– Smalsu pasiteirauti apie pradžią – kaip gimė jūsų susidomėjimas menu? Gal atminty įstrigusi istorija apie pirmą apsilankymą parodoje, ar muziejuje?

– Ypatingos istorijos, kaip gimė susidomėjimas menu neturiu. Ko gero, to šaknys glūdi mano aršioje paauglystėje. Visąlaik turėjau problemų dėl dėmesio koncentracijos. Jei žmogus, pasakojantis dalykus, nebūdavo užsidegęs tuo, ką pasakoja, aš tiesiog negalėdavau jo klausyti. Tuomet ir atradau, kad menas man yra įrankis susipažinti su pasauliu įdomesne forma. O menotyros studijos universitete kilo iš pomėgio menui ir istorijai. Man istorija visuomet atrodė kaip mokslų motina, asocijavosi su išmintimi ir gebėjimu pasimokyti iš praeityje išgyventų klaidų. Tačiau niekada nebuvau iš tų žmonių, kurie nuo ankstyvos vaikystės žino, ką nori veikti gyvenime. Tikrai ne. Tiesiog, menotyra tuo metu skambėjo kaip skanus mano dviejų labai mylimų dalykų – meno ir istorijos, kokteilis. Studijų metu, įgavau daug naudingų žinių, supratau, kad tikiu menu nagrinėjančiu socialines problemas, manau, jog jis privalo atspindėti šiandienes aktualijas. Menotyros studijos padėjo išsigryninti, kad man nepatinka "menas dėl meno", vertinu socialiai aktyvų ir jautrų meną, nesvarbu, kokia tai sritis: vizualieji ar performatyvūs menai, dailė, teatras, ar kinas. Svarbu, kad tai reflektuotų dabartinį žmogų, jo problemas, bei būtų tinkamai komunikuojama kiek galima platesnei auditorijai.

– Labai gražiai apibūdinote istoriją – kaip mokslų motiną ir išminties šaltinį. O kaip apibūdintumėte meną trumpai?

– Menas, mano nuomone, – tai vienas iš būdų susivokti pasaulyje, sužinoti dalykus, kuriais galbūt nesidomėtum. Jei plačiau – man menas yra kažkokios istorijos pasakojimas, atveriantis galimybę įsikūnyti į kitą laiką, vietą, personaže, kad suprastum tą kitą.

– Esate kaunietė, kokį ryšį su miestu jaučiate?

– Taip, aš esu tikra kaunietė, mano tėvai, seneliai ir proseneliai – taip pat kauniečiai. Keista, bet savo ryšį su miestu atradau tik ilgiau nuo jo pabėgusi. Supratau, kokia unikali ir įdomi mūsų miesto, ir visos šalies istorija. Kiek daug mes galime papasakoti  kitiems, kiek daug kiti gali pasimokyti iš mūsų. Man atrodo, kad gyvename labai ypatingu momentu, kai Kaunas yra vis dar neatskleistas lobis, kuriame knibžda galybė įdomių, linksmų, kartais ir skaudžių istorijų. Gaila, kad ne visoms dar esame pasiruošę.

– Kokios patirtys atvedė į Kauno bienalę?

– Mano kelias į bienalę buvo toks, koks įsivaizdavau, kad turėtų būti. Po bakalauro studijų, skendėdama egzistencinėje krizėje ir nežinomybėje, kaip mano gyvenimas susiklostys toliau, tiesiog viską mečiau ir pradėjau savanoriauti X Kauno bienalėje. Kauno centriniame pašte rengėme pagrindinę parodą, pastatas jau tada buvo apleistas apie ketverius metus. Patalpos buvo nešvarios, nesutvarkytos, pilnos parodoms nereikalingų daiktų. Pirma, prisijungiau prie organizacijos padėdama fiziškai: plaudama langus, grindis, sienas. Paskui, žinoma, prasidėjo instaliacijos darbai, vėliau atsidarė parodos. Su kitomis kolegėmis pardavinėjome bilietus, tapome gidėmis. Pasibaigus X Kauno bienalei, dirbau projektų vadove Kauno miesto kameriniame teatre. Kol vieną vėlyvą pavasario vakarą gavau žinutę iš tuometės Kauno bienalės vadovės Virginijos Vitkienės su kvietimu sugrįžti. Nors man labai patiko (ir patinka) teatras, tokiam žavingam pasiūlymui negalėjau atsispirti. O paskui viskas vyko labai greitai.

– Kaip atrodo Kauno bienalės vadovės, Kotrynos, diena? Esate minėjusi, kad šitas darbas kitoks nei daugelio žmonių, čia nėra jokios rutinos. Labai įdomu, kaip tai atrodo?

– Būti biure bienalės komandai yra prabanga (juokiasi). Vien praeitais metais, lėktuvu skridau, ko gero, daugiau kartų nei per visą savo gyvenimą. Šiuo metu mūsų darbas yra keliauti, bendrauti su žmonėmis, generuoti ir jungti idėjas, įkvėpti kitus, diskutuoti, siekti kompromisų, ir paskui dar sugalvoti, kaip viską įgyvendinti. Darbo diena – tai nuolatiniai susitikimai su labai skirtingais ir įdomiais žmonėmis. Tiesą pasakius, paskutiniu metu mes be galo mėgaujamės turėdamos progą nuo ryto iki vakaro praleisti biure ir tiesiog atsakinėti į laiškus.

– Darbas labai dinamiškas, laikas biure – prabanga. O kaip atrodo laisvalaikis? Ar namuose visiška ramybė, ar vyrauja kūrybiškas chaosas, skleidžiantis energiją ir produktyvumą?

– Mane gyvenime nuolatos persekioja du žodžiai – laisvė ir ramybė. Atrodo, kad tai ir turiu, ramybę – namuose, ir laisvę – savo darbe.

– Kas Kauno bienalėje – didžiausias iššūkis?

– Renginį, festivalį ar bet kokią kitą iniciatyvą, įgyvendina ne vienas žmogus, bet visa grupė. O kur yra grupė žmonių, ten yra galybė skirtingų nuomonių, ginčų, daugybė kompromisų. Tad tai turbūt ir yra didžiausias iššūkis – suvokimas, kad žmonės ir jų tarpusavio santykiai yra itin trapus dalykas. Reikia nuolat siekti įgyvendinti tam tikrą tikslą kartu, stengiantis nenustoti tikėjimo bendražygiais. Vėliau, kai atrodo, šį santykį išlaviruoji, atsiranda naujas dalyvis diskusijoje – auditorija.

Viena, yra ruošti festivalį, žavėtis idėjomis ir kūriniais, bet kita – pristatyti kūrinius savo auditorijai. Labai laukiu lankytojų ir jų reakcijos!

– Skamba kaip didelis darbas su savimi ir nuolatinis augimas. Kas padeda tai vystyti, augti pačiam ir nestokoti kantrybės?

– Gal ir banaliai nuskambės, bet nėra nieko maloniau, kaip pamatyti įkvėptus žiūrovus, atradusius kažką naujo, besimokančius kritinio mąstymo ir tolerancijos. Naujus žmones, prisidėjusius Kauno bienalės veiklų, atradusius save naujosiose situacijose. Man atrodo, jog menas turi galią pasaulį paversti geresnį, ir, nors statistika rodo, kad juo domisi vos viena dešimtis populiacijos – malonu žinoti, kad savo rankose turi galimybę padaryti pasaulį kokybiškesniu, bent jiems.

– Ko labiausiai laukiate artėjančioje Kauno bienalėje?

– Labai laukiu pažinties su būsimais Kauno bienalės savanoriais, kurie kiekvienais metais atneša naujų vėjų į mūsų komandą, taip pat sąveikos su auditorija. Viena, yra ruošti festivalį, žavėtis idėjomis ir kūriniais, bet kita – pristatyti kūrinius savo auditorijai. Labai laukiu lankytojų ir jų reakcijos!

– Ką išskirtumėte? Ką pabrėžtumėte auditorijai?

– Ką aš norėčiau pasakyti visiems žmonėms? Kad menas nėra tik realistiškas tapybos darbas, graži skulptūra, ar dramatiškas aktoriaus vaidinimas. Menas – tai idėjos, istorijos, jausmų, išgyvenimų pasakojimai. Ir jei nepavyksta tos istorijos suprasti iš karto, manau, verta paprašyti šalia esančių kūrėjų papasakoti plačiau. Klausimai – tai raktas į žinias. Man atrodo, kad mūsų visuomenėje mes per mažai ir per kukliai keliame klausimus.

Na, ir dar – niekada nesijausti kvailesniais. Čia blogiausia, kas gali atsitikti meno, ir turbūt bet kokiai kitai institucijai – bendrauti su savo žiūrovu taip, lyg būtum laipteliu aukščiau.