Į Kauno miesto simfoninio orkestro (KMSO) istoriją 2015-ųjų lapkričio 13-oji pateks kaip išskirtinė diena. Tądien kolektyvo muzikavimo klausysis didžiausia nei kada nors iki šiol auditorija: Kauno valstybinėje filharmonijoje vyksiantis koncertas bus transliuojamas per Euroradiją.

Koncertas, kurį girdėti galimybę turės per keturiasdešimt milijonų Euroradijo klausytojų visoje Europoje, išskirtinis ir dar vienu aspektu: su orkestru šiuo metu repetuoja pripažintas prancūzų repertuaro specialistas Alainas Paris.

Koncerto programa ves klausytojus XIX a. antrosios pusės Paryžiaus muzikinių įvykių takais. Ką tik septyniolikos sulaukęs Paryžiaus konservatorijos studentas George'as Bizet per mėnesį baigė pirmąją simfoniją. Tuomet dar pradedantis kompozitorius mokėsi pas Charles Gounod. Jis G.Bizet buvo ir mokytojas, ir įkvėpėjas, ir mentorius. Transkribuodamas Ch.Gounod kūrinius, G.Bizet užsidirbo pragyvenimui Paryžiuje. Nenuostabu, kad šiame kūrinyje jaučiama Ch.Gounod įtaka – ypač pastarojo simfonijos D-Dur, parašytos likus metams, iki G.Bizet simfonija išvydo dienos šviesą. Nepaisant jauno amžiaus, pastebimas simfonijos novatoriškumas, temos vientisumas ir G.Bizet vėlesnės kūrybos kontūrai.

Dirigentas A.Paris atskleidžia: šis kūrinys – kietas riešutėlis orkestro muzikantams. Simfonija nebuvo publikuota kompozitoriui esant gyvam. Nustumta kitų kompozitoriaus darbų, ji suskambėjo tik 1935 m. Bazelio scenoje. Dabar jos įrašų galima rasti kiekvieno iškilaus dirigento diskografijoje.

Kaip tik tuo metu, kai G.Bizet kūrė pirmąją simfoniją, 1855 m. lapkričio 22 d. Paryžiuje, Šv.Eustachijaus katedroje, nuskambėjo Ch.Gounod "Messe solennelle" Šv.Sesilijos garbei premjera. Šis kūrinys Kaune skambės pirmą kartą. Orkestrui talkins Kauno valstybinis choras, solistai Raminta Vaicekauskaitė, Tomas Pavilionis, Liudas Norvaišas. Simboliška – abiem programos opusams sukanka 160 metų.

Dirigento A.Paris scenos bendradarbių sąrašą sudaro per 70 kolektyvų 30-yje pasaulio šalių. Jis dažniausia kviečiamas kaip prancūzų repetuaro žinovas, gebantis perduoti subtiliausius niuansus. Pastaruoju metu A.Paris dirba su Sankt Peterburgo valstybiniu akademiniu simfononiniu orkestru ir choru, Bilkento, Atėnų simfoniniais orkestrais.

– Kaune viešite pirmą kartą. Kokie pirmieji įspūdžiai iš repeticijų su Kauno miesto simfoniniu orkestru ir Kauno valstybiniu choru?

– Orkestras man visiškai naujas. Be to, grojame jam naujus kūrinius ir mūsų bendrą darbą būtų galima palyginti su virtuve – žvanginame įrankiais. Matyti, kad tai labai profesionalūs muzikantai, naują medžiagą orkestrantai išmoksta žaibiškai, yra smalsūs. Jaučiama, kad orkestras pasirengė dar prieš man atvykstant. Tai retenybė, todėl jų pastangas labai vertinu. G.Bizet simfonija tik iš pirmo žvilgsnio lengva. Išgirdę šią muziką galvojame, kad tai klasikinė, jaunatviška, graži simfonija. Tačiau tai vienas sunkiausių repertuaro kūrinių, tikras išbandymas. Ypač styginiams. Laiko simfonijai parengti turėjome savaitę. Kauno valstybinį chorą esu girdėjęs ne kartą. Jis gastroliavo Prancūzijoje kelis kartus ir iš pirmųjų repeticijų matau, kad rezultatas bus džiuginantis. Man net nereikia kalbėti. Jie subtiliai reaguoja į mano veido išraišką, šypseną, emocijas.

– Kokiais kriterijais remiatės įvertindamas orkestrą, ypač po pirmojo kontakto su juo?

– Hansas von Bulovas yra pasakęs: nėra gerų ar blogų orkestrų, yra dirigentai. Žinoma, tai buvo pasakyta XIX a. pabaigoje – tuomet orkestrų lygis buvo visiškai kitoks. Dirigentai turėjo įdėti daug pastangų ruošiant kūrinius. Dabar kitaip. Pirmasis kriterijus – dirigento ir muzikantų ryšys, antrasis – muzikantų ir repertuaro. Po pirmųjų repeticijų supratau, kad prancūzų repertuaras nėra taip dažnai atliekamas čia, todėl muzikantai šiek tiek nutolę nuo jo specifikos. Prieš kelerius metus daug dirigavau Sankt Peterburge ir susidūriau su ta pačia problema. Iš pirmo žvilgsnio orkestras nesijautė patogiai, pasimesdavo tarp pustonių. Pavyzdžiui, Vakarų Europos muzikoje akcentai yra trumpi, o slavų, Šiaurės šalyse, Vokietijoje jie ilgi, gilūs. Atrodo, tai smulkmena, tačiau garsui labai svarbi. Ir šioms subtilioms detalėms pakeisti turėjome tik savaitę. Prancūzų muzikoje tokių subtilių niuansų labai daug. Pavyzdžiui, kai prancūzų kompozitorių kūrinius groja Vokietijos orkestrai, kūriniai skamba svariai, sunkiai, o grojant Rusijos orkestrams – daug atakos, spaudimo. Turiu sukurti muzikantų ryšį su repertuaru.

– Ar šio koncerto programa yra atsitiktinumas? G.Bizet simfonija ir Ch.Gounod Mišios sukurtos tais pačiais metais, jas skiria kelios savaitės.

– Pirmiausia su KMSO vadovu Algimantu Treikausku mums kilo mintis atlikti Ch.Gounod Mišias. Tai didelė premjera. Kilo klausimas, ką groti dar? Koncertą, uvertiūrą? Tai netiko. Tuomet ir suradome stilistiškai artimą kūrinį. Juo tapo G.Bizet simfonija C-Dur.

– G.Bizet nepublikavo šios simfonijos. Kaip manote, kodėl?

– Kompozitoriui buvo vos septyniolika. Jis buvo labai jaunas, nebuvo galimybės ir kontaktų su orkestrais, leidėjais. Po G.Bizet mirties 1875 m. rankraštis atiteko sūnui, vėliau jis nukeliavo į Paryžiaus konservatorijos biblioteką. Kūrinys iš naujo atrastas tik XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, jo premjera įvyko net ne Prancūzijoje, o Šveicarijoje.

– Simfonija liko vėlesnių jo darbų šešėlyje? Ji nėra labai dažnai atliekama.

– Šioje Europos dalyje ji girdima labai retai. Tačiau jeigu pasidomėtumėte įrašais Vakarų Europoje, jų daugybė. Beveik kiekvienas iškilus Prancūzijos dirigentas savo diskografijoje turi šios simfonijos įrašą, ji yra dažniausiai atliekamų prancūzų kompozitorių kūrinių sąrašo viršuje. Labai dažnai G.Bizet kūrinys atliekamas kartu su stilistiškai panašia Sergejaus Prokofjevo Simfonija Nr. 1 arba "Klasikine simfonija".

– Kokias prancūzų repertuaro paslaptis perduodate KMSO muzikantams?

– Muzika labai glaudžiai susijusi su kalba. Pavyzdžiui, vokiečių kalba tariame visus garsus, tas pats – ir muzikoje. Muzikinės frazės ir sakinio pabaiga panaši, kaip ir kalbant. Prancūziško sakinio pabaigoje paskutinis garsas tarsi lengvai nusileidžia. Vokiško – aiškiai, tvirtai sustoja. Grojant svarbus lengvumo pojūtis ir skaidrumas. Prancūzų stygininkai visai nespaudžia stryko prie stygų, atrodo, kad prilaiko stryką vienu pirštu. Claude'o Debussy, Maurice'o Ravelio, Gabrielio Faure kūriniuose kiekvienas instrumentas turi savo atskirą spalvų paletę, skirtingai negu Johaneso Brahmso ar Ludvigo van Bethoveno kūriniuose klarnetas neturi ieškoti obojaus spalvų.

– Tarp jūsų mokytojų – ir legendinis Georgas Solti. Kaip jį prisimenate?

– Ak, Solti... Tai buvo labai griežta ir nerimastinga asmenybė. Man atrodė, kad jis kaip daktaras, turintis puikų gebėjimą diagnozuoti. Jis galėjo išsyk pasakyti, kas netikslu ir kur, be to, paaiškinti kodėl. Aukščiausio lygio profesionalas, klaidų orkestre jis išvengdavo detaliai instruktuodamas orkestrą apie veiksmus po vieno ar dviejų taktų. Kitą vertus, G.Solti nepasižymėjo jautrumu, nepasakyčiau, kad jis dirigavo širdimi. Manau, jo asmenybė, autoritetas slėpė drovumą. Pamenu jo darbo Paryžiuje laikotarpį. Paryžiaus simfoninis orkestras tuomet buvo jaunas, įkurtas 1968 m., jo dirigentas Charlis Munchas mirė kitą dieną po orkestro inauguracijos. Tad jie iš pradžių nusprendė pasikviesti pasikviesti Herbertą von Karajaną, o vėliau – G.Solti. Tuomet jis vadovavo Čikagos simfoniniam orkestrui ir laikė jį geriausiu orkestru pasaulyje. Vadinasi, visi turėjo groti kaip šis kolektyvas. Paryžiuje G.Solti pabandė priversti pūtikus išmokti ne pripažintą prancūzų, o vokišką grojimo sistemą. Dar daugiau – bijodamas, kad, atliekant solo, nebūtų netikslumų, jis net atsivežė muzikantus iš Čikagos, turėjusius pakeisti kai kuriuos pasaulyje pripažintus prancūzų atlikėjus. Galima tik įsivaizduoti, koks kilo ažiotažas Paryžiuje. Tai truko dvejus metus, dirbti tiesiog nebuvo įmanoma. G.Solti nebuvo didis diplomatas – labiau tiesus ir kertantis, bet mes jį prisimename dėl didžiųjų muzikinių darbų.