Balandžio 1-ąją Kauno valstybinis muzikinis teatras kviečia į išskirtinę premjerą – Otto Nicolai zingšpylio žanro operos spektaklį "Vindzoro šmaikštuolės".

Komiška fantastinė istorija

Pačią garsiausią ir sėkmingiausią savo operą "Vindzoro šmaikštuolės" vokiečių kompozitorius Otto Nicolai (1810–1849) sukūrė Williamo Shakespeare'o komedijos tokiu pat pavadinimu pagrindu. Ketverius metus trukusio kūrybinio proceso metu kompozitorius muziką ir operos scenarijų kūrė itin kruopščiai, subtiliai supindamas humorą ir lyriką, vaizduotės pasaulį ir realybę. Operos premjera, kurioje dirigavo pats O.Nicolai, įvyko 1849 m. kovo 9-ąją Berlyne, likus keletui mėnesių iki kompozitoriaus mirties.

Kaune, tuomečiame Valstybės teatre, "Vindzoro šmaikštuolės" pirmą ir vienintelį kartą iki šiol pastatytos 1928 m. Šiųmetė premjera statyta pagal Salomono Hermanno Mosenthalo libretą (Nerijaus Petroko lietuviškas vertimas).

Trijų veiksmų operoje pasakojama meilės istorija labai linksma ir gyvenimiška: vienas vyras nori suvilioti dvi ištekėjusias turtingas damas ir rašo joms identiškus laiškus, šios apie tai sužino, supyksta ir nusprendžia jį pamokyti, sukurdamos pamokomąjį planą, lydimą virtinės komiškų, su kitų veikėjų likimais susipynusių situacijų ir, žinoma, romantikos. Istorijoje užčiuopiamos nesenstančios meilės, santuokos, socialinio statuso, keršto ir pavydo temos.

Šią istoriją muzikine kalba pasakoja dirigentas Jonas Janulevičius. Vaidmenis atlieka žinomiausi Lietuvos operos solistai: Liudas Mikalauskas, Tadas Girininkas, Tomas Ladiga, Raminta Vaicekauskaitė, Gitana Pečkytė, Ieva Goleckytė, Rita Preikšaitė, Rūta Zaikauskaitė, Nelė Kovalenkaitė, Raimondas Baranauskas, Ramūnas Urbietis, Laimonas Pautienius, Giedrius Prunskus, Andrius Apšega, Ingrida Kažemėkaitė, Živilė Lamauskienė, Kęstutis Alčauskis, Povilas Padleckis, Mindaugas Zimkus, Žanas Voronovas, Egidijus Bavikinas, Jonas Lamauskas, Žygimantas Galinis, Evaldas Kondrackis, Rokas Laureckis. Vaidinime dalyvauja ir teatro choras, tapsiantis taip pat svarbiu operos personažu.

"Operoje keliaujama nuo klasikos prie romantikos, kai galima rasti romantizmo operos bruožų. Pradžioje ji yra aiški, paprasta, o trečiame veiksme atsiranda daug romantikos, fantastinių elementų, todėl paties autoriaus ji ir yra vadinama komiška fantastine opera. O vokiškas žodis "zingšpylis" pažodžiui reiškia dainavimo ir žaidimo žanrą. Tai opera su kalbiniais, prozos elementais, kurie turi aiškinamąją funkciją. Rimtoji opera gvildena labai rimtas temas su herojais, kurie žūsta, dažniausiai už meilę, laisvę ar tėvynę, o opera buffa yra nuotaikinga, komiška, buitiška opera, pasibaigianti laimingai, su nubaustu niekdariu ir tos istorijos pamokymais. Iš zingšpylio žiūrovas visada išeina geros nuotaikos", – apie premjerą pasakojo dirigentas J.Janulevičius.

Svečių kūrėjų komanda

Vis dėlto didžiausia intriga išlieka prie šio pastatymo daug dirbusios italų kūrėjų komandos – choreografo ir režisieriaus Gianni Santucci, scenografo Alessandro Cameros ir kostiumų dailininkės Marios Carlos Ricotti kūrybinis darbas. Italai Lietuvoje dirba jau antrą kartą, pirmą sykį su Lietuvos kūrėjais ir publika italai susitiko 2009 m., Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre statydami Georges Bizet operą "Karmen".

"Pradėjome dirbti kartu, kai ėmiausi Italijoje dirbti ne tik choreografu, bet ir režisieriaus padėjėju. Alessandro ir Maria taip pat kaip asistentai tuomet dirbo su kostiumų dizaineriais ir scenografais. Tačiau jie, kaip mažai žinomi kūrėjai, buvo tiesiog puikūs. Mes turėjome kartu padaryti daug darbo ir puikiai susidirbome kaip komanda. Esame labai laimingi ir dirbdami kartu prie šios operos Kaune. Manau, kad esu laimingiausias žmogus pasaulyje galėdamas dirbti kartu su jais", – kūrybiniu entuziazmu tryško spektaklio choreografas ir režisierius G.Santucci.

Šiandien šių visame pasaulyje jau pripažintų kūrėjų bendriems darbams būdinga netikėtumų kupina nestandartinė ir originali sceninė kalba, kuria siekiama apnuoginti kūrinio šerdį.

Režisierius G.Santucci stengėsi scenoje perteikti tai, kas yra parašyta ne W.Shakespeare'o pjesės pastabose, bet tarp eilučių. "Daug dirbau su akcentinėmis pjesės vietomis. Su tuo, kas nėra parašyta niekur, bet yra operos prasmė. Bandžiau surasti santykį tarp aktorių ir solistų, nes man svarbu ne tik solistų dainavimas, bet ir tai, kas vyksta fone. Stengiausi išlaikyti charakterį, kai jie dainuoja, ir kai jie yra fone. Remiuosi savo darbo patirtimi dramos teatre, tad solistai jausmus perteikia ir taip, kaip tai daro aktoriai dramos teatre. Vis dėlto iškirpau nemažai dramos teksto, nes jis buvo per daug lėtas. Kitaip tariant, išėmiau nemažai verbalinės kalbos, nes vietomis ji buvo per ilga ir operą darė labai ilga ir sunkia", – sakė režisierius.

Judesio ir spalvų svarba

Kadangi tai zingšpylio žanro opera, joje bus gausu ir šokio numerių, kuriuos atliks teatro baleto trupės šokėjai. Šokyje, kaip ir scenografijoje bei kostiumuose, klasika susipins su modernybe. G.Santucci žada nustebinti keista istorijos ir šiandienos jungtimi.

"Maišau dvi sąvokas – klasiką ir šiuolaikiškumą. Operoje dekoracijų ir kai kurių veikėjų kostiumų spalvos yra atkeliavusios iš popkultūros, tačiau kartu juntamas ir istorinis charakteris. Darau tą patį su šokiu ir režisūra. Bandžiau kai kuriems veikėjams suteikti itin istorinę eiseną ir elgseną, o kitiems kaip tik šiuolaikišką. Šokio judesiais siekiu perteikti linksmumą, bus ir šiuolaikinės akrobatikos numerių", – pastebėjo G.Santucci.

Pasak kostiumų dailininkės M.C.Ricotti, komiškos fantastinės operos žanro dvasios bus persismelkęs ir kostiumų dizainas.

"Su režisieriumi nusprendėme pastatymui suteikti šiuolaikiškumo ir perteikti linksmą operos atmosferą šviesiomis ir ryškiomis spalvomis. Kostiumų atveju, jie yra istorinio kirpimo ir netgi labai griežto, tačiau naudojami šiuolaikiniai spalvoti – ryškiai žalios, žydros, rožinės, oranžinės spalvų – audiniai. Drabužių kirpimą inspiravo W.Shakespeare'o laikų mados, o spalvas ir audinius rinkomės patys", – pasakojo dizainerė.

M.C.Ricotti prisipažino: jai tai buvęs iššūkis, nes dirbti su ryškiomis spalvomis nebuvę taip ir lengva. Solistų ir choro drabužiuose dominuoja natūralūs audiniai, atkeliavę ne tik iš lietuviškų audinių fabrikų, bet ir iš Italijos bei Vokietijos. Atitinkamai derinama ir iš natūralių medžiagų siuvama ryškiaspalvė avalynė. Kuriant kostiumus ir sceninę avalynę daug dėmesio skiriama jų patogumui, kad solistai jaustųsi laisvai ir kuo stipriau atliktų savuosius vaidmenis.

Kūrėjai iš Italijos negaili pagiriamojo žodžio teatrui už puikiai organizuojamus darbus ir patys nekantriai laukia galutinio rezultato. "Kūrybiniais tikslais keliauju po visą pasaulį ir kiekvieną kartą skirtingoje šalyje randu šansą išmokti kažko naujo. Dirbti naujoje vietoje man visada yra iššūkis, nes kiekvienoje jų skiriasi darbo principai. Tas pats buvo atvykus ir čia, į Kauną. Atvykau su visais savo eskizais, padariau prezentaciją, ir buvau maloniai nustebinta, nes mane iš karto suprato. Čia dirbantys žmonės labai smalsūs ir atviri, daug klausinėjo, tai liudija didelį jų susidomėjimą", – džiaugėsi C.Ricotti.

Tautietei antrino ir G.Santucci. "Pirmą kartą dirbdamas Lietuvoje Vilniuje radau šokėjus ir puikią choreografę, o Kaune šokėjus atradau iš naujo. Abiem atvejais, patirtis didelė. Čia man patinka miestas, žmonės, teatras dirba puikiai, viskas gerai organizuota, visa tai stipriai įtraukė į spektaklio kūrybinį procesą", – pastebėjo režisierius.

Regis, pavyko įgyvendinti pagrindinį tikslą – sukurti ne vien tik muzikinį šou, bet ir drąsų, neįprastą ir įdomų W.Shakespeare'o kūrinio istorijos pasakojimą.