Kai religijos, ideologijos ir net patys pasakojimai taip stipriai pasikeitė, kai politika virsta artes bemorale" (plg. artes liberales) arba artes funcionares (plg. grupės „Antis“ dainą „Funkcionieriai“) žaidimu, kuriame lošiame iš pamatinių vertybių (laisvės, demokratijos, pasitikėjimo), tą dvasią bandoma palaužti.

Žinau, kad šis straipsnis – kaip ir bet koks vertybinis pasisakymas viešojoje erdvėje – bus atiduotas komentatorių linčo teismui. Tarp dirbtinių komentarų įsimaišys ir žmonių balsų. Atsiprašau iš anksto, kad jums šiandien skauda, atsiprašau, kad tekstai nepatogūs. Atsiprašau, kad tenka stovėti miesto aikštėse, o gal jas aplenkti. Galbūt atrodo, kad kažkas bando sugriauti mūsų ramų gyvenimą, trukdo dirbti, bet mes jau seniai negyvename ramiais laikais. Įsivyravus „nerimasčiai kultūroje“ (Sigmund Freud) nerimsta ir vietos dvasios, nerimstam ir mes.

Pabandykime paieškoti tos dvasios Italo Calvino knygoje „Nematomi miestai“, Axelio Munthes „Knygoje apie San Mikelę“ bei savo miesto aikštėse – gal ji dar galutinai neišbaidyta? Gal suprasime, ant kokių istorinių pamatų stovi mūsų šiandienė demokratija?

Įgarsinti ženklai

„Miestai, lygiai kaip sapnas, sukurti iš troškimų ir baimių, nors jų diskurso gija paslaptinga, taisyklės kvailos, o perspektyvos apgaulingos ir kiekvienas daiktas juose slepia kažin ką kita.“ (Italo Calvino „Nematomi miestai“)

Miestai ir jų gyventojai yra pažeidžiami, o laisvojo miesto legendos ir demokratinės erdvės idėją jau kurį laiką bandoma palaužti. Jeigu pagoniškoji genius loci idėja šiems laikams nebetinka, tai nuo XVIII a. šią sampratą bandė atgaivinti britų rašytojai bei kraštovaizdžio architektai. Formuojant parkus, želdynus buvo siekiama sukurti ypatingą vietos dvasią, ją įkūnyti skulptūrose. Keliaudami po pasaulį, ypač po Europą ir įvairių šalių senamiesčius, bandome pajusti tos vietos dvasią ar dienos likučius (anot Kazuo Ishiguro), užfiksuoti ir kam nors papasakoti, kol tų vietų dar nesulygino su žeme.

I. Calvino romane tokiu pasakotoju tampa vienas garsiausių Venecijos keliautojų ir pirklių Markas Polas. Žaisdamas šachmatais su totorių imperatoriumi Kubla Chanu, Markas bando perteikti tų nematomų miestų dvasią. Šie pasakojimai – tai simbolinis miestų žemėlapis ir kultūros, laiko, atminties ir mirties alegorija. Tai ir skausmingas suvokimas, kad net ir beribė imperatoriaus galybė neapsaugo nuo garmėjimo į istorinę pragaištį.

Miesto kaita pasiglemžia ir vietos dvasią, vienos skulptūros keičia kitas, vieni imperatoriai – kitus. Kartais miestai slepia daug daugiau istorinių sluoksnių nei mums tenka jų atkasti. Kas daugiau nei miestas sugeria istorijos suirutes, didžiules permainas ir tragedijas? Grindinys ar miesto sienos ženklina tas permainas skirtingais plytų ar trinkelių raštais.

„Hipotezė, esą kiekvienas žmogus mintyse turi susikūręs miestą“

Kodėl miestą ir kultūrą galime matyti skirtingai? M. Polas iškelia hipotezę, kad kiekvienas žmogus mintyse turi susikūręs savo miestą. Tai tam tikras miesto šablonas, į kurį galiausiai sutelpa konkretūs miestai. Taip, žiūrėdamas į vieno miesto aikštę, gali pasijusti lyg būtum visai kitos šalies mieste, gal net kitame laikmetyje. Ir jie visi tarpusavyje pradeda kalbėtis – o gal ginčytis?

Atsiprašau iš anksto, kad jums šiandien skauda, atsiprašau, kad tekstai nepatogūs. Atsiprašau, kad tenka stovėti miesto aikštėse, o gal jas aplenkti. 

„Žvilgsnis prabėga gatvėmis lyg prirašytais puslapiais: miestas pasako viską, ką turėtum galvoti, verčia kartoti jo paties diskursą, ir kol manaisi lankąs Tamarą, iš tikrųjų fiksuoji tuos vardus, kuriais ji nusako save ir savo dalis.“

Pagrindinės jungtys I. Calvino romane tarp skirtingų miestų yra atmintis, troškimai, ženklai, mainai, akys, vardas, mirusieji. Tai žodžiai, kurie įgauna prasmę, ir miestai, kurie įgauna formą, mažose tekstų ištraukose. Kaip skaitytojai mes esame paklaidinami neregėtuose kraštovaizdžiuose, įpainioti į žaidimą ir patį pasakojimą.

Mainus Markas Polas įvardija kaip apsikeitimą atmintimi prie laužo šviesos. Miesto dvasia ir atmintis gyva tol, kol apie ją kalbamės, pasakojame. O ir patys miestai su mumis kalbasi, kaip ir pastatai, tik ne visi jų klausomės. Gal jie šnabžda „gaudyk dieną“, „mėgaukis akimirka“ (lot. carpe diem)? Mėgaukis, nes to, ką dabar turi arba kur esi, greitai gali nebelikti ir tai nėra tas pats, kas sakyti: „po manęs nors ir tvanas“. Miestas mena tvaną, badą, marą ir karą. Nors galvojame, kad šiandien gyvename geriausią savo gyvenimo versiją, laikrodžiai tiksi, miesto bokštai skamba ir neša permainas – ne visada tokias jau ir geras. Kokį miestą norime palikti ateities žmogui? Saugų, laisvą ir atvirą? O gal leisime jį griauti, buldozeriu važiuoti per mūsų atmintį ir tuos miestus, kuriuos susikuriame savo galvose?

Aikštė kaip diskusijų erdvė

Miestas niekada nėra tik istorinis, jame glūdi ir ateities miesto vizija. Markas Polas pasakoja apie miestus, kurie yra fantastiniai ir istoriniai, meniški ir visiškai buitiški. Už posūkio jūsų gali laukti pirklio parduotuvė, o gal meno galerija. Į miestą telpa visi – ir pragmatiški, ir idealistiški miestelėnai. Jeigu idealistai vietos dvasią mato kaip sapną, viziją, neapčiuopiamą laisvės idėją, tai pragmatikai matys struktūras, naudą, tvirtas sienas.

Kaip skirtingo požiūrio ir mąstymo miestelėnai gali susikalbėti ir kur jiems kalbėtis? Ar miesto aikštė tinkama vieta pokalbiui?

Istoriškai, vadinamais „tamsiais viduramžiais“ (kurie gal ir nebuvo tokie tamsūs) miesto aikštės buvo skirtos ne tik turgaus prekybai, bet ir linčo teismui, o XX a. grindinys buvo skirtas laisvės kovotojų kūnams išguldyti ar išrikiuoti žmones per didžiąsias akcijas ir siųsti juos į kairę arba dešinę. Šiandien tas pačias aikštes turime išnaudoti diskusijoms, bandymui susitikti ir sutikti, kad skauda visiems.

Apie gyvenimą ant griuvėsių

„Saugokis šviesos! Saugokis šviesos! Per didelė šviesa kenkia mirtingųjų akims!“ (A. Munthe, „Knyga apie San Mikelę“)

A. Munthe yra savo paties romano herojus, kuris kalbasi su skaitytojais apie meilę gamtai, susitikimus su įdomiais žmonėmis istorinėse vietose. Viena pagrindinių knygos vietų – San Mikelės vila, „viena iš įspūdingiausių ir romantiškiausių Kaprio salos lankytinų vietų, esanti Anakapri mieste. Ši žavinga vila-muziejus buvo pastatyta XIX a. pabaigoje švedų gydytojo ir rašytojo Axelio Munthe’s, kuris įsimylėjo Kaprio salą ir jos nuostabius kraštovaizdžius. Vila stovi daugiau nei 300 metrų virš jūros lygio ir iš jos atsiveria vienas iš įspūdingiausių panoraminių vaizdų į Neapolio įlanką, Vezuvijaus kalną ir Iskija salą. Munthe pastatė vilą ant senovės romėnų rezidencijos griuvėsių, naudodamas saloje rastus akmenis ir architektūros fragmentus, kuriuos jis sumaniai integravo į pastatą ir aplinkinius sodus.“

Vietos dvasia susijusi ir su senovinės koplyčios griuvėsiais, kurie, „manoma, yra imperatoriaus Tiberijaus vila, nors pati koplyčia buvo pastatyta ant tų romėnų griuvėsių.“

Taip vietos dvasia laikui bėgant įgauna vis naujas formas, vienas istorinis sluoksnis uždengia kitą.

Kas gali apskaičiuoti, kiek istorinių sluoksnių paslėpė mūsų šiuolaikinis miesto kraštovaizdis?

„[...]norint parašyti knygą apie save, paprasčiausiai tereikia visomis išgalėmis stengtis galvoti apie kitus.“ (A. Munthe)

Įdomu ką A. Munthe galvojo apie laikmečiais nuo jo nutolusius Tiberijaus laikų žmones ir tuos, kurie lankėsi senojoje koplyčioje, o gal apie tuos, kurie San Mikelę lanko dabar? Panaudojęs aplinkoje rastus akmenis bei kitus senosios architektūros fragmentus, Axelis susikalbėjo su tos vietos dvasiomis ir sukūrė naują genius loci. Šiandien vykstančios permainos – tarsi knygos apie save rašymas, bet skirtingai, nei manė A. Munthe, mes negalvojame apie kitus. Statome, perstatome ir griauname santykius suvokdami tik savo pačių mirtingumą, o gal išvis išbraukdami mirtį iš viešojo diskurso. Juk „gyvenimas tebėra toks kaip visuomet: nejautrus įvykiams, abejingas žmonių džiaugsmams ir sielvartui, nebylus ir mįslingas it sfinksas.“

Miestai ir mirusieji

Miesto, vietos dvasia vos matoma, mes bijome žiūrėti jai į akis, negirdime, nes netikime, kad visa tai pasibaigs. Pasibaigs šis sakinys, šis tekstas, bet miestas liks su žaizdomis, prisiminimais ir vardais ant pamirštų kapinių antkapių pačiame miesto centre.

Apokalipsinis romansas

Kostas Smoriginas

Man akių negraudina geltono žibinto angis,

Aš neieškau namų, nes namų niekada neturėjau,

Tik sėdėjau, į svetimą dangų žiūrėjau,

Kol pulsuojančios žvaigždės spygliais man išdūrė akis.

Tik sėdėjau, į svetimą dangų žiūrėjau,

Kol pulsuojančios žvaigždės spygliais man išdūrė akis.

Kol į jas išsilydė mėnulio blizgus aliuminis,

Raibuliavo vanduo į skirtingas pasaulio puses,

Tu laimingas tik tol, kol kažkas pasilenks prie peties,

Atsidusęs ištars, kad likai iš genties paskutinis.

Tu laimingas tik tol, kol kažkas pasilenks prie peties,

Atsidusęs ištars, kad likai iš genties paskutinis.

Ir paklaiksi lyg paukštis, į ūžiančią jūrą lekiąs,

Aš namų neturiu, ir stakta man kaktos nepalies,

Aš eilių nerašau, aš tik sunkiai dejuoju eiles,

Kai pasibaigia šventė ir Dievas gesina žvakes.

Aš eilių nerašau, aš tik sunkiai dejuoju eiles,

Kai pasibaigia šventė ir Dievas gesina žvakes.