Ji kuruoja skirtingoms Europos šalims, miestams ir kultūroms atstovaujančius menininkus ir jų kūrinius sujungusią parodą "Pastabos apie rytojų", šiuo metu veikiančią galerijoje "Meno forma" ir menų centre "Ars et Mundus".

Keturiolika Europos miestų vienijančio meno ir kultūros kūrėjų tinklo "CreArt" surengta paroda jungia 21 menininko kūrybą. Joje pristatoma alternatyvių pasaulio vizijų serija, įrašanti meną ir kultūrą į socialinių sistemų sąrašą – tokių pat kaip ir stichiškai susiformuojančios bendruomenės, savanoriškos, totalinės ar biurokratinės organizacijos.

Parodoje dalyvauja lietuviai menininkai Marija Marcelionytė-Paliukė ir Marija Šnipaitė iš Vilniaus, kauniečiai Povilas Ramanauskas ir Monika Žaltauskaitė-Grašienė; Ricardo Gonzalézas ir Jorge Méndezas, žinomas kaip Jorge Peligro (Ispanija), Carolina Grilo Santos (Portugalija), Eva Pacalova ir Katerina Drzkova (Čekija), Davoras Sanvincentis ir Jelena Bando (Kroatija), Nita Mocanu, Kovacs Kinga, Zsuzsanna Fodor (Rumunija), Stine Bråthen (Norvegija), Georgas Pinteritschas ir FAXEN Art Collective (Austrija), Stefano Bucciero, Tvrtko Buricas, Paolo Ferrante, Marco Musaro (Italija).

Apie parodą, jos koncepciją ir joje keliamus klausimus – pokalbis su prof. L.Santos.

– Parodos koncepcijai pasitelkiate vokiečių sociologo Niklaso Luhmanno idėją apie meną kaip socialinę sistemą. N.Luhmannas teigia, kad menas, laikomas socialine sistema, yra saviprogramuojantis – autoriaus konstruktyvistinė analizė, nukreipta prieš būtiną meno aiškinimą, veda link požiūrio, kad kultūra yra ne imanti, o duodanti savo paaiškinimus, taigi N.Luhmannas siūlo kultūrą suvokti kaip savarankiškai save argumentuojančią sistemą, išsaugančią vidinį tapatumą ir plėtojamą jos pačios dalyvių. Vis dėlto šiam požiūriui jau daugiau nei du dešimtmečiai. Kas, jūsų nuomone, su šiuo požiūriu kultūroje ir mene disonuoja, o kas vis dar išlieka aktualu ir apmąstytina rengiant net ir šią parodą?

– Platesniame N.Luhmanno teorinės minties kontekste menas, taip pat kaip ir teisė, ekonomika, politika ar mokslas, sudaro savitą modernybės socialinę sistemą. Kitaip tariant, specifinė meno semantika yra tiesioginis santykis tarp sąmoningo suvokimo, kylančio ne iš socialinio lauko, ir komunikacijos, tiesiogiai susijusios su socialinėmis sritimis. Tad meno funkcija yra į komunikacinius tinklus įtraukti tai, ko iš esmės neįmanoma išreikšti, t.y. suvokimą. Gali pasirodyti, kad toks meno vaidmuo yra labai pasyvus, bet juk suvokimas iš tiesų yra vienas svarbiausių visuomenės veiksnių. Aukščiausias meno pasiekimas – sugebėti mums parodyti mus supantį pasaulį. Tai nėra nauja; menas nuo pat atsiradimo baksnojo į pasaulį pirštu. Tačiau aš manau, kad pasaulio matymas ir tikro jo vaizdo perteikimas visuomet išliks aktualiu dalyku – juk skirtingos interpretacijos sukelia dar daugiau klausimų, o šie gali tapti ir pasiūlymais ateičiai. Visa tai ypač aktualu mūsų laikais, kuriuos apibrėžia žodžiai "konfliktas", "krizės", "nepastovumas" ir "pokyčiai".

– Ar jums neatrodo, kad meno kaip socialinės sistemos samprata formuoja uždarą "meno menui" požiūrį, o kartu steigia ir politines meno galimybes? Kaip manote, kokios jos?

– Jei apie meną kaip socialinę sistemą galvosime suvokimo srities kontekste, o nuovoką laikysime aktyviu, formuojančiu balsu, tuomet jis, be jokios abejonės, pateks į politinę sferą, o ši yra iš esmės priešinga "meno menui" idėjai, suformuotai prancūzų filosofo Victoro Cousino dar XIX a. Meno kaip socialinės sistemos samprata apibrėžia meną kaip savaime vertingą, o kūrybinę veiklą – kaip save pagrindžiančią, nereikalaujančią jokių kitų paaiškinimų ar loginių pagrindimų; menui nereikalingas moralinis pateisinimas, jis savaime gali būti moraliai revoliucingas. Meno interesų sričių įvairovė, kurią šiandien matome, tik parodo, kad menas tolsta nuo akademinės srities, modernizmui būdingo susitelkimo į save ir tikėjimo "menas menui" idėja. Šis procesas tęsia tą pačią tendenciją, kuriai priklauso reliacinė estetika (Nicolas Bourriaud, 1998) ir XX a. 8-ajame dešimtmetyje Josepho Beuyso išplėtota socialinės skulptūros idėja. Visa tai liudija meno artėjimą prie socialinių sričių.

– Kas, jūsų nuomone, atsižvelgiant į N.Luhmanno požiūrį, gali užimti kultūros kritikos pozicijas?

– Atsakant į šį klausimą pravartu trumpam atsigręžti į kultūros studijų istoriją: Birmingamo šiuolaikinės kultūros studijų centras ir Frankfurto mokykla matė kultūrą kaip ideologijos dominavimo ir reprodukcijos užtikrinimo metodą, kai tam tikros kultūrinės formos gali prisidėti prie elgesio ir minčių formavimo ar paskatinti asmenis prisitaikyti prie kapitalistinės visuomenės nustatytų socialinių santykių. Kultūros studijoms pasukus postmodernizmo keliu, vis daugiau dėmesio skirta publikai ir tam, kaip ji formuoja kultūros reiškinių reikšmes, kaip kultūriniai pasakojimai kuria ir populiarias pramogas, ir pasipriešinimo formas. Turint galvoje šias istorines prielaidas ir tai, kad kiekvienas iš mūsų turi ne tik skirtingą kultūrinio išprusimo pagrindą, bet ir priklauso skirtingoms kultūroms, manyčiau, kad būtų sunku atlikti kultūros kritikos vaidmenį iš išorės, nes iki tam tikro lygio mes visi neišvengiamai žvelgiame į kultūrą iš vidaus.

– Pats parodos pavadinimas "Pastabos apie rytojų" suponuoja tarsi atsarginių, o gal net mobilių, paraštėse rašomų ateičių visumą. Kokios ir apie ką šios pastabos šioje parodoje?

– Parodos "Pastabos apie rytojų" darbai susidėlioja tam tikros dichotomijos, išsišakojimo principu. Pirmiausia stengtasi vizualiai išryškinti istorijos, pramano ir atminties kontrastus bei santykį tarp naujo paieškos ir nostalgijos prabėgusiam laikui. Taip pat norėta pastebėti nerimą keliantį ryšį tarp gamtos ir žmogaus bei išryškinti įtampą tarp informacinių tinklų, istorijų ir iš pažiūros atsitiktinių įvykių. Galiausiai siekta pabrėžti prieštarą tarp žinomo ir nežinomo, pasireiškiančią per norą atrasti, peržengti horizontą ir kartu kirbančią paradoksaliu noru rasti intymų prieglobstį.

Šie skirstymai nesiūlo baigtinių šiuolaikinės visuomenės iššūkių sprendimo būdų. Greičiau tai žvilgsnis į klausimų, pastabų ir eksperimentų seriją. Toks reiškinių pristatymas parodo ir paties žmogaus dvilypumą šiuolaikinėje visuomenėje.

Pastabos, kurias savo kūriniais parodoje suformavo menininkai, visų pirma yra suvokimai, kuriuos taip pat galima laikyti ir pasiūlymais. Ką su jais daryti, priklauso tik nuo mūsų – galime tiesiog stebėti, galime galvoti apie tai eidami namo arba iš tiesų galime kažką pakeisti.

– Prakalbus apie laiką, reikia pastebėti, kad jis taip pat yra vienas esminių N.Luhmanno socialinės teorijos elementų. Laikas autoriui yra "tikrovės paaiškinimas, atsižvelgiant į skirtumą tarp praeities ir ateities", tačiau iš N.Luhmanno analizės aiškėja, kad politinis laikas nėra toks pats kaip ekonominis ar kultūrinis laikai. Koks kultūrinis laikas susiformavo parodoje? Kuo čia menininkų steigiami laikai skiriasi vienas nuo kito ir nuo kitų socialinių sistemų steigiamo laiko?

– Pasak N.Luhmanno, laikas yra simbolis, kuris veikia kaip indikatorius, rodantis, kad tai, kas vyksta konkrečioje vietoje, toje pat vietoje talpina ir kitą veiksmą. Tai reiškia, kad nėra vieno veiksmo, kuriam būtų pavaldžios visos tuo metu esančios sąlygos. Šiuolaikinis menas neatspindi vieno konkretaus laiko tarpo, jis pateikia daugialypį laiką, kuriame gyvename.

Jei dar kartą atsigręšime į N.Luhmanno idėją, menas atlieka funkciją visuomenėje, kaip ir bet kokia kita socialinė sistema. Kartu kiekvienas menininkas turi savitas kultūrines nuorodas (ir ne tik todėl, kad visi jie iš dvylikos skirtingų šalių), tad ir laiko bei jo turinio suvokimas skirtingas kiekvieno menininko atveju.

– Koks jūsų, kaip kuratorės, tikslas formuojant šią parodą – spekuliuoti apie ateities scenarijus ar pateikti šiandienos procesų komentarus?

– Manau, kad tai tarpusavyje susiję: stebint, reflektuojant ir komentuojant ateitį galima užčiuopti ir ateities perspektyvas.

– Kaip vyko menininkų ir jų kūrinių atranka šiai parodai? Ar lokalios ir individualios menininkų patirtys koreliuoja tarpusavyje, ar siekėte, kad menininkų nagrinėjamos temos atitiktų šiuolaikinius, globalius kontekstus?

– Gavau apie 90 menininkų darbų aplankus iš dvylikos skirtingų "CreArt" tinklo Europos miestų (Arado, Aveiro, Genujos, Hargitos Rumunijoje, Kauno, Kristiansando, Lečės, Linco, Pardubicės, Valjadolido, Vilniaus ir Zagrebo). Juos peržiūrėjusi atrinkau vieną arba du menininkus iš kiekvieno miesto, tad iš viso parodoje dalyvauja 21 kūrėjas. Kai pradėjau dirbti su "CreArt" tinklu, buvau paprašyta sugalvoti parodos idėją dar prieš peržiūrint kūrinius. Tuomet pagal tai ir atsirinkau darbus parodai. Kreipiau dėmesį į kūrinių ir jų atlikimo proceso kokybę (ne tik formalią, bet ir konceptualiąją), kūrybiškumą ir temos aktualumą.

Ryšį tarp kūrinių, ypač jei menininkai yra iš tos pačios valstybės ar miesto, pastebėjau dar peržvelgdama darbų aplankus. Na, pavyzdžiui, fikcijos ir tikrovės sankirtą geriausiai atspindi M.Šnipaitės darbai, kuriuose iškyla asmeniniai prisiminimai ir užplūsta nostalgiški jausmai. Z.Fodor iš Rumunijos horizontai perteikia emocinę įtampą, keliamą buvimo greta kažko išoriškai patrauklaus, bet viduje nepakeliamo. Paveiki horizontų metafora kalba apie žmonių lūkesčius, apie tai, kas dar bus pamatyta ir patirta, ir buvo naudojama ir tyrinėjama visais meno istorijos laikotarpiais. Štai P.Ramanausko horizontai užtvindyti abstraktumo ir klaidinančio žvilgsnio.

Paprastai lankausi menininkų studijose, susitinku su jais asmeniškai, peržiūriu darbus kolekcijose, galerijose, muziejuose, bet šįkart buvo pirmas kartas, kai darbus rinkau pagal  skaitmeninius atvaizdus kompiuteryje. Šį iššūkį labai vertinu, nes kitaip juk ir nebūčiau pasiekusi tiek daug menininkų iš šitiek miestų. Tai buvo puiki patirtis ne tik dėl darbo su skirtingais menininkais, bet ir su pačia organizacija, kuriai vadovauja Juanas Gonzalezas-Posada iš Valjadolido, Ispanijos; taip pat su organizatoriais iš visų miestų (Kauno, Kristiansando ir Aveiro), kuriuose vyksta ir vyks parodos.

Žvelgdama į meno kūrinius mieliau norėčiau matyti tai, ką jie patys man sako, o ne dirbtinai priversti juos atliepti išankstinę idėją ir kontekstą. Štai kodėl mano sugalvota pradinė idėja atspindėjo gana platų konceptualų spektrą.

– Kurie menininkai jus labiausiai nustebino šioje parodoje?

– Tai klausimas, į kurį neturiu galutinio atsakymo. Parodoje dalyvauja 21 menininkas ir kiekvienas – unikalus, bet kiekvienas tarpusavyje tam tikru būdu susijęs. Pavyzdžiui menininkas iš Slovėnijos D.Sanvincentis kuria transcendencijos pojūtį: vientisu, nemontuotu kadru filmuodamas Atlanto vandenyno krantą, menininkas stengiasi užfiksuoti tikslią nakties ir dienos sandūros akimirką. Šis filmas pasakoja apie nerimą keliančius žmogaus ir neaprėpiamos gamtos santykius. J.Bando iš Kroatijos paveikslai sugeba sukelti tą patį susidūrimo su kažkuo didesniu už mus jausmą, pavaizduodami devynias aukščiausias pasaulio viršukalnes. K.Kinga iš Rumunijos parodo kitokį žmogaus ir gamtos santykį. Kūrinys, susidedantis iš dvylikos medinių šakų, surištų viena silpna virvele, kalba apie žmonijos raidą ir ir jos poveikį žemei.

Čekės E.Pacalovos kūrinys kalba apie sunkumus, su kuriais susiduriama stengiantis suprasti pasaulio prasmę. Kūrino atspirties tašku pasirinkdama asmeninę savo ir savo senelio santykių istoriją, menininkė kuria tiek vizualinį, tiek teorinį atsaką į filosofinius ir mokslinius klausimus: kas yra pasaulis, dangus, visata, šiuolaikinės technologijos. C.G.Santos iš Portugalijos darbas veikia tarp gyvenimiškų istorijų ir pramanytų pasakojimų. Sujungdama savo prisiminimus ir močiutės archyvus, menininkė kalba apie žmogaus norą išsaugoti atsiminimus. Čekė K.Držkova bando suvokti Albenos gyvenvietės Bulgarijoje istoriją ir priverčia mus, ten net nebuvusius, jaustis nostalgiškai. Italas S.Bucciero, vaizduodamas urbanistinius peizažus, galimus pamatyti kone bet kur Europoje, kuria postapokaliptinius jų scenarijus.

Priėjus prie didelės T.Burico iš Kroatijos instaliacijos "Žmogaus kraštovaizdis", esame priversti ten įžengti, o mūsų erdvės pojūtį lemia mūsų pačių kūnų suvokimas. Paradoksalu, bet šis abstraktus peizažas iš tiesų yra sudarytas iš dekonstruoto žmogaus kūno nuolaužų. Mene populiarus dekonstrukcijos įvaizdis tarnauja tam, kad suprastume pasulį, kuriame gyvename. M.Marcelionytės-Paliukės atveju nauji objektai-talpyklos gimsta trimačių objektų transformacijos į dvimačius piešinius procese. M.Žaltauskaitės-Grašienės darbe abejojama laiko ir erdvės suvokimu: trijų metrų skaitmeniniu žakardu austas audinys ("Penelopės skudurai", 2013), nurodantis ir į antikinę Penelopės skulptūrą Teherano muziejuje Irane, ir į dabartinį audinių naudojimą, atrodo įspūdingai ir beveik impozantiškai.

– Pernai vykusio svarbiausio šiuolaikinio meno įvykio – Venecijos bienalės – tema "Visos pasaulio ateitys" tapo tarsi kertine kuratorine linija daugeliui šiuolaikinio meno parodų. Kaip manote, ar ateitybė yra tik laikina temų estafetė, ar už dabartį ir praeitį būtinesnė apmąstyti laiko dimensija?

– Sutinku, kad rytojaus ir ateities tematika tampa madinga kuratorine linija. Bet kartu tai labai natūralus smalsumas, kai gyvename ne pačiais geriausiais laikais. Nemanau, kad galime išvengti gręžiojimosi atgal, dabarties apmąstymų ar fantazijų apie ateitį, o gal net kelias galimas ateitis.

Ar tai tik laikina kuratorinė koncepcija? Sakyčiau, kad tai užtruks tiek, kiek šiuolaikinio meno diskursas bus susijęs su socialinio, ekonominio ir politinio gyvenimo sferomis. Kuratoriai (žvelgiant į paties žodžio kilmę, jis juk reiškia rūpinimąsi) dirba su menu, ir jei tos temos rūpi menininkams, jos turėtų rūpėti ir kuratoriams.

Informacija lankytojams

Parodas apžiūrėti galima iki rugpjūčio 13 d. "Ars et mundus" (A.Mapu g. 20) antradienį–penktadienį 11–18 val. ir galerijoje "Meno forma" (Savanorių pr. 166) antradienį–penktadienį 12–18 val., šeštadienį 12–16 val.

Parodą "Pastabos apie rytojų" lydi "CreArt" tarptautinės kūrybinės rezidencijos programa ir rezidentų darbų pristatymai Menų centre "Ars et Mundus" (Radvilėnų pl. 1B). Rezidentų paroda veikia iki liepos 13 d. antradienį–penktadienį 10–18 val.