Pilkame lapkričio danguje virš Kauno – pavieniai raudų debesys. Iš vieno jų šįvakar pliūptelės neigiamų emocijų lietus: šiandien Keramikos muziejuje atidaroma paroda, pradėsianti atsisveikinimo ciklą. Renginio organizatoriai, demonstruodami šių dienų kultūros vadybos dar ne tokį dažną išradingumą, į vakarą ateisiančius kauniečius kviečia įvertinti miesto kultūros politikos trapumą ir nepalaužiamą meno gyvastingumą.

Po šiais švelnios ironijos žodžiais slepiasi didelė nuoskauda, po truputį tampanti permanentine dalies kultūros atstovų būsena. Įprastinę jos priežastį – apmaudą, kad dalis visuomenės (ypač ta, kurios perkamoji galia didesnė) nesupranta meno svarbos ir nenori adekvačiai mokėti ar kitaip paremti meno kūrėjų, keičia nuoskauda dėl išdavystės. Būtent šis žodis bene labiausiai tinka įvardyti būsenai, kurioje šiandien atsidūrė Keramikos muziejaus kolektyvas.

Nuo pat gūdaus sovietmečio Kauno rotušės rūsyje gyvavęs Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus padalinys Keramikos muziejus erdvę užleidžia kitam – Miesto muziejui. Užleidžia ne savo valia ir, teisybės dėlei būtina pasakyti, ne visai savo patalpas. Kaip ir visos viešosios įstaigos, muziejus veikė miestui priklausančiose erdvėse. Teisė valdyti pastarąsias priklauso miesto tarybai. Jos valia atlikus tam tikras teisines procedūras, rotušės rūsiuose galėtų rastis ir restoranas, ir batų parduotuvė. Koks tokiu atveju yra galutinis tarybos pasirinkimas, jau kitas klausimas, labiausiai priklausantis nuo taryboje vyraujančio požiūrio į kultūrą ir nuo vidutinio jos narių IQ.

Vis dėlto Keramikos muziejaus reakcija, tyli jo idėjomis trykštančio kolektyvo drama – daugiau nei simptominė. Kiek per pastaruosius mėnesius, net savaites girdėjome istorijų, sudėliotų pagal analogišką scenarijų: kultūros įstaiga ar asmuo X ūmai sužino, kad dieną Y jų veikla keičiama iš pagrindų. Sprendžiant iš tuoj pat atsirandančio desperatiško X viešo pareiškimo, apie lemtingą sprendimą ji sužino be ilgų išvedžiojimų, juolab diskusijų su patyrusiu kolektyvu.

Teoriškai tarsi ir viskas teisinga, teisėta: X – ne kokia uždaroji akcinė bendrovė, kurios blogi akcininkai sprendimus priima nediskutuodami, bet valstybės visai ar bent iš dalies išlaikoma įstaiga. Taigi, ir daryti toji valstybė, atstovaujama kurios nors institucijos, gali bet ką. Juolab kai permainos daromos oficialiai deklaruojant ir norą pagerinti kultūros atmosferą mieste. Vis dėlto praktiškai vietoj pavasarinio atgimimo padvelkia veikiau jau rudenine stagnacija.

Kad ir kokių gerų intencijų vedami miesto valdžiažmogiai imtųsi permainų, būdas, kaip jos, kalbant šių dienų terminais, iškomunikuojamos, atsiduoda visišku naftalinu.

Užuot ramiai padiskutavę, argumentais įtikinę pokyčių neišvengiamumu, jie elgiasi tarsi meksikietiškos muilo operos intrigantės, pastatančios neapsisprendusį Chosė prieš skyrybų faktą. Na, arba geografiškai mums kiek artimesnės Rusijos kriminalizuoto verslo veikėjai, kurių smogikai vieną rytą neįleidžia įmonės akcininko į jo darbo kabinetą. Mūsiškiai atvejai nuo šių pavyzdžių skiriasi nebent didesne pagarba įstatymams, tačiau ne elgesio kultūra ar veiksmų skaidrumu.

Būtent dėl to, skaidrumo ir elementarios kultūros stokos, išduoti pasijuto ir Keramikos muziejaus, Kauno kamerinio teatro kolektyvas, kiek anksčiau – Pantomimos teatras. Jei Kauno kultūros reformatoriai savo išties sveikintinų intencijų nepapuoš viešosios komunikacijos raukiniais, išduotų pasijutusių meno žmonių bus dar ne vienas. Ar to tikrai reikia Kaunui, norinčiam ir galinčiam tapti Lietuvos (ir ne tik) meno kūrėjų oaze, Europos kultūros sostine?