Istorinis lūžis

Susitikusios aštuntojo dešimtmečio pradžioje, jos subūrė kolektyvą, kurio pagrindinė veikla buvo feministinė problematika ir kinas. Menininkės drąsiai pasinėrė į dar neištyrinėtą videomediumą ir pradėjo filmuoti mažomis, nešiojamosiomis kameromis.

D.Seyrig ir C.Roussopoulos ėmėsi dokumentuoti socialinius protestus už lygybę, feministines eitynes, griauti nustatytą moters vaidmenį visuomenėje ir kvestionuoti Holivudo industrijos nustatytą status quo. Jos dokumentavo Prancūzijos feminisčių demonstracijas ir naudojo naująsias technologijas priešintis skurdžiai moterų reprezentacijai viešajame diskurse.

Dar ir šiandien negalime teigti, kad kino mene dominuoja moterys.

Šiame dokumentiniame portrete režisierius Callisto McNulty iš naujo apmąsto specifinį feministinio judėjimo epochos momentą per dviejų menininkių kūrybą. D.Seyring ir C.Roussopoulos vaizduoja moteris, kurios priešinasi maskulinistiniam miesto ritmui, perteikia santykį tarp vaizdo ir rezistencinių judėjimų, kalba apie kiną ekrane ir už jo ribų.

Pasikartojantys motyvai

Dar ir šiandien negalime teigti, kad kino mene dominuoja moterys. Priešingai. Tačiau aštuntojo dešimtmečio Prancūzijoje pirmąsias nešiojamąsias vaizdo kameras nusipirko Jeanas-Lucas Godard'as ir C.Roussopoulos bei D.Seyring. Tuo metu vaizdo, kino menas dar nebuvo kolonizuotas vyrų, tad pasiimti kamerą į savo rankas ir kurti kiną pagal savo taisykles buvo emancipacijos forma.

Anglų rašytoja Virginia Woolf dar 1929 m. kalbėjo apie savą kambarį. Savas kambarys – tai erdvė, kurioje moterys turi galimybę pabėgti nuo primestos funkcijos būti vyro geriausia drauge, vaikų motina ir namų šeimininke. Savas kambarys – tai erdvė, kurioje gali būti viena, nieko netrukdoma kurti ir mąstyti. Reta XIX–XX a. moteris galėjo savaitę atsiriboti nuo aplinkinio pasaulio ir pievoje tapyti peizažą ar skirti laiko rašymui.

D.Servig buvo viena žymiausių to meto Prancūzijos aktorių, įkūnijusi lesbietę vampyrę, fėją princesę, patalus keičiančią ir bulves skutančią namų šeimininkę. Pastarajam vaidmeniui ją pasirinko režisierė Chantal Akerman, siekusi atkreipti dėmesį į namų šeimininkių būtį ir darbus, jos tragizmas lieka nepastebėtas.

Moterų kasdienę kovą su nustatytomis normomis, maištingos moters būtį yra aprašiusios ir filmavusios ir kitos moterys. Tai buvo nauja. Aštuntajame dešimtmetyje D.Seyring pasakytas mintis ir atspindi šiandiena. Didūs režisieriai, tarkime, Ingmaras Bergmanas, praleido visą savo gyvenimą kurdamas filmus apie moteris. Tačiau norėdamos įveikti įkalinančius stereotipus kiną apie moteris turi kurti moterys.

Tai filmas apie filmus, kinas apie kiną.

Moterų protestai gatvėse už lygias teises, jauna mergaitė, skaitanti žodyno apibrėžimus šalia žodžių "vyriška" ir "moteriška", filmuojamas abortas, moterys, laisvai kalbančios apie seksą ir orgazmą, moterys, kurios nesivaržo būti pavadintos nemoteriškomis, nes yra stiprios. Tokių moterų bijantys vyrai, kurie vis dar formuojami stereotipais apkrautos ir juos pačius kalinančios tradicijos. Štai ką galime išvysti šioje dokumentinėje apybraižoje.

Tai filmas apie filmus, kinas apie kiną. Šis filmas kalba ne tiek apie feminizmą, o apie drąsą būti tokiai, kokia nori. Kalbėti garsiai, kalbėti tiesą, net jei dreba balsas. Kalbėti nepatogiomis temomis ir analizuoti, kodėl vienos ar kitos temos yra nepatogios.

Režisierė C.Roussopoulos rūkydama sėdi tarp daugybės filmų juostų ir knygų. Ji panyra į prisiminimus, kai pirmą kartą susipažino su D.Seyring ir nežinojo, kad pastaroji yra įžymi aktorė. C.Roussopoulos mini, kad nežinojimas, jog ši protinga moteris yra garsenybė, pasitarnavo jų draugystei ir kūrybai. Tai suteikė jų santykiui ir kūrybai laisvės.

Dokumentinis filmas lyg laiko kapsulėje pagauna svarbų istorijos laikotarpį, sufleruoja rizikingą žinutę – nežinojimas apie standartą kartais verčia tave jį kūrybingai sulaužyti. Nepažinodama kino pasaulio grandų kūrybos, C.Roussopoulos turėjo erdvę kurti savaip, kurti asmeniškai, neišsigąsti nustatytų normų ir tokiu būdu atsidurti už jų. C.Roussopoulos teigia, kad jei joms su D.Seyring šaudavo į galvą kokia idėja, jos negalvodavo, ar tai politiškai korektiška, ar tai nesukels visuomeninio nepasitenkinimo ir pykčio (lyg atliepiant į faktą, kad šiandienos kinas dažnai yra per daug atsargus), jos paprasčiausiai imdavo ir kurdavo. Drąsiai, be baimės būti kam nors nepatogioms ar nepatikti.

Moterimi ne gimstama, o tampama, kadaise sakė de Beouvoir.

Dokumentinė juosta, kuri pasakoja apie svarbią akimirką Prancūzijos ir pasaulio kontekste, plėtojasi šių dviejų moterų menininkių istorijos fone. Ne veltui pirmoji moteris režisierė buvo prancūzė Alice Guy-Blaché (1896). Prancūzija yra svarbus feminizmo ir feministinio kino degtukas. Šiame filme rodomose ištraukose pamatome vieną svarbią asmenybę, feminizmo teoretikę – Simone de Beouvoir.

C.McNulty neatsitiktinai pasirenka į savo filmą įtraukti šią ištrauką: taip jis žiūrovams primena šios žymios mąstytojos idėją, kad filosofija ir menas prasideda su "aš" konceptu. Šis "aš" buvo suvokiamas kaip vyras. Tiek S.de Beoauvoir feministiniai judėjimai, tiek C.Roussopoulos ir D.Seyring veikla norėjo tam pasipriešinti. Kinas ir vaizdo menas dar nėra kolonizuotas vyrų ir jų galios. Moterimi ne gimstama, o tampama, kadaise sakė de Beouvoir. Vaizdo kūryba naudojama moterų tapsmui įamžinti ir jų balsui išgirsti.

Vis dar aktualu

Rodomos ištraukos iš D.Roussopoulos ir C.Seyring kurtų filmų, iš aštuntojo dešimtmečio Paryžiaus gatvių, kino juostų ir interviu, sugrįžtama į C.Seyring butą šiandien. Čia ji, apsupta savo kūrybos palikimo, rūkydama vieną cigaretę po kitos, pasakoja apie ne tokią tolimą praeitį ir verčia mus susimąstyti, ar labai stipriai ta praeitis skiriasi nuo šiandienos. Ir kodėl link lygybės idealų judame taip lėtai.

Kodėl filmą pasirinkta kurti būtent šiandien? C.McNulty 2018 m. sukurta dokumentika apie aštuntąjį dešimtmetį, Prancūziją, moteris kovotojas, savo drąsa įkvepiančias kiekvieną šiandien yra ypač svarbi.

Filme galime rasti sąsajų su neblėstančia #MeToo judėjimo banga, atkreipusia dėmesį į seksualinio priekabiavimo ir moterų diskriminacijos mastą Holivude. Kita vertus, galime teigti, kad taip bandoma atkreipti dėmesį į menką moterų reprezentavimą kine. Statistika rodo, kad kasmet iš 100 geriausių filmų nuo 2007 m. iki 2015 m. (iš viso 800 filmų) tik 4,1 proc. režisavo moterys. Nepriklausomas kinas taip pat ne išimtis, iš geriausių 100 nepriklausomo kino filmų 2014 m., tik 1,9 proc. buvo režisuoti moterų. Tad filmo režisierius C.McNulty apie šias menininkes mums primena pačiu laiku. Kinas, kaip ir pati kūryba, priklauso moterims, jei tik jos turi V.Woolf prieš šimtą metų aprašytą savąjį kambarį.

Kauno kino festivalis rekomenduoja:

spalio 5 d. 16.30 val. Kino centras "Cinamon"

"Nebaigta Hammarskjöldo byla"

rež. Madsas Brüggeris, Danija, Švedija, Norvegija, Belgija, dokumentinis, 2019 m., 128 min, anglų, prancūzų, švedų, danų, bemba k. su lietuviškais subtitrais, N-13

Žurnalistas bei filmo režisierius Madsas Brüggeris tirdamas keistas JTO generalinio sekretoriaus žūties aplinkybes atranda vis daugiau nusikaltimų, dar baisesnių nei minėto asmens mirtis. Filme atskleidžiami tamsiausi kolonializmo istorijos puslapiai.

18 val. Kauno kultūros centras

Trumpametražių filmų programa "Svajonės"

"Paskutinis skambutis"

rež. Gabrielė Urbonaitė, Lietuva, 2019 m., trumpametražis, veiksmo, 15 min., lietuvių k., V

"Susirinkau daiktus ir išėjau"

rež. Philbert Aimé Mbabazi Sharangabo, Šveicarija, Ruanda, 2018 m., trumpametražis, 23 min., kinyarwanda k. su lietuviškais ir angliškais subtitrais, V

19 val. Kino centras "Cinamon"

"Portugalė"

rež. Alejandro Landes, Vokietija, Švedija, Nyderlandai, Argentina, Kolumbija, Urugvajus, 2019 m., drama, 102 min., ispanų ir anglų k. su lietuviškais subtitrais, N-13

Kažkur Lotynų Amerikoje, atokioje kalno viršūnėje, paauglių sukilėlių grupė, pasivadinusi slapyvardžiais Rembo, Smurfas, Vilkas, treniruojasi ir prižiūri paimtą į nelaisvę moterį. Jie priklauso keistai jėgai, vadinamai "Organizacija". Po pasalos paaugliai turi slėptis džiunglėse. Ar, nepaisant visų sunkumų, jų vykdoma misija pavyks?

Kas? Filmo "Delphine ir Carole" seansas.

Kur? Kauno kultūros centre.

Kada? spalio 5 d. 16.30 val.

Užpildžius registracijos formą ("Dovana mokytojams") tinklalapyje kinofestivalis.lt, mokytojams – nemokamai.