Su Kauno valstybiniu choro vyriausiuoju dirigentu ir meno vadovu Robertu Šerveniku susitikome prieš pat choro moterų grupės išvyką į Lenkiją, kur ji turėjo dainuoti su Londono simfoniniu orkestru diriguojant vienam geriausių pasaulio dirigentų Antonio Pappano. Vėliau laukė koncertai Slovėnijos, Šveicarijos ir Prancūzijos koncertų salėse.

R. Šervenikas papasakojo, kuo ypatingos šios gastrolės, kokie iššūkiai choro laukia Berlyne lapkritį, kuo chorui svarbus pats gastrolių reiškinys ir kokios išvykos jam įsiminė labiausiai.

– Kuo ypatingos šios gastrolės?

– Mums labai malonu, kad vieni geriausių atlikėjų pasaulyje pasirinko būtent Kauno valstybinio choro moterų grupę. Atliksime Gustavo Holsto siuitos orkestrui „Planetos“ finalo paskutinę dalį, kuri vadinasi „Neptūnas“. Dainavimo nedaug, bet jis labai sudėtingas. Choro skambėjimas šiame kūrinyje yra tartum mistinių garsų srovė, sklindanti visatoje, atlikėjų publika nemato, todėl kiekvienoje salėje svarbu atrasti akustiškai tinkamą vietą už scenos.

– Kuo chorui svarbios pačios gastrolės?

– Gastrolėse visuomet susitinkame su nauja publika ir ypatingais atlikėjais, dirigentais, apsilankome reikšmingose Europos koncertų salėse. Kolektyvui visada smagu pabūti kartu išvykose, išgirsti, kaip groja orkestrai svetur, kaip mūsų klausosi publika, kokie atsiliepimai žiniasklaidoje. Labai džiugu, kad praeitais metais Liublianos festivalyje po a cappella pasirodymo kritikų atsiliepimai buvo itin geri. Įspūdingos dvejos gastrolės buvo Gran Kanarijoje ir Tenerifėje puikios akustikos Alfredo Krauso auditorijoje, kur atlikome Giuseppe’ės Verdi Requiem ir Gustavo Mahlerio Antrąją simfoniją. Po šio koncerto dirigentas Karelas Markas Chichonas pasidalijo ketinimais su Kauno valstybiniu choru bendradarbiauti ateityje.

Slovėnija: R. Šervenikas diriguoja chorui Liublianos Šv. Jokūbo katedroje. / Kauno valstybinio choro archyvo nuotr.

– Tikriausiai gastrolės labai svarbios ir vadybiniu aspektu – kuo labiau kolektyvas matomas tarptautinėje arenoje, tuo daugiau pasiūlymu bendradarbiauti?

– Tikrai taip. Koncertams visuomet ruošiamės kruopščiai ir atsakingai Per gastroles vyksta netiesioginis konkuravimas su kitais kolektyvais, o festivalių organizatoriai renkasi geriausius.

– Lapkritį choro vėl laukia gastrolės, šįkart į Berlyną jau vyksite visi, ne tik choro moterų grupė.

– Taip, tai bus jau trečios mūsų gastrolės šiemet. Istorinėje Berlyno „Konzerthaus“ salėje atliksime Leros Auerbach simfoniją Nr. 6 „Šviesos nešėjai“. Laukia įdomi patirtis su Berlyno „Konzerthaus“ simfoniniu orkestru, jų dirigente Joana Mallwitz. Šią simfoniją L. Auerbach sukūrė projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ užsakymu, ji skirta Chiune’ei Sugiharai, žinomam japonų konsului, dirbusiam tarpukario Kaune ir išgelbėjusiam daug gyvybių. 2022-aisiais šį kūrinį atlikome Kauno valstybinėje filharmonijoje su Kauno miesto simfoniniu orkestru, dirigavo Konstantinas Orbelianas. Šįkart esame pakviesti dainuoti Berlyne.

– Kaip formuojamas gastrolių repertuaras? Ar turite galimybę kūrinius siūlyti, pasirinkti patys?

– Festivaliai ar orkestrai mus kviečia atlikti konkretų kūrinį. Kai vykstame į gastroles a cappella, dažniausiai programą renkamės laisvai, patys, nes norime supažindinti užsienio klausytojus ir su lietuviška chorine muzika – svarbu, kad koncerto programa klausytojams būtų įdomi ir atskleistų geriausias choro savybes.

Per gastroles vyksta netiesioginis konkuravimas su kitais kolektyvais, o festivalių organizatoriai renkasi geriausius.

– Ar chorui svarbu turėti savo veidą, tam tikrą skiriamąjį bruožą? Ar Kauno valstybinis choras jį turi?

– Skiriamasis choro bruožas yra skambėjimas – dainavimo maniera, dainavimo technika, balsų darna, vienybė. Juk choras – daugybės dainininkų muzikos jutimas, savęs atskleidimas, net mąstymas, bet dainavimas turi tekėti viena kryptimi kaip upė, kūrinys turi alsuoti tuo pačiu ritmu. Kiekvienas choro narys yra kaip atskiras instrumentas, kiekvienas balsas turi savo nepakartojamą tembrą, bet jie turi girdėti ir jausti vienas kitą. Kaip tos spalvos susijungia į visumą, kaip gimsta dermė – jau technikos ir muzikavimo rezultatas. Žinoma, kiekvienas choras turi ir savo stipriuosius repertuaro aspektus. Kauno valstybinio choro pagrindinis repertuaras yra romantinė ir šiuolaikinė muzika.

– Ko reikia, kad choras kaip kolektyvas, kaip sakėte, susikomplektuotų gerai, skambėtų darniai?

– Dirbti. Visų chormeisterių, dirigentų darbas repeticijose, jų atsakomybė, vokalo supratimas, girdėjimas ir žinojimas, kaip galima pasiekti dar darnesnį choro skambesį, – visa tai mūsų kasdienybė. Kiekvieno kūrinio atlikimas turi savo specifiką, kartais reikia dainuoti kitokia maniera, nei choras yra įpratęs, reikalingas vokalinis lankstumas ir emocinis aktyvumas. Mūsų vokalo pedagogė Birutė Sodaitytė nuolat dirba su dainininkais individualiai. Dainavimas – tai balsių pratęsimas žodyje ir skiemenų jungimas. Kiekviena kalba turi savų fonetinių ir artikuliacinių ypatybių, kurias reikia perprasti ir nuolat tobulinti.

– Kokiomis keisčiausiomis, tolimiausiomis nuo gimtosios kalbomis chorui teko dainuoti?

– Egzotinėmis kalbomis dainuojame retai, nes daugiausia kūrinių chorui yra parašyti įprastomis – lotynų, italų, vokiečių, prancūzų, anglų – kalbomis. Tačiau kartais reikia sukurti tam tikrų vokalinių efektų – pavyzdžiui, dainuoti šnabždant, leidžiant orą kartu su garsu, šaukiant ar ilgai dainuojant vieną balsę. Tokiais atvejais klasikai įprasti dainavimo įgūdžiai netinka. Net ir dainuojant skirtingomis mums įprastomis kalbomis garsas artikuliuojamas vis kitaip. Pagrindinis dalykas dainininkui yra kvėpavimas. Ne tik metaforiškai, kaip instrumentinės muzikos atveju, bet ir tiesiogiai. Juk dainininkas kvėpuodamas išgauna garsą. Kaip valdyti kvėpavimą, kaip tausoti orą, kad frazė būtų sklandi, – visa tai labai svarbūs chorinės muzikos atlikimo niuansai.

– Ar tenka pajusti, kuo užsienio chorų programų atlikimas skiriasi nuo Lietuvos kolektyvų?

– Gastrolėse kitų chorų mes beveik nematome, tik orkestrus, su kuriais koncertuojame, taip pat koncertų sales, publikos reakciją. Tai labai praplečia mūsų akiratį – ne vien geografinį, bet ir kultūrinį, profesinį. Per repeticijas užsienio orkestrai dažnai išreiškia savo susižavėjimą mūsų dainavimu – kai patinka, kaip dainuojame, pradeda ploti.

– O čia, Lietuvoje?

– Čia repetuojant niekas neploja, tiesiog visi vieni kitus pažįsta, bendrauja, tad savo įspūdžius apie choro skambėjimą, kūrinį ar jo atlikimą išsako žodžiu po repeticijos ar koncerto. Kolegų įspūdžiai man  labai įdomūs ir svarbūs, nes dažnai dainuojame per lietuviškų kūrinių premjeras arba atliekame pasaulinio repertuaro kūrinius, kurie skamba retai. Tuomet atgalinis ryšys yra labai vertingas.

– Sausio mėnesį Rygoje numatytas koncertas su Andrea Bocelliu. Tai jau kitoks, populiariosios muzikos kontekstas, tad ir kitoks repertuaras. Kokią vietą Kauno valstybinio choro repertuare užima tokie renginiai?

– Komercinę. Su A. Bocelli pernai jau koncertavome „Žalgirio“ arenoje. Jis atvažiuoja su savo dirigentu, didžiąją jo repertuaro dalį sudaro itališkos dainos ir populiarios operų arijos. A. Bocelli yra legenda, įspūdingos biografijos žmogus, kurį išgirsti ir pamatyti ateina tūkstančiai žmonių.

– Ar dažnai choro darbotvarkėje pasitaiko komercinių renginių?

– Pasitaiko renginių arenose, kuriuos galima pavadinti komerciniais, nes visų atlikėjų uždarbis yra gaunamas tik iš bilietų. Pavyzdžiui, Kauno „Žalgirio“ arenoje koncertavome su žymiąja amerikiečių dainininke Renée Fleming ir Kauno miesto simfoniniu orkestru.

Kiekvienas choras turi ir savo stipriuosius repertuaro aspektus. Kauno valstybinio choro pagrindinis repertuaras yra romantinė ir šiuolaikinė muzika.

Praėjusių metų gruodį K. Orbelianas mus pakvietė dainuoti su Kauno miesto simfoniniu orkestru ir operos solistais Kristine Opolais ir Liparitu Ovetisyanu Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje. Koncertus filmavo vokiečių televizijos kompanija. Įspūdinga buvo ne tik muzikinė programa, bet ir garso, vaizdo režisierių darbas – gražiai parodyta Kauno arkikatedra, Kauno miestas ir atlikti lietuviški kūriniai. Svarbiausia, kad koncertą išgirdo ir pamatė didelė Europos auditorija. Koncertas buvo rodytas per kultūros kanalą ARTE TV. Jau sulaukėme kvietimo kitais metais dalyvauti tokiame koncerte, tikimės, kad jame taip pat būtinai atliksime ką nors lietuviško – tai, kas Lietuvos publikai gerai pažįstama, skambės kitokiu, dar negirdėtu pavidalu, o užsienio auditorijai atskleis lietuviškos muzikos savitumą.

– Ar lietuviška muzika dažnai skamba gastrolėse?

– Pernai Liublianoje atlikome nemažai lietuviškų kūrinių, pradedant Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu ir baigiant šiuolaikiniais autoriais. Kauno valstybinis choras dažnai dainuoja lietuviškų kūrinių premjeras, tačiau užsienio klausytojus jos pasiekia garso įrašais. Šias metais su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru įrašėme Onutės Narbutaitės kūrinį „Centones meae urbi“, kurį išleis Suomijos įrašų kompanija.

Tokie kolektyvai kaip Londono simfoninis orkestras renkasi atlikti žinomus pasaulinio repertuaro kūrinius, pavyzdžiui, Ludwigo van Beethoveno ar Gustavo Mahlerio simfonijas, tad lietuvišką muziką galime įterpti tik į tuos koncertus, kuriuose programas formuojame patys. Kitais metais planuojame Norvegijoje surengti M. K. Čiurlionio jubiliejaus minėjimo koncertą, užsienio publikai pateikti jo vokalinės muzikos aranžuočių.

– Kokios gastrolės buvo pačios įsimintiniausios?

– Šį klausimą reikėtų užduoti choro artistams, kurie daug kartų yra dainavę įvairiose pasaulio koncertų salėse. Per mano trejų metų laikotarpį įsiminė G. Mahlerio Antrosios simfonijos atlikimas Gran Kanarijoje ir Tenerifėje, taip pat L. van Beethoveno IX simfonijos atlikimas Belgijoje su „Casco Phil“ orkestru, dirigentu Benjaminu Haemhoutsu, puikiais solistais. Įspūdį paliko ne tik atlikėjai, bet ir XIII a.  Mecheleno Šv. Rumboldo katedros ir Antverpeno „Handelsbeurs“ koncertų salės akustika. Kaip choro vadovas, gastrolių sėkmę vertinu pagal tai, kaip choras skamba koncertuose. Man visada sunkiau klausytis salėje, nei diriguoti pačiam, – tuomet jaudinuosi arba džiaugiuosi mūsų visų geru darbo rezultatu.