Gyvenimo kolektyviniuose soduose vaizdai, užfiksuoti pagavios fotografo akies, atkeliavo į Kauno rajono muziejaus Raudondvaryje ekspozicijų sales. Čia veikia Jovitos Poviliūnaitės paroda "Kolektyviniai sodai".

Sovietmečio reliktas?

Kai kurios pakaunės soduose darytos fotografijos atrodo tarsi eiliniai buitiniai kadrai. Eksponuojami kartu jie atskleidžia kur kas daugiau nei vien buitinius ar sukultūrintos gamtos vaizdus. Parodoje matyti, kad J.Poviliūnaitės "Kolektyviniai sodai" yra ir sociologinis tyrimas, atliktas skvarbia fotografo akimi. Šiuo projektu autorė prisipažįsta siekusi per fotografiją ištirti kolektyvinių sodų gyvenimą, išsiaiškinti, kam lietuviams reikalingi sodai.

"Per ketvirtį amžiaus nepriklausomybės įprasto kauniečio šeimos gyvenimas daug kuo pasikeitė. Tačiau jame vis dar yra sovietmečio konstruktas – kolektyviniai sodai, kuriuos palietė kartų kaita, ekonominiai, technologiniai pokyčiai. Įdomu, kad atvaizdo menininkai šią svarbią gyvensenos dalį iki šiol ignoruoja", – pastebėjo parodos autorė.

Alternatyva miestiečiams

Tris gyvenimo kolektyviniuose soduose sezonus, trunkančius nuo kovo iki spalio mėnesio, gyvenimą juose fiksavusi fotografė parodoje pristato šio darbo vaisius.

Sodus autorė vertina kaip alternatyvą miestiečiams. "Tai alternatyva miesto žmogui – prisiliesti prie gamtos, pačiam užsiauginti savo daržovių, sulaukti savų ekologiškų obuolių, atsipūsti nuo miesto triukšmo ir skubos – neatsisakant ir miestietiško gyvenimo. Ne visiems suprantamas dažno sodininko noras tiesiog prisiliesti prie žemės, pajudėti, pasisemti energijos iš žemės, – parodos anotacijoje rašo J.Poviliūnaitė. – Ir nors sugrumba miestietiškos rankos, bet pirmadienį kolegėms gali pasiteisinti – sode buvau. O kur dar agurkų marinavimas, uogienės virimas, maudynės ir t.t."

Architektūros studijų ragavusi parodos autorė kritiška akimi įvertino ir chaotišką kolektyvinių sodų architektūrą. "Pirmiausia, kas kristų į akis architektūrą išmanančiam prašalaičiui, tai absurdo nestokojantys nameliai, prie kurių dažnai, bėgant laikui, vis kas nors prilipdoma – tai malkinė, tai terasa ar balkonas. Mes netgi langus plastikinius susidėjome! Ir stogo šiferį į madingą dangą iškeitėme! Būtinas dalykas – gėlių darželiai, bet ne tokie kaip kaime – daugiausia įdomiai suplanuoti ir gėlės madingos. Taip – čia irgi vyrauja mados, ir ne tik gėlių, bet ir apsirengimo – tai, kas nuo miesto liko", – pastebi fotografė.

Kelių tipų šeimininkai

Kolektyvinių sodų šeimininkus J.Poviliūnaitė skirsto į keletą tipų. "Vieni į sodus atvažiavę puola dirbti: kasti, sodinti, ravėti ir t.t. Kitiems tai tik vieta alui išgerti (taip jie supranta pabuvimą gamtoje). Kartais abu tipai būdingi tiems patiems žmonėms (dieną darže pasikrapšto, vakare alų ar vyną gurkšnoja). Dar viena specifinė savybė – žmonės įsikūrę labai arti vienas kito, – sociologinėmis įžvalgomis dalijasi parodos autorė. – Tvoras tveriasi ne visi, kiti nebent gyvatvorėmis atsiriboja. Bet, gerai sutariant su kaimynais, būti neužsitvėrusiam dar įdomiau. Tie pabendravimai dažnai net perauga į vakarinius pasisėdėjimus iki tamsos."

Kaip neišvengiamą kolektyvinių sodų atributą kaunietė mini gandrus. "Su jais gyvename visą sezoną. Laukiame, kol parskris, kol išperės jauniklius, kol pastarieji užaugs ir pakils iš lizdų. O rudeniop su liūdesiu išlydime iki kitų metų", – nostalgiškai užsimena fotomenininkė.

Parodoje eksponuojami darbai viešai pristatomi pirmą kartą. "Kolektyvinius sodus" Kauno rajono muziejuje, Raudondvario pilies bokšte (naujai įrengtoje ekspozicijų erdvėje), galima apžiūrėti iki rugpjūčio 30 d.