Kanadietė J. Drouin-Brisebois dirba Nacionalinėje Kanados galerijoje, kur yra atsakinga už Kanados ir tarptautinio šiuolaikinio meno kolekcijas. Ji ne kartą organizavo Kanados dalyvavimo Venecijos bienalėse projektus, yra prestižinio Kanados "Sobey Art" apdovanojimo žiuri pirmininkė.

Nors pandemija privertė koreguoti bienalės pasiruošimo darbus, viešnia tikina, kad net ir nuotoliniu būdu pavyko užmegzti stiprų ryšį su Kauno bendruomene. Pokalbis su J.Drouin-Brisebois – apie pasaulį vienijančias istorijas, užsienio menininkų ir kauniečių draugystes ir Kauno laukiantį įspūdingą meno renginį.

– Paskutinį kartą kalbėjomės 2020-ųjų pavasarį, kai dar vyko bienalės pasiruošimo darbai. Tada jūsų pažintį su Kaunu sutrukdė prasidėjusi pasaulinė pandemija ir paskelbtas karantinas. Ar dabar pavyko geriau pažinti Kauną?

– Džiaugiuosi, kad pagaliau turėjau galimybę geriau susipažinti su miestu. Laisvės alėją iki pat Senamiesčio jau pažįstu puikiai. Tačiau dar norėčiau pasivaikščioti po miesto parkus. Be abejo, aplankiau visas erdves, kuriose vyks bienalės parodos ir renginiai. Lankiausi Krepšinio namuose, kurie taps pagrindine bienalės erdve. Apsilankiau ir Velnių bei T.Ivanausko zoologijos muziejuose, Vytauto Didžiojo universitete. Jame eksponuosime įdomią baltarusių studentų parodą. Filmų programa vyks Lėlių teatre, nes kino teatras "Romuva" vis dar rekonstruojamas. Kai kurios bienalės parodos bus eksponuojamos tiesiog miesto gatvėse, viešose erdvėse. Manau, kad tai labai svarbu pandemijos laikotarpiu. Juk šį meną galės matyti visi praeiviai. Būtent galimybės apsilankyti galerijose karantino laikotarpiu žmonėms labai trūko. Tad laikau sukryžiavusi pirštus, kad pandemija mums nesutrukdytų ir visi bienalės renginiai įvyktų taip, kaip planuota.

– Bienalei pradėjote ruoštis prieš koronaviruso pandemiją. Ar visą pasaulį ištikusi krizė pakeitė bienalės konceptą ir iki tol plėtotas idėjas? Galbūt dalis menininkų savo darbais kalba būtent apie šiandienę sveikatos situaciją?

– Bienalės konceptą pasirinkau dar gerokai prieš pandemiją. Mąsčiau apie žmonių išgyvenimo istorijas, priespaudą, įvairius kylančius iššūkius. Ši tema puikiai atliepia ir šiandienos aktualijas, nes visi atsidūrėme sudėtingoje situacijoje, kurioje tenka kovoti dėl išlikimo. Pandemija mus visus suartino ir kartu atskyrė, uždarė namuose. Tad dalis bienalės menininkų išties kalba apie šį iššūkį, tačiau tai nėra visa apimanti tema. Pagrindinis bienalės konceptas byloja apie skirtingas išgyvenimo istorijas. Tai žmonių, turinčių skirtingas patirtis ir požiūrį į pasaulį, pasakojimai. Manau, kad galutinis rezultatas bus išties puikus, turtingas įvairių istorijų ir pasakojimų. Bendraudama su skirtingais menininkais ir reaguodama į šiandienę situaciją, iš tikrųjų keičiau savo idėjas, įgavau naujo įkvėpimo.

Tačiau, laikui bėgant, mano idėjos keitėsi ne tik dėl pandemijos. Didelę įtaką man darė skirtingi menininkai ir jų požiūris. Vieni jų savo darbais kalba apie klimato kaitą, žmonių ir gyvūnų santykį, kiti dirba su vietos bendruomenėmis ir pasakoja jų istorijas. Iš tikrųjų, kiekvienas miesto muziejus, gatvė ir erdvė turi savo istoriją. Tad, menininkų darbams su jomis susipynus, išgauname išties įdomų rezultatą, įvairių sluoksnių gausų pasakojimą. Kalbant apskritai, Kaunas yra labai turtingas savo istorija miestas. Man, atvykusiai iš gerokai jaunesnės valstybės – Kanados, tai yra neįprasta. Nereikėtų pamiršti ir to, kad pandemija tiek man, tiek menininkams trukdė atvykti į Lietuvą. Todėl teko dirbti nuotoliniu būdu, negalėjome pamatyti, kaip Kaunas atrodo. Tokie trukdžiai išties pakeitė mūsų darbą.

– Tad, kaip nuotoliniu būdu sekėsi bendrauti su menininkais ir dėlioti bienalės mozaiką? Juk iki tol taip dirbti tikriausiai neteko?

– Išties, tokia situacija mums visiems buvo nauja. Negalėjau gyvai susitikti su menininkais ir "Kaunas 2022" komanda, viską turėjome atlikti nuotoliniu būdu. Kita vertus, tai buvo puiki galimybė išbandyti tokį darbo modelį, išmokti dirbti kitaip, visiškai priešingai nei iki tol. Labai džiugu, kad net ir sudėtingomis sąlygomis su menininkais sugebėjome užmegzti ryšį. Užgimė labai stiprus bendrumo elementas. Užsienio menininkai nekaip negalėjo patekti į Kauną, tad jiems būtinai reikėjo vietos žmonių pagalbos, kurie padėtų geriau suprasti miestą. Buvo sukurta išties nuostabių projektų, užmegzta stiprių draugysčių. Tai man yra labai gražu, nes kiekvieną kartą tikiuosi tokio glaudaus ryšio, bet jis ne visada užsimezga. O dabar šis ryšys užgimė, nes tiesiog nebuvo kitos išeities.

Kiekvienas miesto muziejus, gatvė ir erdvė turi savo istoriją. Tad, menininkų darbams su jomis susipynus, išgauname įvairių sluoksnių gausų pasakojimą.

Nors dirbau nuotoliniu būdu, labai artimai bendravau su bienalės direktore Neringa Kulik. Ji tapo mano akimis ir ausimis. Pirmą kartą negalėjau gyvai nuvykti į miestą, kuriame vyks bienalė, ir turėjau stipriai remtis vietine komanda. Todėl daug diskutavome, dalijomės idėjomis, stengėmės suprasti vieni kitų požiūrį, pamatyti dalykus iš kitos perspektyvos. Manau, kad visa tai projektą pavertė dar turtingesniu. Jeigu aš, kaip įprastai, būčiau tiesiog atvykusi į Kauną ir iš jo išvykusi, greičiausiai bienalė nebūtų tokia stipri. Tad, kad ir kaip keistai skambėtų, esu labai dėkinga pandemijai už šią patirtį. Kaune dirba nuostabi komanda, iš kurios išmokau lietuviško darbo pobūdžio – kad ir kokie iššūkiai kiltų, tiesiog dirbti toliau, kol pavyks (juokiasi).

– Ar menininkams, nors ir dirbant nuotoliniu būdu, taip pat pavyko užmegzti glaudžius ryšius su Kauno bendruomenėmis?

– Taip, buvo daug sėkmingų istorijų. Pavyzdžiui, Brazilijos menininkė Laura Lima sukūrė didžiulį tekstilės kūrinį. Ji dirbo su dviem lietuvėmis menininkėmis – Rasma Noreikyte ir Giedre Kriaučionyte. Įprastomis aplinkybėmis Laura tiesiog būtų atvykusi į Kauną, bet tai buvo neįmanoma. Tad ji dirbo per "Zoom" platformą – nuotoliniu būdu instruktavo, kaip viskas turi atrodyti. Todėl tik tada, kai paroda pagaliau bus atidaryta, visos kūrinio dalys pirmą kartą bus sujungtos drauge. Tai  išties įdomu. Kai kuriems menininkams pavyko ir gyvai apsilankyti Kaune. Kūrėja iš Kanados Althea Thauberger vasarą buvo atvykusi į Lietuvą ir dirbo su Sitkūnų bendruomene. Jos projektas pasakos Sausio 13-osios istoriją.

– Vieni labiausiai intriguojančių bienalės menininkų – inuitų meno kolektyvas "Isuma". Šis kolektyvas Kanadai atstovavo 2019 m. Venecijos bienalėje. Apie ką pasakoja "Isumos" sukurtas filmas – su kokiais iššūkiais inuitai susiduria Kanadoje?

– Nedaug žmonių tai žino, bet 1950–1960 m. inuitai susidūrė su didžiule neteisybe. Džiaugiuosi, kad 2019 m. man teko garbė dirbti su "Isuma", rengiant Kanados paviljoną Venecijos bienalei. Anksčiau esu dirbusi su daugybe sudėtingų, kompleksiškų projektų, tačiau šis buvo kompleksiškiausias – ne dėl techninės, bet politinės pusės. Tad privalėjau išmokti mąstyti kitaip, atsidurti kitų žmonių vietoje ir į pasaulį pažvelgti iš jų perspektyvos. Man kilo daugybė klausimų ir visa tai galiausiai pakeitė mane. Ne tik kaip meno kuratorę, bet ir kaip asmenybę. Esu labai dėkinga už šią patirtį – ji viena svarbiausių mano gyvenime. "Isuma" filmas pasakoja apie tai, kaip svarbu išlaikyti savo kultūrą, kalbą. O tai labai artima ir Lietuvai. Tad noriu Kaune pristatyti istoriją, kuri atrodo tokia tolima ir svetima, tačiau kartu yra labai panaši į tai, ką patyrėte jūs.

Šeštajame dešimtmetyje Kanados valdžia norėjo pakeisti inuitų gyvenimo būdą ir pradėjo vykdyti griežtą politiką. Tad inuitų – žmonių, kurių kalboje nebuvo žodžio "karas", kurie nesuprato, kas yra pinigai, gyvenimo būdui iškilo didelė grėsmė. Nesakau, kad valdžia specialiai norėjo pakenkti inuitams. Tačiau tai, ką jie darė, buvo visiškas kito žmogaus nesupratimas ir nebandymas suprasti. Valdžia troško, kad inuitai asimiliuotųsi ir priimtų kanadietišką gyvenimo būdą. Tad daugybė inuitų vaikų privalėjo lankyti specialias mokyklas. Nemaža dalis vietinių gyventojų taip pat buvo perkelti gyventi į kitas vietoves.

Venecijoje "Isuma" rodė filmą "Viena diena Nojaus Piugattuko gyvenime" (One Day in the Life of Noah Piugattuk). 1961 m. inuitų gyvenimas pasikeitė amžiams. Kanados valdžios siųstas pareigūnas atvyksta įtikinti bendruomenės lyderį Nojų Piugattuką leisti savo vaikus į mokyklą. Jei jis to nepadarys, atžalos bus į mokyklą išsiųstos prievarta. Valdžia nesuprato, kad inuitai labai svarbų išsilavinimą gauna savo namuose – kaip susikalbėti su gyvūnais, kaip išgyventi žemėse, kuriose sąlygos yra siaubingai sunkios. Nuo šios politikos vykdymo pradžios praėjo 60 metų ir dabar galima pamatyti jos sukeltas problemas. Inuitai nebegeba medžioti taip, kaip seniau, nemaža dalis tradicijų ir senosios išminties buvo prarasta. Savo filmuose "Isuma" stengiasi atgaivinti šias tradicijas, jas atskleisti, priminti. Tam menininkai naudoja labai pažangias technologijas, ir tuo aš žaviuosi.

Į kultūrą galima pažvelgti iš įvairių pusių – tai ne tik pramoga, bet ir būdas mums išgyventi, mūsų tapatybės kūrimas.

– Pagrindinė šių metų bienalės tema – išgyvenimo istorijos. Išties, kaip ir pastebėjote, inuitų situaciją galima susieti su Lietuvos istorijos laikotarpiu, kai caro valdžia bandė sunaikinti lietuvių tapatybę, uždrausdama lietuvišką spaudą. Galbūt iš tikrųjų visi turime kur kas daugiau bendro, nei galvojame? Kaip ši bendra išgyvenimo idėja atsispindės bienalės menininkų darbuose?

– Žinoma, iš tikrųjų visi turime labai daug bendro. Net tolimiausios istorijos, kai į jas įsigilini, gali pasirodyti labai artimos. Svarbiausia tai, kad net sunkiausiais etapais žmonėms visada padėdavo kultūra ir kūrybiškumas. Juk ir lietuvių kalba išliko, nes žmonės rašė, dainavo dainas, pasakojo pasakas. Į kultūrą galima pažvelgti iš įvairių pusių – tai ne tik pramoga, bet ir būdas mums išgyventi, mūsų tapatybės kūrimas. Kai pradėjau galvoti apie Kauno bienalę, patį pirmąjį įkvėpimą man sukėlė Jono Meko istorija. Šis visame pasaulyje garsus lietuvių kilmės menininkas savo kelią gyvenime skynėsi kūrybiškumu. Tačiau jo jaunystė nebuvo lengva, pažymėta karo. J.Meką naciai netgi buvo įkalinę karo belaisvių stovykloje. Vėliau jam pavyko ištrūkti ir išvykti į JAV. Būtent filmų kūrimas J.Mekui padėjo atrasti savo balsą, išgyventi. Tad bienalėje regėsime ir šio menininko kūrinius.

Grįžtant prie inuitų istorijos, Kanados valdžia vietiniams taip pat išdavė specialius numerius, kuriuos jie turėjo nuolat dėvėti. Tai buvo tarsi jų vardai, kadangi patys inuitai vieno vardo neturi, jis priklauso nuo konteksto ir gyvenimo etapo. Pavyzdžiui, vienam iš "Isumos" narių – Zacharijui Kunukui buvo suteiktas E51613 numeris. Čia taip pat galima įžvelgti panašumų su Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu, kai kaliniams būdavo išduodami ar netgi tatuiruojami jų numeriai. Dėl Kanados valdžios elgesio buvo prarasta nemažai tradicijų. Mokyklose vaikai būdavo mokomi pietietiškų papročių, jie būdavo įtikinami, kad ši kultūra kur kas pranašesnė nei jų protėvių. Tad tėvai su savo atžalomis neretai jau nesusikalbėdavo ir jausdavosi svetimi. "Isumos" filmas – išties jautrus, nes jame žmonės pasakoja nebeatpažįstantys savo vaikų. Jie netgi kalba kita kalba – anglų, o inuktituto kalbos nebemoka. Ačiū Dievui, inuitų kultūra nebuvo visiškai sunaikinta. Džiugu, kad jaunosios kartos žmonės daugiau domisi senosiomis inuitų tradicijomis, stengiasi su jomis supažindinti aplinkinius.

Dėl šios priežasties labai norėjau dirbti ir su baltarusiais studentais. Juk jie taip pat šiandien išgyvena siaubingus įvykius, ne visada gali išreikšti savo nuomonę, surasti savo balsą. Tad bendradarbiaujame su Vilniuje įsikūrusiu Europos humanitariniu universitetu. Fotografijos ir videomeno kūrėjas Artūras Raila kartu su šio universiteto studentais rengia specialų projektą, kuris bus pristatytas Vytauto Didžiojo universiteto galerijoje. Vyks performansai, paskaitos. Tad visi tarpusavyje esame susiję – tiek inuitų, tiek lietuvių ir baltarusių istorijos turi labai daug bendro.

Į kultūrą galima pažvelgti iš įvairių pusių – tai ne tik pramoga, bet ir būdas mums išgyventi, mūsų tapatybės kūrimas.

– Kas mūsų dar laukia prasidėjus bienalei? Kokie kūriniai rengiami specialiai šiam renginiui?

– Kauniečių ir miesto svečių laukia išties įsimintini renginiai, parodos ir pasirodymai. Tačiau kol kas visko nenoriu atskleisti. Žinoma, didelis renginys vyks ir sausį, kai atidarysime kultūros sostinės metus. Įdomu tai, kad šioje bienalėje dalyvauja labai daug lietuvių menininkų. Paprastai vietos kūrėjų būna daugmaž 20–30 proc., o šįkart jų – beveik pusė. Taip iš dalies nutiko dėl pandemijos, kuri trukdė į Kauną atvykti užsienio menininkams. Tačiau labai džiaugiuosi galimybe dirbti su Lietuvos kūrėjais ir juos geriau pažinti. Žinoma, noriu jūsų šaliai pristatyti ir Kanados meną, tad bienalėje dalyvauja nemažai kanadiečių.

Iš tikrųjų, Lietuvos šiuolaikinio meno scena yra nuostabi, tačiau įdomu tai, kad patys lietuviai jos neretai neįvertina. Vis dėlto užsieniečiams akivaizdu, kad turite neeilinių talentų. Ko vertas vien 2019 m. Venecijos bienalėje Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės laimėtas "Auksinis liūtas" (už operos performansą "Saulė ir jūra" –  red.past.).

Lietuviai menininkai šių metų bienalėje skiria daug dėmesio klimato kaitos temai ir aplinkosaugos problemoms. Emilija Škarnulytė, Simona Žemaitytė ir menininkų duetas "Pakui Hardware" savo darbą demonstruos T.Ivanausko zoologijos muziejuje. Tai bus visiškai nauji kūriniai, kurie pakeis lankytojų sąveiką su šiuo muziejumi. Smagu, kad menininkai kalba apie ekologines problemas, kurios buvo šiek tiek primirštos pandemijos laikotarpiu. Šiame muziejuje savo darbą eksponuos ir Kanados menininkas Jeremy Shaw. Nors Zoologijos muziejus labiau koncentruojasi į praeitį, J.Shaw kalbės apie ateitį – kaip mes prisitaikome, transformuojamės, kaip galime išlikti. S.Žemaitytė savo kūriniu lies mirties temą, ji klaus – kas mums nutinka, kai mirštame? Labai nekantrauju pamatyti menininkų kūrinius, pagaliau sujungtus į bendrą visumą.

Labai įdomus ir Kanados menininkės Shary Boyle projektas. Ją be galo suintrigavo Velnių muziejus, ypač viena velnio skulptūra, kuriai trūksta dalies. Tad menininkė sukūrė skulptūros faksimilę ir išgalvojo jai istoriją. Šios dvi skulptūros – originali ir nukopijuota – yra tarsi pasakojimas apie dvi velnio puses: gerą ir blogą. Kuriant projektą, abi velnio skulptūros pusės buvo atskirtos vandenyno, nes menininkė negalėjo atvykti į Kauną. Dauguma bienalės projektų bus eksponuojami Krepšinio namuose, tarp jų – ir Indrės Šerpytytės darbas. Ši menininkė domisi tuo, kaip mūsų psichologiją paveikė pandemijos metu prarasta galimybė vienam kitą paliesti. Tad šis darbas labiausiai įkvėptas pandemijos. Instaliacijų kūrėjas Augustas Serapinas visiškai naują savo projektą rengia Kauno pilyje. Jo darbą įkvėpė pilies praeitis, kai pilį supo mediniai namukai.

– Pandemija išties sujaukė pasiruošimo bienalei etapą. Tikėkimės, kad ji nesutrukdys pasimėgauti pačia bienale. Vis dėlto, kaip minėjote, ši situacija taip pat suteikė nemažai galimybių, padėjo užmegzti gilesnį ryšį su menininkais ir vietos bendruomene. Tad galbūt ši krizė suteikė ne tik problemų, bet ir galimybių?

– Sunkiu pasauliui metu dažnai gimsta labai gerų meno kūrinių, nes menininkai turi ką pasakyti. Sudėtingos situacijos ir praradimai sukelia daugybę jausmų ir emocijų, kurias kūrėjai išlieja savo darbuose. Tad, žvelgiant šiuo požiūriu, sunkūs laikai neretai pasitarnauja menui. Pandemija taip pat mums suteikė naujų galimybių ir leido įvertinti tai, ką turėjome. Savo kasdienybę iki tol vertinome kaip duotybę ir nė negalvojome, kad vieną dieną viskas gali pasikeisti. Tad pasidžiaukime mus supančiais puikiais žmonėmis ir patirtimis. O svarbiausia – ugdykime savo kūrybiškumą, nes būtent jis nuo neatmenamų laikų padėjo žmonijai išgyventi.