Istorinėje Lietuvos prezidentūroje Kaune veikiančioje parodoje "Inteligentų šeima pirmojoje Lietuvos Respublikoje" be senųjų šeiminių fotografijų, porceliano ir stiklo indų, tarpukario madas atspindinčių drabužių, buities ir pramogų daiktų, galima pamatyti ir prabangių sidabrinių stalo įrankių – išsaugotas šeimų relikvijas – išlikusias dovanas svarbiausioms šeimos gyvenimo akimirkoms įprasminti.

Dovana išskirtine proga

Eksponuojamas Danutei Čiurlionytei-Zubovienei 1938 m. vestuvių proga dovanotas šaukštelių rinkinys, pagamintas vieno iš garsiausių tarpukario Kauno auksakalio Mozės Grinšteino dirbtuvėse, bei pedagogų Paulinos ir Povilo Spudų šeimai priklausę to paties meistro gaminti stalo įrankiai. Tai maža dalelė tarpukario Lietuvos auksakalių dirbinių, išsaugotų ir išlikusių iki mūsų dienų.

1927 m. rugsėjo 10 d. sutuoktuvių proga dukrai Marytei Smetonaitei ir Aloyzui Valušiui prezidentas Antanas Smetona su žmona Sofija padovanojo 168 vnt. sidabrinių stalo įrankių, padėklus, kavos ir arbatos indų rinkinį, dvi žvakides. Kai kuriuos jų taip pat galima pamatyti parodoje. Dalis šių įrankių pagaminti 1908-1915 m. garsiame, Varšuvoje iki Antrojo pasaulinio karo veikusiame brolių Vladislovo ir Stepono Hempelių sidabro dirbinių fabrike. Jie tikriausiai priklausė bajoriškajai Marijos ir Antano Chodakauskų giminei, iš kurios ir buvo kilusi Sofija Chodakauskaitė-Smetonienė.

1928-1929 m. pradžioje prieš vestuves prezidento A.Smetonos šeima nusprendė papildyti turimą rinkinį, kuris būtų tinkama dovana jaunavedžiams. Matyt, tuo metu Kaune dirbę auksakaliai neapsiėmė atlikti tokio atsakingo užsakymo. Tad analogiškų formų įrankių komplektas buvo užsakytas pagaminti Čekoslovakijoje.

1940 m. birželio 15 d. prasidėjus Lietuvos okupacijai, prezidento A.Smetonos šeimai besitraukiant į Vokietiją, Marija Valiušienė šią jai brangią dovaną pasiėmė drauge. Vėliau Marytės ir Aloyzo Valiušio šeimoje buvo naudojami jiems gyvenant JAV. 2000 m. šie sidabro dirbiniai pasiekė Nacionalinį M.K.Čiurlionio dailės muziejų, juos padovanojo Aloyzo Valiušio sesers sūnus Anthony Rukštelė.

Buičiai ir bažnyčiai

Tarpukario Lietuvoje didžioji dalis auksakalių buvo žydai, gimę Lietuvoje, laikantys save Lietuvos piliečiais. Pasų kortelėse nurodydami profesiją, skelbėsi auksakaliais, juvelyrais, laikrodininkais, graveriais.

Be abejo, šį amatą daugmaž išmanė, nes kaip tradiciškai įprastą šeimos ar giminės profesinį patyrimą ir verslą, dažnai su stropiai saugomomis meistriškumo paslaptimis buvo perėmę.
Kaunas sparčiai plėtėsi, augo, didėjo gyventojų skaičius, jų poreikiai. Tad auksakaliai stengėsi specializuotis gamindami tam tikros rūšies dirbinius. Žymesnės dirbtuvės ir meistrai: Chenkelis Aranovičius (dirbtuvė Ožeškienės g. 2) gamino įvairius papuošalus iš brangiųjų metalų ir brangakmenių; Volfas Nisonas (Laisvės al. 25) gamino papuošalus, garsėjo Kaune kaip profesionaliausias brangakmenių apdorojimo, šlifavimo meistras. Garsėjo ir brolių Faivušo ir Boriso Kenigsbergų akcinė bendrovė "Šalina" (Ukmergės per. 1), joje ne tik gaminti sidabriniai stalo įrankiai, bet ir prekiauta kitų Kauno auksakalių ir juvelyrų dirbiniais, laikrodžiais.

Klaipėdoje nuo 1922 m. veikė vienintelis Lietuvoje sidabro dirbinių fabrikas, garsėjęs ne tik produkcijos kiekiu, bet ir aukšta dirbinių menine kokybe. Jo savininkas Samuelis (Zelmanas) Edelšteinas drauge su kompanionu Maksu Schatzu 1939 m. pradžioje persikėlė į Kauną, Vilijampolėje, Tilžės g., įsigijo buvusio dešrų fabriko patalpas ir su jam būdingais užmojais ėmėsi gamybos. Be to, S.Edelšteinas pirmasis iš visų auksakalių perėmė art deco avangardą.

Rotušės a. 2 veikė garsios auksakalių Danišauskų giminės bažnytinių dirbinių dirbtuvė, gaminusi žvakides, įvairius liturginius indus, bažnytinių procesijų žibintus, taip pat juos atnaujindavo, siuvinėjo bažnytines vėliavas.

Garsėjo ir Pilypo (Filypo) Ivanovo reljefinio metalo kalinėjimo dirbtuvė, pradėjusi veikti apie 1920 m. Gedimino g. 21. Matyt, profesionalumo lygis lėmė tai, kad prezidento Antano Smetonos III Europos krepšinio pirmenybių, vykusių 1939 m. Kaune, dovana – sidabrinis lietuvišką kraičio skrynią primenantis prizas, puoštas išraiškingu art deco stiliumi stilizuota lietuvių liaudies ornamentika, buvo užsakyta pagaminti būtent jam.

Projektą sukūrė žymus to meto grafikas, originali ir talentinga asmenybė, Vytauto Didžiojo ordino, Gedimino ordino ir medalio autorius Jonas Juozas Burba (1907-1952). P.Ivanovo dirbtuvėse jis specializavosi gamindamas daug įvairios paskirties prizų, dekoratyvinių bareljefų ir plakečių, proginių apdovanojimų. Daugelis šių darbų tikriausiai buvo sukurti drauge su J.J.Burba. Tai retas pavyzdys, kai profesionalus Lietuvos dailininkas dirbo auksakaliu. Didžioji dalis to meto grynųjų menų – tapybos, skulptūros, grafikos – atstovų nevertino taikomojo meno sričių. Gretimose Latvijoje ir Estijoje metalo plastikos ir auksakalybos srityje dirbo žymūs dailininkai. Gal todėl tuo metu Lietuvoje susiformavęs ir plačiai propaguojamas liaudiškas art deco stilius, tautiniai ornamentiniai motyvai aptinkami tik baldžių, audėjų, keramikų darbuose.

Nutraukti tradicijų saitai

Spartus Lietuvos pramonės augimas, gyvenimo lygio kilimas skatino kvalifikuotus specialistus (stalius, baldžius, keramikus, mūrininkus ir kt.) ruošti valstybiniu mastu. Steigiamos amatų mokyklos, rengiamos jų mokinių darbų parodos. Tik auksakalių tarp jų nėra.

1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, prasidėjo šalies sovietizacija. 1940 m. liepos 26 d. paskelbtas stambiųjų pramonės įmonių nacionalizavimo įstatymas. Sudaryti prekybos ir pramonės komisariatai, turėję Lietuvos ekonomiką įjungti į Sovietų Sąjungos ūkinę sistemą.

Smulkių auksakalių dirbtuvių ir parduotuvių tai iš pradžių nepaveikė, bet jau 1940 m. spalio 21 d. Valstybės liaudies komisariatas pranešė, kad prekybininkų atnešti tikrinti į Prabavimo rūmus aukso ir sidabro dirbiniai turi būti perduoti saugoti "Gosbanko" kontorai Kaune, o privačių asmenų – jiems grąžinti.

Taip komunistinė santvarka, atėjusi iš Rytų, pakirto auksakalystės amatus, iš Vakarų užgriuvęs fašizmas atnešė holokaustą. Tarpukario auksakalių veikla nutrūko staiga ir tragiškai, jų originalūs, individualūs dirbiniai išliko daugiausia Lietuvos muziejų rinkiniuose, kai kuriuose senųjų kauniečių šeimose.

Dirbtuvės viename kambaryje

Dar 1495 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Vilniaus auksakaliams suteikta privilegija paskatino kurtis pirmuosius šio amato cechus ir kituose didesniuose Lietuvos miestuose.
Apie 1840 m. Kauno magistratas įsteigė auksakalių, juvelyrų, laikrodininkų ir antspaudų raižytojų cechą, į kurį turėjo įstoti visi šių profesijų amatininkai. Krikščionys boikotavo cechą, nestojo. Iki carinėje Rusijoje veikusių cechų likvidavimo 1893 m. šį cechą sudarė vien žydai auksakaliai.

Auksakalių skaičius Kaune didėjo labai pamažu. Tikriausiai Kauno ir apylinkių dvarininkai užsakydavo brangiųjų metalų bei juvelyrinių dirbinių Vilniaus auksakaliams, kurių buvo daugiau, labiau įgudusių, Vilniaus krautuvėse buvo didesnis ir dirbinių iš tauriųjų metalų pasirinkimas.

Kaunui tapus laikinąja sostine, formavosi vidurinysis gyventojų sluoksnis – valdininkija, inteligentija – modernėjančio gyvenimo būdas plito provincijoje. Viena po kitos atnaujino veiklą ar steigėsi naujos dirbtuvės, dirbtuvėlės ir parduotuvės, kuriose, be laikrodžių, buvo prekiaujama brangiųjų metalų dirbiniais. Konkurencija vertė specializuotis.

1918-1941 m. Lietuvoje (be okupuoto Vilniaus krašto) dirbo per 80 auksakalių, juvelyrų, graverių, metalo dirbinių kūrėjų. Didžioji dalis jų buvo smulkios dirbtuvėlės, užimančios vieną kambarį.