1997 m. Kaune įvyko pirmoji tarptautinė tekstilės paroda „Tradicija ir nūdiena“, kurioje dalyvavo 38 menininkai iš Lietuvos, Latvijos ir Austrijos. Tąkart išryškėjo trys kryptys: instaliatyvinė erdvinė tekstilė, tekstilinėmis priemonėmis plėtojamos abstrakcijos, ir klasikinis gobelenas. Tai buvo kuklus, bet labai reikšmingas žingsnis – perėjimas nuo tradicinio amatų supratimo prie šiuolaikinės meninės kalbos.

Vos po dvejų metų, 1999-aisiais, paroda „Linija“ išsiplėtė – tiek menininkų skaičiumi (68), tiek geografija (Lietuva, Latvija, Jungtinė Karalystė, Belgija, Vokietija). Paroda vyko dviejose muziejinėse erdvėse ir pirmą kartą buvo įteikti apdovanojimai. Kauno tekstilės scena pradėjo rodyti ambiciją būti ne tik aktualia, bet ir matoma tarptautiniu mastu.

2001 m. „Minkštas pasaulis“ pristatė tekstilę kaip įvairialypį reiškinį – nuo sieninės tekstilės iki konceptualių objektų. Dalyvavo jau 55 menininkai iš Baltijos ir Skandinavijos šalių, Vokietijos, Belgijos, Serbijos. Kuratorės Algė Gylienė ir Snieguolė Surblienė parodė tekstilę kaip terpę, kurioje susikerta tradicija ir eksperimentas.

2003-ieji tapo lūžio tašku – paroda „Geroji ir išvirkščioji pusės“ sutraukė net 155 menininkus iš 25 šalių. Tai buvo pirmas kartas, kai Kauno tekstilės bienalė ėmė skambėti tarptautiniu mastu. Paroda analizavo tekstilės meno poziciją kintančiame pasaulyje, o tarptautinė žiuri paskatino kokybišką konkurenciją.

2005 m. įvyko esminis posūkis – bienalė atsisakė teminio pavadinimo. Ji suskirstyta į tris sritis: „Vieta“ (site-specific kūriniai), „Technologija“ (medžiagų ir priemonių eksperimentai) ir „Koncepcija“ (idėjiniai kūriniai). Pirmą kartą greta atviro kvietimo parodos pristatyta kuratorinė dalis – ženklas, kad Kaunas jau žaidžia pagal šiuolaikinės meno scenos taisykles.

2013: tarp ryškiausių 9-osios bienalės projektų – australų menininkės Patricijos Piccinini objektai iš silikono, odos, plaukų, stiklo pluošto. Nuotraukoje – skulptūrinė kompozicija „Ilgai lauktas“. / Tomo Raginos nuotr.

Vizualinė kultūra be ribų

2007 m. bienalė vėl plečiasi. Parodose „Platus požiūris“, „Siauras požiūris“ ir „Jaunas požiūris“ išryškėja mintis: tekstilė nebėra tik medžiaga – tai meninė strategija. Kuratoriai iš Brazilijos, Jungtinės Karalystės ir Pietų Afrikos Respublikos siūlo radikaliai skirtingas perspektyvas, o pati bienalė tampa globalios meno rinkos dalimi. Jauniesiems menininkams skiriama vis daugiau dėmesio – atsiranda edukaciniai ir tyrimų projektai.

2009 m. bienalė pristato rezidencijų programą „Gyvas požiūris“ ir edukacinę iniciatyvą „Traukinys B“. Tekstilė tampa socialinio judėjimo forma, komunikacijos priemone. Nebelieka griežtų ribų tarp žanrų – bienalė veikia kaip laboratorija, kurioje maišosi medijos, idėjos, kultūros.

2011 m. bienalė žengia dar toliau – pristatomas šokio ir tekstilės sintezės projektas „Šokam“, tarptautinė ETN konferencija ir ateities eksperimentai programoje „Pirmyn“. Net parodos struktūra įgauna muzikinę formą – „Dar kartą – Šokam – Pirmyn“ simbolizuoja judesį laike, sąsajas tarp praeities, dabarties ir ateities.

2009: 7-oji Kauno bienalė kvietė atrasti gyvą požiūrį. Nuotraukoje – poetas Kęstutis Navakas VDU veikusioje netradicinėje kavinėje – projekte „Tekstai yra čia“. / Tomo Raginos nuotr.

Unitekstas ir urbanistinis audinys

2013-aisiais bienalė sugrįžta su ambicinga idėja – „Unitekstas“. Tai bandymas matyti meną kaip universalų tekstą, į kurį įsijungiama ne tik žiūrint, bet ir skaitant, jaučiant, reflektuojant. Paroda tampa semiotine laboratorija – nuo interteksto iki hiperteksto, galiausiai – iki „uniteksto“.

2015 m. – didysis garsas. Bienalė „Sujungti“ tiria meno ir garso santykius, plečia geografiją: parodos vyksta centriniame pašte, buvusiuose pramoniniuose pastatuose, galerijose, net vienuolyne „Monte Pacis“. Kuratorius Nicolas Bourriaud Kauną įrašo į globalų meno žemėlapį. Konkursinės parodos atsisakoma – svarbiau dialogas, ne varžybos.

Bienalė vėl kviečia keliauti – ne tik fizine prasme, bet ir per temas, istorijas, idėjas. Kultūrinės stotelės virsta kryžkelėmis, kuriose menas susiduria su realybe.

2017 m. bienalė „Yra ir nėra“ nagrinėja paminklų prigimtį. Kuratoriai Paulina Pukytė, Laima Kreivytė, Udi Edelman ir Rasa Antanavičiūtė kviečia permąstyti atmintį, istoriją ir jų materializacijos formas. Ar paminklas gali būti nematomas? Ar atmintis – efemeriška? Tai konceptuali, bet labai aktuali paroda, susisiekianti su politiniu ir kultūriniu kontekstu.

2019–2023 m. bienalės žengia į miestą vis plačiau. Parodos vyksta ne tik muziejuose – jos pasiekia apleistas erdves, neformalias vietas, gatves. Viena iš įsimintinų iniciatyvų – paroda „Once Upon Another Time… gyveno jie jau kitaip“ – kvietė tyrinėti žmonių ištvermę, transformacijas ir bendruomenių istorijas per asmeninius pasakojimus. Dvikalbis pavadinimas priminė pasaką, tačiau joje slypėjo istorijos apie prisitaikymą, identitetą ir pasikeitimus.

2023 m. bienalė „Artumo geografija“, organizuota kartu su Latvijos šiuolaikinio meno festivaliu „Survival Kit“, sujungė kūrėjus iš trijų žemynų: Europos, Afrikos ir Šiaurės Amerikos. Dauguma kūrinių buvo sukurti specialiai šiai parodai. Tai buvo kvietimas permąstyti, kas mus sieja, net kai skiria dideli atstumai.

2011: pagrindiniais bienalės namais buvo tapusi M. Žilinsko galerija. Nuotraukoje – kinų menininko Wango Haiyuano instaliacija „Vėjas iš plynaukštės“. / Tomo Raginos nuotr.

2025: gyvenimas po gyvenimo

Šių metų bienalė pavadinta „Gyvenimas po gyvenimo“. Kuratorius Adomas Narkevičius kelia klausimą: ar tai utopinis atgimimo pažadas, ar distopinis komentaras apie civilizacijos pabaigą? Parodos vyksta buvusiame „Stumbro“ fabrike, Menų kolegijos erdvėse Pelėdų kalne ir Kauno menininkų namuose. Miesto kultūrinis žemėlapis vėl perbraižomas – ne iš viršaus, o iš vidaus.

Bienalė vėl kviečia keliauti – ne tik fizine prasme, bet ir per temas, istorijas, idėjas. Kultūrinės stotelės virsta kryžkelėmis, kuriose menas susiduria su realybe. Tai galimybė pasirinkti, kuri vėliava svarbesnė: konceptuali instaliacija ar miesto atminties architektūra.

Šių metų bienalės koncepcija „Gyvenimas po gyvenimo“ gimė ne vakuume – ji semiasi įkvėpimo iš šiuolaikinio kino, filosofijos, ekokritikos ir posthumanizmo teorijų. Kuratorius A. Narkevičius naratyvą grindžia mintimi, kad dabartinė civilizacija jau peržengė aiškios krypties etapą – mes gyvename „tarpiniuose buvimuose“, kuriuose nebeaišku, ar tai ilgas atsisveikinimas, ar pasiruošimas naujam pradėjimui.

Parodos struktūra sąmoningai atsisako linijinio pasakojimo – vietoj to siūlo fragmentuotą, kartais net trauminį „po gyvenimo“ peizažą: tarp apleistų pastatų, pasibaigusių industrijų, nutrūkusių pokalbių. Įtaką koncepcijai daro tokie mąstytojai kaip Donna Haraway, Timothy Mortonas ir Markas Fisheris. Šios bienalės naratyvas – ne nostalgija, o bandymas susitaikyti su tuo, kas neišvengiamai keičiasi.

„Gyvenimas po gyvenimo“ Kauno bienalėje – ne metafora, o eksperimentas. Ne teiginys, o klausimas. Ne viltis, o bandymas išbūti realybėje, kurioje ateitis ne duota, o kuriama.

Bienalė siūlo ne tik meninį, bet ir filosofinį diskursą. Kuratorius A. Narkevičius, žinomas dėl konceptualaus požiūrio į vizualinę kultūrą, šįkart klausia: ką mes išgyvename, kai gyvenimas – bent jau toks, kokį jį pažinojome – jau pasibaigęs? Tai klausimas ne apie mirtį, o apie transformaciją, apie buvimą po virsmo. Apie naują pradžią, gimstančią ne iš optimizmo, bet iš būtinybės.

Šios koncepcijos fonas – posthumanistinė mintis, teigianti, kad žmogus nebeegzistuoja kaip centrinis pasaulio subjektas. D. Haraway knyga „Staying with the Trouble“ ragina mokytis gyventi tarp rūšių, tarp istorijų, be kontrolės iliuzijos. Ji siūlo „chthuluceną“ – laikmetį, kuriame žmonės ir nežmoniškos būtybės egzistuoja kartu, jungiasi per naratyvus, ekologinius ryšius, ir naujus pasakojimo būdus.

T. Mortono „Dark Ecology“ kalba apie ekologinį liūdesį, kuris neleidžia gyventi taip, tarsi pasaulis būtų nesugadintas. Jo sąvoka „hiperobjektas“ apibūdina reiškinius, tokius kaip klimato kaita ar kapitalizmas – jie pernelyg dideli, kad juos galėtume tiesiogiai apčiuopti, bet per daug svarbūs, kad juos ignoruotume. Kauno bienalė šioje šviesoje tampa erdve susitikti su hiperobjektais – tarp griuvėsių, gamyklų likučių, tarp industrinės nostalgijos ir būsimos ekologijos vaizdinių.

M. Fisheris, kalbėjęs apie kultūrinį stagnavimą ir „ateities nebuvimą“, siūlo atkreipti dėmesį į tai, kaip kapitalistinė logika užgniaužia mūsų vaizduotę. Bienalės menininkai, pasirinkti šiai parodai, nekuria utopijų, bet ir negrimzta į nihilizmą – jie ieško tarpinių būsenų, kuriose vis dar įmanomas pasakojimas. Ir tai jau yra pasipriešinimo forma.

Kuratorinė koncepcija taip pat remiasi naratyvinėmis praktikomis – menas ne iliustruoja teoriją, bet ją generuoja. Kūriniai tampa ne estetiniais objektais, o tekstiniais dariniais – gyvais, atvirais, kviečiančiais skaityti. Ši bienalė kviečia skaityti meną kaip tekstą, kaip ženklų sistemą, kaip kultūrinę trajektoriją. Neatsitiktinai čia grįžta semiotika, kritinė teorija, kultūrinės studijos. Žiūrovas kviečiamas ne tik stebėti, bet ir įsitraukti, tapti interpretatoriumi, bendrakūrėju.

„Gyvenimas po gyvenimo“ Kauno bienalėje – ne metafora, o eksperimentas. Ne teiginys, o klausimas. Ne viltis, o bandymas išbūti realybėje, kurioje ateitis ne duota, o kuriama. Menininkai čia ne tiek kuria pasaulius, kiek juos aprašo, permąsto, perpasakoja – net jei tik iš nuolaužų, atplaišų, atminties nuotrupų.

Menininkai ir menininkių kolektyvai kviečiami kurti ne apie pasaulio pabaigą, o apie tai, kas lieka po jos – kas išsaugoma, kas pamirštama, kas perkonstruojama. Tai – ir ekologinė, ir kultūrinė, ir emocinė refleksija. Kaip sakė pats kuratorius, „šios bienalės tikslas – ne paliudyti išlikimą, o paklausti, ką reiškia būti, kai tai, ką laikėme gyvenimu, jau baigėsi“.

Atradimai: vienas iš Kauno bienalės principų – kryptingai parinktos vietos. Nuotraukoje – „Stumbro“ gamyklos patalpose veikiančios parodos fragmentas. / Tomo Raginos nuotr.

Raketa be starto aikštelės

Nepaisant tarptautinės sėkmės, Kauno bienalė iki šiol neturi nuolatinių namų. Miesto kultūrinė infrastruktūra tebėra netolygi – kai kurios erdvės nyksta, kai kurios neatitinka šiuolaikinių reikalavimų. Tačiau būtent šioje fragmentacijoje bienalė atranda savo tapatybę – tai mobilumo festivalis, mieste įsitvirtinęs ne pastovumu, o nuolatiniu judėjimu.

Bienalės komandą sudaro profesionalai, kurie dirba darniai ir tikslingai. Tai – iš VDA Kauno dailės instituto tekstilės katedros iniciatyvos gimusios idėjos tęsinys, tapęs autonomišku kultūriniu organizmu. Bienalė šiandien remiasi ne tik eksperimentine tekstile, bet ir tarpdisciplininiu menu, socialinėmis temomis, tarptautiniais tinklais.

Tekstilė šiandien – ne medžiaga, o komunikacijos forma. Postmoderni tekstilė peržengė amato ribas ir tapo tekstiline posttradicija – meniniu veiksmu, kuris imituoja kitus menus, maišo struktūras ir veikia kaip socialinis kodas.

2017: bienalė, paskelbusi šūkį "Yra ir nėra", nagrinėjo paminklų temą. Nuotraukoje – Tatzu Nishi instaliacija "Butas nuomai“. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Bienalė – tai miestas

Kauno bienalė šiandien yra Kauno dalis. Ji formuoja vizualinės kultūros veidą, pritraukia menininkus, kuratorius, kritikus, žiūrovus. Ji konkuruoja ne tik su kitais meno renginiais, bet ir su pačiu gyvenimu – reklama, medijomis, populiariąja kultūra. Todėl komunikacija tampa esmine jos dalimi: lipdukai, plakatai, viešos instaliacijos – visa tai leidžia bienalei įsilieti į miesto ritmą.

Ar Kaunas gali gyventi bienale taip, kaip Venecija gyvena savo meno renginiu? Klausimas išlieka atviras. Tačiau viena aišku – bienalė leidžia Kaunui matyti save iš vidaus ir iš išorės vienu metu. Tai – veidrodis ir langas.

Kauno bienalė šiandien – ne tik meno renginys, tai socialinis reiškinys, urbanistinis procesas ir kultūrinis laboratorinis laukas. Jos ištakos tekstilėje ne tik nepamirštos – jos transformuotos į šiuolaikinę vizualinę kalbą, jungiančią skirtingas disciplinas, bendruomenes ir kartas. Bienalė, prasidėjusi nuo tekstilės katedros iniciatyvos, tapo savarankiška kultūros institucija be pastovių sienų, bet su tvirta idėjine platforma.

Per beveik tris dešimtmečius bienalė išaugo iš vietinio įvykio į tarptautinį forumą, kuriame reflektuojami globalūs klausimai: identitetas, atmintis, ekologija, technologijos, socialinė įtrauktis. Ji augo ne pagal kultūros politikos strategijas, o organiškai – atsirandant poreikiui, idėjai, komandai, ryšiui. Ir būtent šis gyvas procesas tapo vienu iš jos didžiausių stiprybių.

Kaunas, kaip miestas, išmoko gyventi kartu su bienale. Jos geografija plečiasi, o tapatybė vis labiau susijusi su miesto kultūriniu lauku. Bienalė veikia kaip veidrodis – bet ne pasyvus, o aktyvus, formuojantis: ji ne tik parodo, bet ir perkeičia tai, ką matome. Ji kviečia išeiti už galerijos ribų ir eiti į miestą, į sandėlius, fabrikus, požemius – ten, kur menas tampa ne tik ekspozicija, bet ir patirtimi.

Šiandien, kai daugelis festivalių stengiasi būti madingi, Kauno bienalė pasirenka kitą kelią – būti prasminga. Ne tik reprezentuoti meną, bet ir inicijuoti pokalbius. Ne tik kviesti žiūrėti, bet ir mąstyti, jausti, permąstyti. Ji drįsta būti lėta, sudėtinga, netgi nevienareikšmė. Ir būtent todėl ji tokia reikalinga.

Tuo tarpu žvelgiant į ateitį kyla klausimai: ar bienalė turės savo pastovius namus? Ar miestas dar daugiau investuos į kultūrinę infrastruktūrą? Ar meno renginiai taps ne tik laikini įvykiai, bet ir ilgalaikio kultūrinio vystymosi strategijos dalimi?

Kauno bienalė jau įrodė savo vertę. Ji užaugino menininkų kartas, atvėrė Kauno vardą tarptautinei meno bendruomenei, sukūrė naratyvą, leidžiantį miestui būti ne provincija, o centru. Ir net jei šis centras dar neturi aiškių kontūrų, viena aišku – širdis jau plaka. Bienalė yra jos pulsas.

Tad siūlau pasivaikščioti tarp menininkų kūrinių ir patiems pajusti šiuolaikinius renginio pokyčius.