Baimės fenomeną ėmėsi nagrinėti ukrainiečių šeimoje gimusi, Kaune užaugusi ir Vakarų Europos scenose savo kūrybos kelią tęsianti choreografė ir atlikėja Liza Baliasnaja. Naujausiame jos kūrinyje – šokio spektaklyje „Chiaroscuro“ – tiriamos baimės kaip politinio fenomeno temos. Menininkė teigia nesiimanti aktyvios pozicijos – savo kūryba veikiau siekia nuodugniai įsigilinti į reiškinius ir pasiūlyti naujų interpretacijos būdus.

„Jaučiu tvyrantį baimės jausmą tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje, kur šiuo metu gyvenu. Stebint, kaip atsiranda naujų nerimą keliančių masinių politinių judėjimų, atsirado noras suprasti, kas gi juos judina, kas skatina žmones keisti savo politinius žvilgsnius, kai ištisi istoriškai už centro ar kairės partijas balsavę regionai pradeda balsuoti už dešiniąsias jėgas. Baimę suvokiu kaip cirkuliuojantį jausmą. Sunku pasakyti, kas ko bijo, – veikiau visi bijo visų. Tokia visapusė baimė sukelia didžiulę dialogo stoką“, – sako menininkė.

Emocijos ją domina kaip kolektyvinis reiškinys – būtent kolektyve jos yra labai stiprios. Viena stipriausių jų, žinoma, yra baimė, kuri geba judinti politinę bendruomenę. „Žodis „emocija“ – iš lotyniško žodžio ēmōvēre – išjudinti, taigi jame jau užkoduotas santykis su kažkuo fizišku. Tai paskatino norą suprasti baimės santykį su judesiu, kūnu ir balsu“, – sako ji.

– Tavo kūrinyje svarbus barokas ir iš jo kylantys vaizdiniai. Kodėl renkiesi atsigręžti į šį laikotarpį, kokie jo elementai yra svarbūs perteikiant tavo idėją?

– Barokiniais paveikslais pradėjau domėtis svarstydama, kaip sugrąžinti emocijas į judantį kūną. Ateinu iš postmodernistinės šokio tradicijos, kuri labai minimalistinė, judesys joje – abstraktus, o dabar užsimaniau sugrįžti į judesio įprasminimą per jausmą ir vaizduotę. Atsigręžiau į baroką kaip įkvėpimą, nes to laikotarpio paveiksluose kūnai yra groteskiški, vienu metu ir labai žmogiški, ir visiškai ne, mat mums nebeįprasta žiūrėti į perdėtai emocionalios būsenos žmones. Tai ir yra  dramatiškumas, kuriuo pasižymi baimės jausmas viešojoje erdvėje.

Emocionalus, išsigandęs kūnas pats savaime kelia baimę. Manau, kad  gyvename politiškai dramatišku laiku, kuriame daugelis dalykų yra piešiami vien juodai ar baltai. Baroko dramatizmas, chiaroscuro – šviesotamsa – man suteikė nemažai įkvėpimo, kaip apie emocijas kalbėti per judesį ir nenuslysti į perdėtą teatrališkumą. Be to, baroko paveiksluose yra labai įdomiai vaizduojami agresoriaus, aukos ir gelbėtojo archetipai, kurie naudojami populistiniame diskurse kalbant apie visuomenę. Daugybėje baroko kūrinių galime pamatyti puolantįjį, radikalią auką – kūdikį, ligonį, negalintį atsistoti, ir tą, kuris bando auką apsaugoti. Šie archetipai sustiprina dramatinį, konfliktinį santykį, kuris mūsų dienomis ypač aktualus.

– Teigi, kad kertinis šiame kūrinyje yra niuansavimas tarp baimės ir nepatogumo. Kaip pati kūryboje, gyvenime patiri šią skirtį?

– Šis aspektas į kūrinį ateina iš mano kūrybai reikšmingos amerikiečių rašytojos Sarah’os Schulman knygos „Conflict Is Not Abuse“ (liet. „Konfliktas nėra smurtas“). Viena iš pagrindinių jos idėjų – kad konfliktą dažnai skubame vadinti smurtu ir labai greitai susitapatiname su aukos pozicija, nebeleisdami konfliktui įvykti ir iš jo nebepasisemdami įžvalgų. Tai ypač ryšku politiniuose santykiuose. Svarbu pamatyti, kada nuomonių išsiskyrimas tampa tikru pavojaus šaltiniu, o kada tai tiesiog konfliktas, kuriam vykstant mums reikėtų suartėti, išgirsti kitą, pateikti savo argumentų, galiausiai – suprasti, kaip galime judėti toliau.

Niuansavimas tarp nepatogumo ir baimės čia yra pagrindinis, nes įsitraukiant į konfliktą su kitokia nei mūsų nuomone ir vertybėmis verčia mus jaustis nepatogiai. Patogiausia gyventi, kai visi aplink mąsto ir elgiasi taip, kaip mums atrodo teisinga ir normalu. Kontaktas su žmonėmis, mąstančiais kitaip nei mes, gali sukurti nepatogumo jausmą. Palaikant santykį tarp kartų, skirtingų kultūrų ir požiūrių atrodo svarbu prisijaukinti šį jausmą kaip gana normalią pliuralistinės, laisvos visuomenės gyvenimo dalį ir netapatinti jo su nesaugumu. Vien dėl to, kad žmonės gyvena arba mąsto kitaip, jie netampa mums pavojingi.

Patogiausia gyventi, kai visi aplink mąsto ir elgiasi taip, kaip mums atrodo teisinga ir normalu.

– Kartais Lietuvoje pasigirsta kritikos, kad šiuolaikiniai scenos meno darbai, susitelkiantys į socialines ar politines žinutes, dėl jų aktualumo ar paveikumo paaukoja meistrystę, techniką, konceptualumą. Kokia tavo pozicija šiuo klausimu? Kaip balansuoji išlaikydama dermę tarp idėjos ir jos atskleidimo stiprumo?

– Mano darbai neprasideda nuo politinės žinutės – per kūrybos procesą siekiu kažką giliau suprasti. Pavyzdžiui, dažnai vartoju žodį „baimė“, bet ar iš tiesų šią savoką suprantu? Esama gausybė teorijų ir perspektyvų, siūlančių savo prieigą. Aš noriu įeiti į intymumo santykį su fenomenu, kurį jaučiuosi žinanti, bet nepakankamai giliai pažįstanti. Šiuo kūriniu nesiekiu parodyti, kad dešiniųjų populizmas yra blogai, o visi tie žmonės yra apsėsti baimės. Priešingai, noriu pamėginti suprasti baimę, nes matau, kad šiomis dienomis ją jaučiame visi, tik dėl skirtingų dalykų.

Nemanau, kad darbai su aiškia politine žinute yra problemiški patys savaime – didesnė problema yra kūriniai, tai darantys labai paviršutiniškai. Tuomet atkartojama daug problematikos, kurią čia pat mėginama kritikuoti. Žinoma, rinka diktuoja tendencijas – dabar iš kūrėjų tikimasi kalbėjimo temomis, kurios jų asmeniškai išgyventos, artimos. Dėl to kartais kūrėjams pritrūksta atstumo – atrodo, kad jei kažką išgyvename, apie tai viską ir žinome.

Baimės tema man irgi yra labai artima ir asmeniška: esu moteris, dėl to nuolat išgyvenu baimę viešosiose erdvėse, esu tautinės mažumos atstovė, triskart migrantė. Šis jausmas yra mano asmeninės istorijos dalis, bet aš nuo to neatsispiriu kurdama. Man įdomiau suprasti, kas struktūriškai sieja skirtingas baimės patirtis.

– Ar, tavo nuomone, visas menas yra arba turi būti politiškas? Ar jis gali toks nebūti ir kodėl?

– Man atrodo, kad menas visada yra politiškas, bet ne visada yra apie politiką. Šis niuansavimas – labai svarbus. Kūriniai kartais būna apie politiką, bet čia pat – visiškai nepolitiški tuo, kaip jie sukurti, kokį santykį formuoja su žiūrovu, kiek jam duoda, kuo dalijasi. Politiškumas man visų pirma yra apie tai, kaip mes norime būti su kitais.

– Spektaklyje „Chiaroscuro“ svarbią vietą užima tavo pačios sukurti tekstai. Kaip jie funkcionuoja tavo šokio darbuose?

– Tekste man yra svarbi forma, nes ją įsivaizduoju kaip choreografiją. Visuomet naudoju originalius savo tekstus, kurie primena poeziją, turi pasikartojimus ir ritmą. Mano spektakliuose tekstas turi savo kūną, kuriam atitinkamai priklauso nuosavas judesys, ritmas ir erdvė. „Chiaroscuro“ pasitelkiu dialogo formą – ją pasirinkau mąstydama apie šio dalyko stygių visuomenėje. Vieni kitiems mieliau sakome, ką kitas turi galvoti ar daryti. Dėl to tekstuose naudoju liepiamąją nuosaką, tarsi įsakymus.

Taigi, tekstas mano kūriniuose yra ne pragmatiškas, o poetiškas ir dažniausiai veikia tam, kad žiūrovui atvertų vaizduotę. Pavyzdžiui, spektaklio „Chiaroscuro“ pagrindinis vaizdinys yra burna. Tai labai įdomi kūno dalis: visų pirma, ji yra politiška, nes per ją kalbame, antra – labai intymi, o galiausiai veikia kaip savotiška riba ar siena, nes egzistuoja ir kūno išorėje, ir viduje.

– Spektaklio „Chiaroscuro“ komandą sudaro penki Lietuvos ir užsienio šokio atlikėjai. Kaip renkiesi, su kuo dirbti, ir kaip atrodo jūsų kūrybos procesas?

– Prie šio kūrinio dirbu su Gabriele Bagdonaite ir Dominyka Markevičiūte, jaunomis šokėjomis, kurios praėjusiais metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė šokio bakalauro studijas. Tuo metu sukūriau nedidelį kūrinį jų kurso baigiamajam darbui – Gabrielė su Dominyka buvo jo dalis. Akademijoje sukurtas darbas taip pat rėmėsi judesio praktikomis, įkvėptomis baroko, todėl jaučiu didelę prasmę tas idėjas toliau vystyti su šiomis šokėjomis.

Amanda Barrio Charmelo iš Peru, gyvenanti Briuselyje, ir Sidney Barnesas iš Didžiosios Britanijos buvo mano bendramoksliai P.A.R.T.S. akademijoje – drauge esame daug dirbę tiek kitų kūrėjų, tiek mano pačios spektakliuose. Penktoji atlikėja, Lina Puodžiukaitė, kadaise buvo mano moderniojo šokio mokytoja, ji – nuostabi atlikėja, kurią atsimenu kaip šokio teatro „Aura“ šokėją. Iki šiol niekada nesu su ja dirbusi – tai nuostabi galimybė.

Man buvo svarbu, kad atlikėjai atstovautų skirtingoms kartoms. Gabrielė ir Dominyka yra jaunos šokėjos, Amanda ir Sidney – mano bendraamžiai trisdešimtmečiai, o Lina priklauso kiek vyresnei kartai. Taip kiekvienas atlikėjas atsineša labai skirtingų patirčių, atskleidžia skirtingą santykį su tema. Kaip choreografė, noriu, kad skirtingi žmonės šio proceso metu pajustu bendrystę ir įgytų naujų įgūdžių. Man ne tiek įdomu pabrėžti kiekvieno asmenybę, kiek pastebėti, kaip mes galime įeiti į bendrą mąstymo ir judėjimo erdvę.

Kas? Šokio spektaklio „Chiaroscuro“ premjera.

Kur? Knygnešių sodelyje, prie skulptūros „Sė̇jė̇jas“ (K. Donelaičio g. 66, Kaunas).

Kada? Rugpjūčio 7 ir 8 d. 20 val.