ir Jonas Vaitkus. Mes nenorėjome sekti jų kuriamo teatro estetika, nenorėjome būti į juos panašūs. Šiandien irgi nelabai mėgstu jaunų kūrėjų pamėgtą tendenciją teatrą traktuoti kaip kažkokią viešą paskaitą, siunčiančią žiūrovui socialinę žinutę. Teatras juk ne telefonas – jokių žinučių jis nesiunčia. Aš specialiai darau priešingai.
Paskutinis mano spektaklis „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ specialiai senoviškas. Užtenka biuro baldų scenoje ir kitų sceninių sprendimų neaišku, apie ką. Šiame mano spektaklyje viskas aišku – nusikeliama į 1930-uosius, prieš 100 metų. Tai mano sąmoningas ėjimas prieš madą. Aš manau, kad kūrybingas režisierius negali sekti mada taip, kaip drabužių dizaineris, kuris kuria madą, o ne seka tuo, kas jau yra sukurta, nes tai pats nuobodžiausias dalykas. Daryti kopijas tolygu amatui, ne kūrybai.
– Teatras ir tikrovė – kaip šį santykį suprantate jūs?
– Teatras visada reaguoja į tikrovę, negali nereaguoti. Galbūt reakcija į tai, kas esamuoju laiku vyksta pasaulyje, mažiau būdinga dramoms, kurių centre yra meilės temos, ar operai, bet teatras nebūtinai ir turi reaguoti į esamąjį laiką taip tiesiogiai, bent jau ne visada. Tiesa, operų pastatymai dabar irgi yra daug konceptualesni nei prieš kelis dešimtmečius, tad režisūroje reakcija į realybę gali būti labai ryški. Galima juk sušiuolaikinti ir literatūros kūrinio filosofinę mintį. Pavyzdžiui, norėjau Kaune statyti Jeano-Paulio Sartre’o „Muses“, tačiau supratau, kad negaliu to daryti dėl dabarties konteksto. Šios pjesės pagrindas yra antikinė istorija apie laisvę – apie tai, kaip Orestas bando tautą išvaduoti iš tironijos ir išvesti į laisvę, o toji tauta nenori. Žinoma, galima tokį kūrinį statyti ir labai abstrakčiai, tačiau kai čia pat vyksta karas, tokia istorija būtų suprasta kaip istorija ne apie mus, o apie mūsų kaimynus. Vadinasi, realybė tiesiogiai veikia mano pasirinkimus.
Du kartus jau nužudžiau scenoje Putiną, o jis kaip gyvas, taip gyvas, deja. Teatro magija tikrovės neveikia.
– Kai kuriuose jūsų spektakliuose labai ryškiai artikuliuojamos politinės temos – pavyzdžiui, „Juditos triumfe“ ar satyroje „Ūbas Caras“ rieda V. Putino galva. Ar politikos ir teatro santykis jums svarbus?
– Putinui nukirsti galvą labai norėjau dar 2014-aisiais, po Krymo aneksijos, „Juditos triumfe“. Tąkart nepavyko – spektaklio prodiuseriai išsigando, galvą paslėpė. Tai buvo labai gėdinga. Kai prasidėjo didelis karas prieš Ukrainą, supratau, kad dabar jau tikrai turiu tą galvą nukirsti, – toks buvo mano atsakas į Putino veiksmus. Ir nukirtome, ir prariedėjo galva per sceną. Vėliau sugalvojau pastatyti farsą apie Putiną – taip gimė „Ūbas Caras“. Sunkiai gimė, ir daugiau apie rusus teatre aš girdėti nebenoriu. Du kartus jau nužudžiau scenoje Putiną, o jis kaip gyvas, taip gyvas, deja. Teatro magija tikrovės neveikia. Žodžiu, man reikėjo tai padaryti – ir padariau, bet nusivyliau, kad tai nieko nepakeitė.
– Politinės satyras kūrėte sovietmečiu, buvote atkūręs XX a. pradžioje Vilniuje veikusį „Šėpos“ teatrą, kuriame aktorių valdomos lėlės-politikai parodijavo tuomečius įvykius. Tuomet teatro turinį dar kontroliavo sovietinė cenzūra. Ar dabar, kai oficialios cenzūros institucijos neegzistuoja, jaučiatės laisvas teatre kalbėti aštriomis temomis?
– Jokios cenzūros tikrai nejaučiu, esu absoliučiai laisvas sakyti tai, ką noriu, tačiau tarp jaunų žmonių kartais pastebiu tam tikrų vidinių cenzorių. Pavyzdžiui, spektaklyje „Ūbas Caras“ Stalinas sako Putinui: jeigu nepasiseks, paversiu tave boba. Kažkuris aktorių pakomentavo, kad tokia frazė skamba seksistiškai. Tačiau negi Putinas turi kalbėti kaip kairieji studentai iš Vakarų? Juk jis toks ir yra, mes apie tokią Rusiją statome spektaklį, ne apie vakarietišką visuomenę. Juolab rusiškai keiktis vis dar atrodo priimtina, nieko tokio, nors dauguma jaunuolių net nežino, ką tie keiksmažodžiai reiškia. Spektaklio personažas juk negali kalbėti kitaip – tokiu atveju tai būtų netiesa, melas.
– Kai kurie teatro kūrėjai mano, kad konfliktų ir tikrovėje per akis, teatras turėtų žiūrovui pasiūlyti malonią, patogią patirtį. Tačiau egzistuoja ir eskapizmui priešinga pozicija, teigianti, kad teatras turi būti aštrus, provokuoti žiūrovą mąstyti kitaip. Ką manote jūs? Ar teatras turi kalbėti apie visuomenės skaudulius, šalimais vykstantį karą?
– Tie, kurie mano, kad teatras turi būti vien gražus, malonus ir mielas, tokį teatrą tikrai ras. Tačiau aš nemanau, kad teatras būtinai turi būti vienoks ar kitoks – būtinai tik pramoginis ar būtinai tik politinis ar bjaurus. Tai jau radikalios pažiūros, kurios man nepriimtinos. Juk teatras nuo Antikos laikų perėjo daugybę vystymosi stadijų, tad dabartyje vertinu teatro formų įvairovę. Kam reikia pramogų – eis vienur, kam reikia brutalumo ir nuogybių – kitur, aš nematau čia jokio konflikto. Man asmeniškai grubi retorika nelabai patinka, pats tokio teatro nekuriu. Kita vertus, negaliu teigti, kad kursiu tik vienokį ar kitokį teatrą visą savo gyvenimą – ne, man tai labai nuobodu. Jeigu pastačiau „Ūbą Carą“, prie politikos negrįšiu ilgai, nes kurį laiką man tai nebus įdomu. Yra menininkų, kurie visą gyvenimą tapo vieną paveikslą, ir viskas gerai, tačiau tai ne man. Man teatras turi būti gyvas, jis turi sakyti tiesą – juk melo aplink ir taip per akis, tad bent teatre sakykime tiesą.
Forma: spektaklyje „Ūbas Caras“ režisierius atgaivino „Šėpos teatro“ estetiką. / L. Vansevičienės nuotr.
– Neseniai humoristas Olegas Šurajevas gana aštriai pasisakė apie teatro režisierių reakciją į vykstantį karą – neva dažnai pasiliekama ties simboliniu lygmeniu, neparodant savo pozicijos aiškiai, tiesiai šviesiai. Ką jam atsakytumėte?
– Į O. Šurajevo komentarą galiu atsakyti taip: jeigu domiesi šia tema, nueik į „Ūbą Carą“, ir viskas. Juk V. Šurajevas apibendrino visą teatrą vertindamas vieno režisieriaus poziciją – tai lėkšta, atrodo, kad jis daugiau nieko nežino, ir tai jau yra jo problema.
– Dabartinėje jūsų kūryboje ryški ne tik politinė tematika, bet ir muzikinė linija – jau minėtas „Juditos triumfas“ priklauso oratorijos žanrui, esate statęs ne vieną operą. Kas jus atvedė į muzikinį teatrą?
– Paauglystė. Būdamas trylikos keturiolikos metų, sėdėdavau Operoje, kuri buvo įsikūrusi dabartinio Vilniaus senojo teatro pastate, ir žiūrėdavau visas operas, kurias ten rodė. Statyti pirmą operą pasiūlė Andrejus Žagaras, tuometis Latvijos nacionalinės operos vadovas. 1998-aisiais Nacionaliniame Kauno dramos teatre jis žiūrėjo mano režisuotą „Hedą Gabler“. Po spektaklio priėjo ir sako: „Statysi Rygoje operą – Richardo Strausso „Salomę“. Ačiū, kad sutikai.“ Nebuvau spėjęs net burnos praverti. Nuo to viskas ir prasidėjo.
– Viename interviu užsiminėte, kad labai mylite operą, tačiau retai randate gerų šio žanro pavyzdžių. Kas jums yra gera opera?
– Taip, operą išties myliu. Dažna operos problema yra libretas, ne muzika, ir jame pasakojamos lėkštos meilės istorijos. Tokiais atvejais sunku pastatyti įdomesnį spektaklį. Tačiau yra ir kitokių operų – pavyzdžiui, Giuseppe Verdis yra sukūręs keletą operų pagal Williamą Shakespeare’ą, nors libretai ir gerokai supaprastinti, „Nabuko“ tema įdomi. Tačiau kokio Gaetano Donizetti ir Vincenzo Bellini statyti nesiimčiau niekada. Keletą kartų atsisakiau statyti G. Verdi „Traviatą“, nes nežinau, ką ten daryti, – šios operos siužetas yra banali melodrama.
– Kuo operos režisūra skiriasi nuo dramos spektaklio statymo? Kuris variantas paprastesnis, mažiau komplikuotas?
– Manau, kad operą statyti lengviau, nes operos atveju viskas yra užrašyta muzikoje – visi jausmai, tereikia juos atlikti ir sugalvoti mizanscenas, veiksmą, scenovaizdį ir t. t. Dramos tekstas yra sudėtingesnis, nes žodžiai gali būti interpretuojami visaip, skirtingai, tas pats sakinys gali reikšti ir meilę, ir neapykantą, turėti įvairiausių spalvų. Operoje visos spalvos jau yra užrašytos muzikoje. Kita vertus, operos mastelis visai kitoks – čia dalyvauja ne tik aktoriai / dainininkai, bet ir choras, orkestras. Tiek daug žmonių suvaldyti nelengva, be to, operoje svarbu gebėti atskleisti tai, kas vyksta siužete, ir netrukdyti skambėti muzikai.
Nelabai mėgstu jaunų kūrėjų pamėgtą tendenciją teatrą traktuoti kaip viešą paskaitą, siunčiančią žiūrovui socialinę žinutę. Teatras juk ne telefonas – jokių žinučių jis nesiunčia.
– Viešumoje gana aštriai pasisakėte apie dabar jau buvusį Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) vadovą ir jo propaguojamą teatro politiką. Kuo nusivylėte?
– LNOBT dabar išgyvena ne pačius geriausius laikus. Teatras sugeba pasikviesti pačius blogiausius italų režisierius, kurie tik įmanomi, ir grįžti į XIX a. Kaip aš galiu tokį teatrą gerbti? Ten aš užaugau, bet dabar nekeliu kojos, kaip ir daugelis mano pažįstamų. Buvo metas, kai šis teatras augo, tobulėjo, o dabar grįžtama prie naftalininės estetikos. Dabartinę „Traviatą“ kada nors parodysiu savo studentams kaip pavyzdį, kaip negalima daryti. Ką dainuoja – tą iliustruoja. Juk tai beskonybės klišės, pats primityviausias dalykas, koks tik gali būti teatro scenoje. Jau penktus metus LNOBT gadina žiūrovų skonį, tad linkėčiau jam kuo greitesnių pokyčių.
– Daug muzikos skamba ir jūsų režisuotuose dramos spektakliuose. Ar čia muzika jums svarbi?
– Muzika man yra labai svarbi. Kartais iš kolegų girdžiu, kad mano spektakliuose muzikos per daug, bet kitaip aš negaliu. Labai gaila, kad ne vienas kompozitorius, su kuriuo dirbau ne vienus metus, iškeliavo Anapilin. Jaučiu jų stoką, savotišką skylę, nes jie buvo labai saviti, jų vietos niekas negali užimti. Galbūt toks šleifas velkasi nuo mano meilės operai, bet man atrodo, kad muzika spektaklyje kuria pagrindinę nuotaiką. Muzikos aspektu man labai įdomus buvo spektaklio „Sombras“ (Nacionaliniame Kauno dramos teatre – aut. past.) kūrybos procesas. Šį spektaklį stačiau pagal Federico Garcíos Lorcos ir Luigi Pirandello kūrinių fragmentus. Kadangi spektaklis buvo koliažinis, sudarytas iš įvairių citatų, man atėjo į galvą mintis, kad ir muzikinę medžiagą būtų galima dėlioti tuo pačiu principu. Paskambinau Onutei Narbutaitei, Vidmantui Bartuliui, Giedriui Puskunigiui ir paprašiau leidimo naudoti fragmentus iš jų jau sukurtos muzikos. Tie fragmentai susidėliojo tobulai! Po premjeros Bartulis net pakėlė taurę už naują kompozitorių Varną.
– Kiek pats dalyvaujate tuomet, kai muzika spektaliui kuriama specialiai? Kiek laisvės suteikiate kompozitoriui?
– Dažniausiai susitariame, kokios temos reikia, kokie instrumentai turėtų skambėti, o kartais tiesiog pasakau, kokio stiliaus muzikos reikėtų. Kartais su kompozitoriais kalbamės ir kartu atrenkame kūrinius ar jų fragmentus iš jau egzistuojančios jų kūrybos. Taip dirbome su O. Narbutaite statant Tėbų trilogiją ir Anatolijumi Šenderovu statant „Getą“.
– Pokalbyje išryškėjo ir kritiškas jūsų žiūros taškas į dabartinę Lietuvos teatro situaciją. Ką pakeistumėte šiandieniame Lietuvos teatre?
– Visų pirma, to, ką norėčiau pakeisti, niekada nebus. Pakeisčiau nuo sovietmečio užsilikusį teatro įstatymą trupes formuoti kitaip – nepriimti aktorių į etatus iki gyvenimo pabaigos, nes manau, kad sutartys turėtų būti terminuotos. Taip pat manau, kad teatrams reikėtų daugiau ir glausčiau bendradarbiauti su Lietuvos muzikos ir teatro akademija, leisti studentams iš auditorijų išeiti į tikrą teatrą, į jį įsitraukti. Dar viena problema, kurią matau, – teatrų vadovai-vadybininkai. Manau, kad teatro vadovas turėtų būti ir teatro meno vadovas, diktuojantis meno kryptį. Teatrui turėtų vadovauti meno kryptis, kuriai tarnautų teatro direktorius, o ne atvirkščiai, nes daugelis teatrų neturi jokios meninės krypties. Teatrams ir jų vadovams reikėtų pagalvoti apie antikinio teatro patirtį – pasigendu rimtų spektaklių, o ne vienadienių projektų. Kartą buvau pakviestas vesti paskaitą Trečiojo amžiaus universitete. Susirinko pilna salė, ne vieną išgirdau klausiant, kur dingo teatras. Po tų pokalbių pagalvojau, kad tikrai – pastatas yra, bet rimtų spektaklių mažėja. Nebėra E. Nekrošiaus, R. Tumino, liko tik vienas kitas teatro dinozauras. Na, gal jauniems kūrėjams gyvenimas dar atrodo linksmas, iki rimtų tragedijų jie galbūt dar nepriaugo.
