Kaip atrodo grybų vaikai? O Raudonkepuraitei ar tikrai negaila vilko? – į šiuos ir dar daug kitų klausimų atsakyti galima apsilankius galerijoje „Aukso pjūvis“, kurioje – Agnės Šemberaitės keramika.

Kitokio veido nykštukai

Parodos ekspozicija prasideda „Grybų vaikais“ – naujausiu keramikės kūriniu iš Kohilos keramikos simpoziumo. Parsivežtas darbas degtas aukštos temperatūros malkinėje, anagamos tipo krosnyje. „Grybų vaikai“ – tai maži, simpatingi nykštukai, kaukučiai, nors kai kurie parodos lankytojai juos pavadino ufonautukais. „Gali būti ir taip, – sutinka A. Šemberaitė. – Juk grybas – toks ne visai aiškus, ne visai augalas, kai kas teigia, kad jie atkeliavę kažkur iš kosmoso ir nėra iki galo pažinti.“

Ir kaip jie atsiranda? Na, iš pradžių iš po lapų, samanų išdygsta grybų vaikai, paskui jie turbūt suauga ir tampa suaugusiais grybais. Tokios skaidriai naivios ir linksmos mintys ateina apsilankius parodoje ir stabtelėjus prie pirmųjų menininkės kūrinių – „Grybų vaikų“, juos papildančio iš akmens masės sukurto „Nykštuko“.

Pirmo įspūdžio linksmumas kiek išgaruoja į minėtuosius kūrinius žvilgtelėjus atidžiau. Stabtelėjus prie „Grybų vaikų“, „Nykštuko“, „Snieguolės ir septynių nykštukų“ veidų, atsiveria ne stereotipiškai mielos faktūrinės nykštukų mimikos, o išradingai sukurti, ant porceliano nupiešti mąslūs, suaugėliški, šalto ir šilto gyvenime matę veidai.

Pasidaro kiek baugoka: tokie mažyčiai, o greičiausiai nugyvenę daugiau ir žino daugiau už mus, ir dar vaikai, ir tik nykštukai. Gal tikrai jie iš nepažinto kosmoso? Reikia žengti toliau.

Arbatėlė su pelėmis

Kiek šoktelėjus sustabdo redukcinio degimo „Noktiurnas“ – įvairiomis spalvomis žaižaruojantis ežeras, tamsus, vadinasi, gilus. Jame salelė, kurioje auga keturi į vieną lapiją susimezgę medžiai, tarp tų medžių – mergaitė. Pasiklydusi, vieniša, autorės alter ego?

„Nežinau“, – tarstelėja A. Šemberaitė, ir tenka mąstyti savarankiškai. O gal tai aš? Išsigandusi, pabėgusi, laukianti? Nežinau. Aha! Nežinanti.

„Mura Mur arba dama su paslaptimi“ – ką gi galėtų reikšti toji ponia Mur? „Tai realybėje esanti moteris, gyvena Rusijoje“, – atsako keramikė, kai grožiesi aristokratišku ponios Mur stotu. Beje, ji už nugaros rankose kažką slepia, juk ir kūrinys vadinasi „Mura Mur, arba Dama su paslaptimi“.

O gal paslaptis visai šalia esanti „Dvasia“ – matinė, tamsiai rudos, sunkios pelenų spalvos, o tie pelenai yra dar ir faktūrinis kūrinio sprendimas. Per sunku? Tuomet peršokime prie lipdyto porceliano „Karalaitės su pele“, o tada eikime gerti arbatėlės drauge su... pelėmis, o iš tiesų – Luiso Kerolio Alisa („Tea time III“, kūrinys skirtas Luisui Keroliui).

Ką pasakė Ji?

Bet mes taip ir neaptarėme Raudonkepuraitės. Ir vis per tą redukcinį blizgesį. Gražus jis, tiesa, bet Raudonkepuratė („Ji“) nusiminusi. Tik ar ne dėl to, kad rankose ji laiko negyvą vilką. Pasaka baigėsi gražiai, Raudonkepuraitė liko gyva, o vilką nušovė medžiotojai. „Vienišą vilką“, – tyliai tarsteli Raudonkepuraitė ir sutrinki: prisimeni „Stepių vilką“, nušauto vilko šeimą, tai, kad vilkas – vienmylys...

„Kurdama šį darbą dar galvojau ir apie feminizmą, apie tai, kad neretai moteris išlaiko šeimą, – prasitaria A. Šemberaitė. – Nesu nei vienoje, nei kitoje barikadų pusėje, bet prisipažįstu, kad neretai noriu būti tiesiog moteris, nedirbanti vyriškų darbų.“

Po tokių žodžių norisi pamąstyti kiek ilgiau, o kai žmogus susimąsto, žvilgsnį ima kreipti kažkur šonan. Bet ten – trys balti realistiški katinai, vienas jų – su puse veido: be akies, be ausies. "Tai nutiko Portugalijoje, – sutinka kalbėti apie kūrinio gimimą A. Šemberaitė. – Prieš išskrisdami, išėjome kiek pasivaikščioti į pajūrį. Buvo jau vėlu ir tamsu, į vieną žibinto šviesos apšviestą lopinėlį ėmė rinktis katinai, visi baltut baltutėliai. Kai ėmėme jais grožėtis, vienas jų taip pat į mus pažvelgė... Viena akimi, be ausies, tiesiog su puse veido. O mūsų laukė skrydis... „Ačiūdiev, skrydis buvo sėkmingas, o patirta stipri emocija įsikūnijo kūrinyje „2012 .10 22 23:43“.

„Mano darbai nėra konceptualūs, jie daugiau intuityvūs, – pasidalija mintimis A. Šemberaitė. – Pirmiausia jie labai asmeniški, darau tai, kuo tuo metu gyvenu, tačiau tuo pat metu siekiu, kad jis turėtų kuo daugiau prasmių ir žiūrovas galėtų rasti sau artimą, kuri kažkiek suvirpintų kasdienybę. Apskritai menas man patinka toks, kuris yra keistas, trenktas, arba labai profesionalus. Aiškios, konkrečios minties mano darbuose dažniausiai nėra, nes pati nežinau konkretaus atsakymo.“

Kas? A. Šemberaitės darbų paroda „Grybų vaikai“.

Kur? Galerijoje „Aukso pjūvis“.

Kada? veikia iki gruodžio 6 d.