Kitokios abstrakcijos G. Šiaulienės drobėse

Daugiau nei trys žodžiai

Buvusį Stepo Žuko dailės technikumą baigusi, vėliau tapybos subtilybių iš žinomo dailininko, pedagogo Antano Obcarsko mokiusis G.Šiaulienė šiai parodai pateikė naujausius savo darbus. Prieš metus taip pat "Parko galerijoje" surengtoje parodoje "Aš ir kitas aš" menininkė nagrinėjo žmogaus vidinio pasaulio užkaborius, kai kuriose drobėse pasirodydavo ir pats žmogus. Naujuose kūriniuose menininkė eliminuoja, ištrina žmogaus figūras ir tik kai kuriose drobėse parodo to žmogaus egzistavimo simbolius. Žmogus, kaip materija, kaip fizinis kūnas čia tampa nebe toks svarbus, kaip prieš metus vykusioje parodoje, – svarbiau tampa tai, kokias emocijas jis kaupia savyje.

Iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti, kad tapytoja savo drobėmis drąsiai neria į abstraktų meną. Tačiau užtenka kiek atidžiau pažvelgti į G.Šiaulienės drobes ir matyti, kad menininkė vaizduoja atpažįstamus objektus, dažniausiai, gamtos formas. Iš gausaus dažų sluoksnio išnyra medžių šakos, rudeninių lapų gausa, ugnis, aplinkos veidrodiniai atspindžiai lietaus balose.

Kituose paveiksluose G.Šiaulienė vaizduoja ir žmonių paveiktą aplinką – medines sūpynes, akmeninius laiptus. Taigi, menininkės drobėse vyrauja gamtos ir žmogaus aplinka, tačiau menininkė visa tai savo drobėse vaizduoja ne šiaip sau.

"Žmonės apsiribojo trimis žodžiais savo emocijoms išreikšti: gerai, blogai, normaliai", – sako menininkė, kurios darbai byloja: slepiamos emocijos yra didžiulė jėga, kuri vis kaupiama galiausiai atsiveria.

Slepiamų emocijų galia

XX a. pirmojoje pusėje psichoanalitikas Sigmundas Freudas teigė, kad įvairūs mūsų motyvai persikelia į pasąmonę – mūsų sąmonėje slopinami procesai, įvykiai yra išstumiami į pasąmonę. O iš pasąmonės išsiveržusios užslėptos emocijos galų gale pavirsta fobijomis bei panika. Arba – meno kūriniais. G.Šiaulienė savo kūriniais įvairioms emocijoms suteikia materialų kūną. Parodos autorė pabrėžia, kad labai svarbu yra "suvokti jų statomąją ir griaunamąją jėgą" .

Visa žmogaus kūryba tampa jo emocijų išraiška, nesvarbu ar tai būtų parašytas romanas, iškaldinta skulptūra ar nutapytas paveikslas – tai yra žmogaus vidinių jausminių procesų išraiška. Ir į G.Šiaulienės paveikslus reikia žiūrėti ne kaip į drobes, kuriose vaizduojamos sūpynės ar medžių lapai, o kaip į emocijas. Kokias? Jų skalė gali būti labai įvairi ir žodžiais sunkiai apibūdinama.

Menininkės darbams nebūdingi platūs, labai emocingi potėpiai. Gal net priešingai: visos drobės atrodo tarsi būtų sudėliotos iš plonu teptuku atliktų potėpių – tokia savotiška mažyčių potėpių dėlionė sukuria visą istoriją. Drobėse pasirodantys drąsesni potėpiai dažniausiai nužymi kūrinio foną, tėra tik įrėminantysis aspektas, o ne dominuojantis bruožas.

Spalvų diapazonas – priešingai, platus: vyrauja nuo baltos, ryškiai mėlynos, žalios, ugninės raudonos iki geltonos ir pilkos. Menininkei puikiai pavyksta susidoroti su visų šių spalvų deriniais – jos nesipriešina viena kitai, o kaip tik dailiai komponuojamos drobėje papildo viena kitą. "Kiekviena nuotaika turi savo spalvą, nes kiekviena emocija pakeičia organizmo reakciją", – sako pati menininkė.

Pamatyti ir pajusti

G.Šiaulienės drobės kviečia patirti būseną, kurią ji įvardija kaip buvimą "čia ir dabar". Tokie kūriniai kaip "Rudens virpėjimai", "Laiptais", "Sūpynės", "Tylus sprogimas" žiūrovui atsiveria tik tada, jeigu jis į šiuos kūrinius žiūrės ne galvodamas pašalinius dalykus, o mąstydamas ir bandydamas iš tiesų pamatyti kūrinius.

Iš tiesų tai galioja ne tik G.Šiaulienės drobėms, bet ir visam menui – tik tuomet, kai į jį yra įsigilinama, bandoma suvokti, kas slepiasi po dažų sluoksniais, tik tada drobė pradeda žiūrovui kalbėti – tuomet, kai žmogus išmoksta ją išgirsti ir pamatyti, o ne tik pažiūrėti.

Norint suprasti meno kalbą, reikia įdėti pastangų – taip pat ir norint suprasti save, savo emocijas. "Mokausi stebėti ir atpažinti savo emocijas, suvokti jų statomąją ir griaunančiąją jėgą. Stengiuosi sąmoningai paversti jas pozityviu veiksmu, nes kuo dalysiesi – tą ir gausi. Nuo nemaloniu emocijų ir stiprių jausmų mėginame gintis juos ignoruodami. Apsimetinėjame, kad tai mūsų nejaudina, kad nekreipiame dėmesio ir juos blokuojame. Ir tai ateina dar iš mūsų vaikystės: berniukams draudžiama verkti, mergaitėms garsiai juoktis... Taip ir užaugame slapstydami savo jausmus nuo visų", – mintimis dalijasi menininkė. Ir šiuose jos žodžiuose iš tiesų yra puikus raktas, atrakinantis tapytojos drobių paslaptis.

Aplinkos ir savo pačių vidaus ignoravimas – ir vėliau iš to kylančios neigiamos emocijos – tai yra itin stiprus G.Šiaulienės drobių pamatas. Todėl į jos darbus pravartu būtų žiūrėti ne kaip į kūrinius, kuriuose vaizduojami konkretūs objektai, o kaip į abstrakcijas, kurios mums sukelia jausmus. Būtent abstraktaus meno kūrėjai, kalbėdami apie savo darbus, ir pabrėžia, kad svarbiausia jų kūriniuose yra jausmas, kurį sukelia pats kūrinys. Nėra itin didelio skirtumo, ar kūrinyje būtų vaizduojamos geometrinės formos ar spalviniai santykiai, tampa svarbu, kokias jausenas tos geometrinės figūros ar spalvos sukelia žiūrovui.

G.Šiaulienės kūryboje toks meno skaitymo, suvokimo būdas tampa dominuojantis – pastebėti ne tai, ką menininkė nutapė savo drobėse, tačiau suprasti, pajusti, kokias emocijas vienas ar kitas kūrinys sukėlė.