Šios temos ėmėsi režisierė Agnė Dilytė, su rašytoja gilų vidinį ryšį užmezgusi skaitydama jos romaną "Korektūros klaida". Pokalbyje su "Santaka" režisierė atviravo pajutusi ypatingą dvasinį ryšį su sunkaus likimo rašytoja.

– L.Janušytės kūrybinis palikimas menkai tyrinėtas, menkai žinomas ir pats jos vardas. Jau nekalbant apie scenines kūrinių adaptacijas... Kaip jūs atradote rašytoją ir šį jos kūrinį?

– L.Janušytė man pačiai buvo atradimas. Prieš keletą metų visai netyčia radau šio kūrinio ištraukas periodikoje. Nustebino tuo, jog tiesiog neįtikima, kad taip ironiškai, gaiviai, gyvybingai ir šiuolaikiškai buvo galima rašyti tarpukariu. Skaitydama aš daug juokiausi. Itin gyvai aprašyta, kaip jauni lietuviai menininkai siautėja Paryžiuje, vaizduojamas tuometis bohemos gyvenimas, o ir netikėtai užsimezgęs meilės romanas, pasitelkiant humorą, autoironiją. Galvojau, kad čia šiuolaikinis rašytojas taip juokauja ir kuria tokiu stiliumi, bet pasidomėjau ir pamačiau, kad tai yra (bent jau man) visiškai nežinoma ir neatrasta to laikotarpio rašytoja. Tai keista, nes šiaip aš visada buvau knygų žiurkė ir, regis, jau gana gerai žinau apie tą laikotarpį. Bet šios rašytojos pavardės nebuvo nei vidurinės, nei aukštosios mokyklos programose. Buvo toks sveikas ir džiuginantis šokas, kad taip drąsiai ir atvirai buvo rašoma tarpukariu. Mes esame įpratę prie lietuvių literatūros tam tikro realizmo ar lyrizmo, prie ypač tarpukariu buvusio guvaus tautinio atgimimo. Tada buvo rašoma visiškai kitaip.

O paskui pradėjau pradėjau domėtis ir pačia Liūne. Ir vėl buvau labai nustebinta. Jos asmenybė – itin ryški, neįtelpanti į jokius rėmus, šokiravusi to laikotarpio visuomenę. Kai kas piktinosi, nes ji buvo labai pašaipi, žydėjusi bohemos sūkuryje, nuolat  apsupta skandalų. Ir vis dėlto kartu ji buvo gana dramatiško likimo rašytoja, kaip ir daugelis tuo laiku kūrusių menininkų. Jos žydėjimas buvo maždaug iki trisdešimties metų (iki karo). Kaip ir visi, kažkaip išgyveno karą. Pokariu, jau sovietinėje Lietuvoje, išgyveno skurdą, nesutarimus su valdžia, su kuria ji absoliučiai niekada nesutardavo ir gyveno nuolat konfliktuodama. Kaltas dėl to buvo jos aštrus liežuvis, nes ji labai kritiškai ir pašaipiai rašė feljetonus, satyras, rėždama į akis viską, ką galvojo. O tai visiškai nepatiko to laiko teisingiesiems, padoriesiems, dirbtinai kukliesiems, tad ją buvo išmetę iš Lietuvos rašytojų draugijos ir Žurnalistų sąjungos, nes iš esmės ji buvo žurnalistė ir kartu rašydavo feljetonus, yra išleidusi kelias knygeles.

"Korektūros klaidą" ji parašė grįžusi iš viešnagės Paryžiuje, į kurį tuo laikotarpiu jauni menininkai būdavo siunčiami už valstybės stipendijas. Kadangi romanas yra parašytas tam tikru bohemišku stiliumi, jį būtų galima pavadinti tinklaraščiu, o pačią rašytoją, kalbant šių dienų terminais, tinklaraštininke. Romanas netilpo į jokius rėmus: nei žanro, nei estetine prasme, neatitiko to laiko moralės ir ideologijos. Romane Liūnė pasakoja apie savo kartu su kitais draugais menininkais žygius po vietinius  barus, šokius, kurie buvo vadinami dansingais. Ji tyrinėjo Paryžių labai jaunatviškai ir gaiviai.

– Galbūt tuomet nesuprastas kūrinys šiandien turėtų suskambėti itin šiuolaikiškai ir aktualiai?

– Galima atrasti dar daug aspektų, kas tuomet buvo iššūkis, o šiandien norma. Pavyzdžiui, Liūnė aprašė meilės romaną su juodaodžiu vyru. Ji labai pašaipiai ir kritiškai kalba ir apie to meto Lietuvos santvarką, apie valdžios požiūrį į menininkus. Ji atvirai kritikuoja tai, sakydama, kad menininkai nėra tinkamai įvertinami, net ir tokie garsūs to meto šalies dailininkai, su kuriais ji kartu leido laiką Paryžiuje. Jie vargo, neturėjo iš ko gyventi, atrodė tarsi nereikalingi savo tautai. Be to, tada Lietuvoje nekaip buvo atsiliepta ir apie jų kūrybą.

Dar šiame kūrinyje ji kalba ir moters laisvę. Kritikavo lietuvės moters tuometį mentalitetą, kurį vadindavo provincijos poniučių arba bobučių mentalitetu. Dabar vienos moterys tarsi iškovojo nepriklausomybę, savarankiškumą, o kitos dedasi čadras ir vėl grįžta į priklausomybę nuo vyrų, dar kitos eina į įvairius seminarus ieškoti savo amžino moteriškumo, kad įtiktų vyrui. Liūnė nebuvo tokia, ji niekam nesistengė įsiteikti, ir tai buvo pagrindinė jos drama. Šis kūrinys, kaip manifestas, Lietuvoje buvo sutiktas kaip didžiulis skandalas. Jis buvo įvardytas kaip valstybės pinigų švaistymas, nes pagal tuo metu vyraujančią nuomonę, jauna rašytoja turėjo tyrinėti muziejus, o ne barus, bendrauti su mūzomis, garsiais menininkais, o ne su juodaodžiais chemikais laborantais.

Šis didžiulis skandalas labai pagriovė jos ir taip ne itin švarią rašytojos reputaciją. Pokariu ji gyveno labai skurdžiai, ne tiek daug ir kūrė, daugiausia vertėsi versdama iš rusų kalbos, teko rašyti ir patetiškus rašinius, šlovinančius partiją bei pan. Apskritai visą gyvenimą ji labai skurdžiai gyveno, buvo visiems prasiskolinus, pliekėsi su valdžios atstovais. Gyvenimo pabaigoje labai daug laiko praleido ligoninėse, jai amputavo koją. Jos gyvenimo linija buvo itin dramatiška.

Dar norėtųsi paminėti įdomių faktų apie jos asmenybę – ji buvo vieną dieną susituokusi su Juozu Miltiniu. Mokėjo dar ir burti, pranašauti ateitį, ir visa tai darydavo už puslitrį degtinės, nes pokariu tai buvo labai prabangu. Yra išpranašavusi ateitį aktoriui Donatui Banioniui ir daugeliui kitų. Skaičiau tokį seną interviu su D.Banioniu, kuriame jis pasakoja, kad tos pranašystės iš tikrųjų išsipildžiusios.

– O kiek jūs, kaip moteris kūrėja, jos asmenybėje atradote savęs?

– Ryškiausi jos bruožai yra labai patrauklūs ir man pačiai. Tai jos atvirumas, nuoširdumas. O artimiausias bruožas – nonkomformizmas. Ji labai siekė laisvės – ir kaip menininkė, ir kaip moteris. Kaip menininkė, ji vis dėlto iki galo nesužydėjo, nes pokariu jai teko labai daug vargo, gyvenimo situacija vertė dirbti dėl pinigų tai, ko ji nenorėjo. Jos, kaip moters, pozicija visiškai neatitiko to laiko mentaliteto, nes ji mėgo reikštis, turėjo savo nuomonę, mėgo nepriklausomybę ir kartu buvo pašaipi, žaisminga, originali. Jai labai daug kas pavydėjo, kadangi buvo nelietuviškai linksma, smagi, pasiutusi, ryški. Ji buvo per daug talentinga, todėl nepatogi. Kaip žinome, lietuviams kitokie, išsiskiriantys, ryškūs bei, neduok Dieve, dar ir džiaugsmingi žmonės niekada nebuvo mėgstami. Pas mus reikia būti vienodiems, neišsišokti.

– Tai ir šiandien labai aktualu. Regis, nedaug kas ir tepasikeitė.

– Taip, šią mintį plėtoju ir spektaklyje. Tai bus spektaklis apie tam tikrą iliuzijų griūtį. Pirmiausia, aišku, griūva Liūnės iliuzijos. Dėliojome spektaklį taip, tarsi nuvažiavusi į Paryžių ji tikisi nesibaigiančios gyvenimo šventės arba įsimylėjusi lygiai taip pat tikisi vien jausmų pakilimo ir romantikos, tarsi ieškodama tų savo namų, savo žaliojo kranto, tačiau vis dėlto suvokia, kad to nėra. Tos iliuzijos sugriūva.

Griūva ir kita iliuzija apie tą idealizuotą Lietuvos tarpukario etapą. Kažkodėl visiems atrodo, kad tas laikotarpis yra kaip saldainių dėžutė su lietuvaite, aprišta tautine juostele, visi gieda tautines giesmes, visur aplink vien gėris ir grožis. O viskas buvo labai panašu į tai, kaip yra dabar. Netgi pati Liūnė yra įžvelgusi šią paralelę. Spektaklyje nuskambės jos klausimas iš knygos: "Kažin ką ateities žmonės, paskaitę apie mus, pasakytų?" O atsakymas toks – pasakytų, kad jie buvo tokie patys kaip mes.

Ir menininkų konfliktai pritrenkiamai yra panašūs į šios dienos aktualijas. Man apskritai buvo labai įdomu patyrinėti lietuvių mentalitetą visomis prasmėmis. Žmonės tada gyveno laisvoje Lietuvoje kaip ir mes dabar. Be abejo, dabar – nauji iššūkiai, bet problemos panašios. Panašus yra ir jaunų žmonių troškimas važiuoti į užsienį, pažinti, mokytis, siurbti įspūdžius.

Kalbant apie šeimą, rašytoja yra viena iš tokių postmodernių feminisčių. Ji pati daug kalba apie moterį, kuri netrokšta gyventi iš pareigos ar tiesiog siekdama atitikti kažkokius reikalavimus. Apie moterį, kuri nori meilės ir kuri nori gyventi jausmų vedama, kuri yra sąžininga sau. Spektaklyje yra Liūnės konfliktas su savo bobute (ji taip ją vadina), kuriame atsiskleidžia požiūris į vyrus – agrarinis, kaimiškas, kad reikia ženytis, ir viskas. Ir mes, lietuviai, iki šiol nesame išsiaiškinę, kas yra toji šeima. Tada Lietuva buvo įvairi ir tų žmonių buvo ne vienos spalvos. Bet, kaip dažnai pasitaiko, baltas varnas užkapoja. Liūnė buvo ta balta varna ir ją sukapojo.

– Kokiu sceniniu žvilgsniu pažvelgėte į visas šias temas ir potemes?

– Reikėjo laiko atrasti santykį su šiuo kūriniu. Pirmiausia pats žanras kelia daug klausimų. Net ir literatūros kritikai ne visai susitaria dėl to, kokio žanro tai yra kūrinys – ar tai apysaka, ar satyrinis romanas, ar literatūrinis žaidimas. Pastarasis man yra pats artimiausias, tad nusprendžiau kurti teatrinį žaidimą. Sunku buvo adaptuoti scenoje, nes tai nėra dramos kūrinys, o didžiulis monologas, dialogų čia faktiškai nėra, tad daug ką reikėjo keisti į dialogus. Taip pat, be abejo, reikėjo sukurti ir personažų portretus. Didžiausias iššūkis buvo atskleisti pačią Liūnę. Aš pati nenorėjau dominuoti, nors ir stipriai ja susižavėjau, gal net įsimylėjau kaip menininkę. Labai norėjau atskleisti jos jaunystę, to laiko stilistiką ir netgi tam tikrą jos naivumą.

Norėjau, kad išliktų jos tekstai, tik, be abejo, juos reikėjo suvaldyti, atrinkti ir pritaikyti scenai. Kai kur tekstas virsta šokiu, dansingo forma, kai kuriuos pavertėme manifestais, kai kuriuos Liūnės tekstus atidavėme kitiems personažams, plėtodami juos. Bet faktiškai visi tekstai, kurie yra, yra Liūnės. Bandome atsispirti nuo dansingo, nes tai yra jauni žmonės, ten gyvenę, vargę, bet vis vien labai gyvybingi – jie iššokdavo savo skausmą, išdainuodavo, išsijuokaudavo, išsižaisdavo. Labai norėjau išsaugoti šias jaunystės kibirkštis. Spektaklyje vaidins dešimt žmonių – Kamerinio teatro senoji trupė ir kiti aktoriai iš kitų teatrų. Mes siekiame ansambliškumo, nes tai labai svarbu kuriant tokį teatrinį žaidimą.

– Dar norėtųsi pagvildenti kūrinio – "Korektūros klaida" – pavadinimą. Ką jis reiškia L.Janušytei ir A.Dilytei?

– Liūnė kaip korektūros klaidą traktuoja pačią save, nes puikiai supranta savo pačios išskirtinumą, galbūt per didelį ryškumą, kartais gal net neadekvatumą. Ji dažnai jausdavo diskomfortą, nes ją valdė emocijos ir ji kartais suprasdavo, kad elgiasi neteisingai, kad daro klaidas, kad kartais išsišoka ne vietoje ir ne laiku, per aštriai į kai ką reaguoja. Ji puikiai suvokė savo vidinius prieštaravimus, kurių joje buvo gana daug, bet iš tų prieštaravimų ir sukuriama meninė įtampa. Su aktore Raimonda Kimbraite, kuri įkūnijo Liūnę, juokiamės – tai ji čia myli, tai jau nebe; tai Paryžius – jos svajonių vieta, tai ji jau ilgisi Lietuvos, prisimena ją su didžiausia nostalgija ir nori sugrįžti. Tas jos blaškymasis ją pačią vargino ir dažnai jai pakišdavo koją. Todėl save ir traktuoja kaip korektūros klaidą. Pati sau susikurdavo problemų, bet kitaip negalėjo, nes ji tiesiog tokia buvo.

Šiandien jos amžininkų jau nebėra ir į tų klaidų, silpnybių ir poelgių, kurie neatitiko tuomečių normų, šleifą galima pažvelgti šviežia ir objektyvia akimi. Pažvelgti tiesiog į kūrinį, kas jame yra parašyta, o parašyta labai satyriniu humoristiniu stiliumi. Gal kai kam ir šiandien tai atrodys nepriimtina, nes pas mus prasta situacija su humoru. Tarpukariu buvo lygiai tas pats. Vienas kitas satyrinis eilėraštis, viena kita tokia daina pasirodydavo kaip išimtis. Tad šiandien ji taip pat gali atrodyti nerimta, paviršutiniška, lengvabūdiška. Vis dėlto nereikia blefuoti ir kalbėti apie tai, kad tai yra labai giliamintiškas kūrinys, su įvairiaplaniu konfliktu, gvildenančiu egzistencinius klausimus. Ne, čia to nėra. Į Liūnės kūrybą ir į šį spektaklį reikia žiūrėti kaip į žaidimą, kaip į tam tikrą reiškinį. Labiau noriu pristatyti pačią Liūnę, nes manau, kad ji verta vėl vaikščioti po Laisvės alėją, sugrįžti į miestą, kuriame ji šventė, dainavo, kūrė ir mylėjo. Manau, kad ji yra nepelnytai išstumta iš mūsų kultūros ir pasirodžiusi tik pavieniuose moksliniuose darbuose, kurie dulka kažkur akademijos lentynose. Noriu su ja supažindinti, kad žinotume, jog mūsų kultūroje yra ir toks žanras, ir yra tokių asmenybių, ir kad galų gale lietuvių kultūroje yra ir juoko, ir ironijos, ir satyros.

Iš biografijos

Liūnė Janušytė (tikrasis vardas Liucija) – žurnalistė, rašytoja, vertėja. Gimė 1909 m. rugpjūčio 3 d. Kretingoje, mirė 1965 m. gegužės 6 d. Vilniuje. Tėvas buvo garsus gydytojas. Gyveno Ugliče, Maskvoje, Tartu, 1918 m. pabaigoje grįžo į Lietuvą, mokėsi Kretingos progimnazijoje.

1928 m., baigusi Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnaziją, atvyko gyventi į Kauną – Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete studijavo literatūrą. Po karo persikėlė į Vilnių.

Dirbo dienraščio "Lietuvos aidas" skyriaus redaktore, korespondente Estijoje, Latvijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Anglijoje, Prancūzijoje – trejus metus gyveno Paryžiuje. Rašė žurnalui "Šluota" ir laikraščiui "Tiesa".