Parodoje "Šviesa. Įtampa. Objektas", kurią buvo galima pamatyti projektų erdvėje "Kabinetas" menininkas savo eksponuojamuose objektuose sugebėjo sujungti ne tik šviesos, bet ir ja kuriamos įtampos aspektus. Paskutinę dieną menininkas surengė ekskursiją po savo parodą. Tokią ekskursiją nusprendžiau pratęsti ir šio pokalbio metu.

– Kaip susidomėjote šviesos poveikiu meno kūriniui? Kiek jūsų kūriniuose yra svarbi šviesa?

– Visada skyriau daug dėmesio šviesai ar kūrinių apšvietimui, bet šią kolekciją inspiravo kelios minutės laukiant traukinio požeminiame metro Delyje. Tamsokoje stotyje netikėtai pastebėjau kažkokią didelio formato kalnų nuotrauką. Tai turėjo būti metro stoties sienos dekoracija, tačiau tos nuotraukos pailga apšvietimo lempa buvo ištrūkusi iš lubų ir pakibusi beveik ties nuotraukos centrine dalimi. Mane šis vaizdas savo estetiniu ir filosofiniu daugiasluoksniškumu tiesiog suaktyvino, mintys šokinėjo viena greičiau už kitą. Pamaniau, jei man tai yra įdomu, tai gal ir dar kažkam bus įdomu. Jau tada mintyse kolekcija pradėjo formuotis.

– Parodoje "Šviesa. Įtampa. Objektas" nagrinėjate šviesą kaip reikšmių kūrėją, arba kaip dekonstruotoją. Kaip jums pačiam, rengiantis šiai parodai, pavyko šviesa sukurti naujas prasmes? Kokias būtent prasmes šviesa sugebėjo perteikti?

– Šviesa gali būti kaip atskiras reiškinys. Kaip tarpininkas tarp stebimo objekto ir stebėtojo. Labai įdomu gilintis ir į vieną, ir į kitą. Šviesa kaip tarpininkas gali padėti matyti, gali iškreipti norimą pamatyti vaizdą bei gali jį visiškai užgožti ir padiktuoti savas prasmes. Įdomiausia, kad kiekvienas visiškai individualiai, savo unikaliu mąstymu supranta, iššifruoja prasmes šviesai santykiaujant su vaizdu ar objektu. Man asmeniškai pagrindinė viso to prasmė yra ta, kad kiekvienu atveju iškyla klausimai, į kuriuos kartais randu sau atsakymus, o kartais – ne. Parodai buvo paruoštas dar vienas kūrinys, kuris estetiškai nebeįsikomponavo į šią erdvę. Tai kūrinys, kuriame žaidžiama su pačia šviesa kaip atskiru reiškiniu.

– Parodą "Šviesa. Įtampa. Objektas" pristatote pirmą kartą. Pasirinkote šiuolaikinio meno projektų erdvę "Kabinetas". Kodėl nutarėte parodą eksponuoti būtent Kaune ir būtent šioje erdvėje?

– Man patinka veikla, kurią plėtoja ši galerija. Tai labiau projektų pristatymo ir edukacine veikla užsiimanti galerija, o ne tiesmuka komercija ar veikla dėl veiklos po meno vėliava. Žinoma, labai svarbi buvo ir pačios erdvės estetika – pilkos grindys, baltos sienos ir lubos. Vientisai kolekcijai pristatyti labai svarbi švari erdvė. Kurdamas kolekciją po truputį įsitraukiau į eksperimentus, nežinią, neužtikrintumą ir kartu į mažus atradimus. Manau, į galeriją "Kabinetas" susirenka žmonės, kuriems visa tai ir yra įdomu.

– Šioje parodoje gausu ir jėgos santykius atskleidžiančių kūrinių. Ir būtent per tokius kūrinius pasirodo įtampos aspektas – kai kuriama tam tikra nesaugumo būsena. Kodėl pasirenkate kalbėti ne tik apie šviesą, tačiau ir apie įtampą? Ar dėl to, kad būtent šviesa ir sugeba ją sukurti?

– Taip, manau, kad šviesa gali sukurti įtampą. Įtampą tarp objekto ir stebėtojo. Taip gali gimti labai įvairios būsenos, tokios kaip, jau jūsų minėta, nesaugumo, taip pat – neužtikrintumo, nejaukumo, ramybės, išbaigtumo, susitaikymo... Instaliacijoje, kurioje naudoju virves, norėjau sukurti įtampos, uždaros sistemos, visų reiškinių energinio susietumo įspūdį pasitelkęs tik estetiką. O trys jungtys simbolizuoja objektą, stebėtoją ir energijos generatorių ar skirstytoją.

– Parodoje "Langai" buvo itin pabrėžiamas savisaugos instinktas – žmonės su dujokaukėmis, šalia jų kopėčios – pabėgimo simbolis. Tačiau parodoje vyravo minimalizmas ir monochrominės spalvos. Bandote minimaliomis priemonės kalbėti apie žmogaus gyvenimo visumą? Jį supančią aplinką? Ar minimalios priemonės mene sukuria daugiau reikšmių ir prasmių kūriniui? Ar tai tiesiog buvo bandymas kritikuoti masinį beprasmį vartojimą? Kodėl toks pasirinkimas?

– Tarp "Langų" ir šios parodos buvau surengęs personalines parodas Maroke, Estijoje, Indijoje, Lietuvoje. Visos jos buvo labai skirtingos tiek konceptualiai, tiek estetiškai. Kai užvaldo kokia nors idėja ar vizuali pajauta, į tai labai įsitraukiu. Tuomet pasitelkiu visas priemones, technikas ir medžiagas, kad kuo įtaigiau perteikčiau mane užvaldžiusią mintį. Kartais labai nukrypstu į minimalizmą ir švarią estetiką, tačiau būna ir priešingai. "Languose" norėjau perteikti nuotaiką, būseną, jauseną, o gal netgi nuojautą. Tai paroda apie istorinius cikliškumus, pasikartojimus, beprasmę, laikui nepavaldžią agresiją, savidestrukcijos statiškumą. Į parodą įtraukiau daug skirtingų medijų – tapybą, skulptūrą, fotografiją ir net tekstą (išleidau specialiai tai parodai skirtą knygutę, parodos gidą). Džiaugiuosi, kad toje ekspozicijoje viskas vientisai ir neperkrautai sulipo. Ar bandžiau ta paroda kritikuoti masinį, beprasmį vartojimą? Manau, kad ne, bet jei ši kolekcija žiūrovui sukėlė tokių minčių ir asociacijas – puiku.

– Atėję į parodas žiūrovai vis dar dažnai tikisi pamatyti tradicinį meną – tapybos, skulptūros darbus. Kaip manote, ko reikia, kad lankytojas, eidamas į parodas, norėtų matyti kuo daugiau šiuolaikinio meno? Ir kaip šį šiuolaikinį meną jam reikėtų mokytis skaityti?

– Tie žiūrovai, kurie tikisi matyti tradicinius tapybos ar skulptūros darbus ir eina į tas parodas, kuriose visa tai gali rasti. Ar tikrai verta juos versti lankyti parodas, kurias ignoruoja arba jomis piktinasi? Aš pats nelankau parodų, kurios man yra visiškai neįdomios. Labai sunku eiti į dailininko parodą žinant, kad pamatysi tuos pačius tapomus paveikslus su minimaliais spalviniais ar formos pasikeitimais. Džiaugiuosi, kad į mano parodas ateina nors ir nedaug, bet tų žmonių, kuriems tai iš tikro įdomu. Norint suprasti šiuolaikinį meną reikia, nuosekliai juo domėtis. Staiga įšokti į šį traukinį ir pradėti viską suprasti bei pajusti yra be galo sunku.