Pereiti į pagrindinį turinį

S. Tatzas: kolekcionuoti meną – ne tik turėti, bet ir jį rodyti

2024-07-26 10:20

Alytuje gimęs, Niujorke gyvenantis žinomas kineziterapeutas, meno kolekcininkas Shmuelis Tatzas – ryški ir įsimintina asmenybė. Jo domėjimasis litvakų (iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos kilusių žydų) dailininkais ir jų darbais yra ne aistringas pomėgis, o malonus į(si)pareigojimas siekiant gilinti litvakų kūrybos pažinimą Lietuvoje.

Tandemas: litvakų kūrybą pristatančių parodų ciklas – kolekcininko S. Tatzo ir Kauno rajono muziejaus vadovo Z. Kalesinsko bendradarbiavimo vaisius.
Tandemas: litvakų kūrybą pristatančių parodų ciklas – kolekcininko S. Tatzo ir Kauno rajono muziejaus vadovo Z. Kalesinsko bendradarbiavimo vaisius. / A. Butrimės nuotr.

Bendradarbiaujant su Kauno rajono muziejumi surengtos muziejaus vadovo Zigmo Kalesinsko kuruojamos parodos, kuriose pristatyti Chaïmo Soutine’o, Jacques’o Lipchitzo, Neemijos Arbit Blato, Naumo Aronsono, Williamo Zoracho, Lasaro Segallo, Emanuelio Mané-Katzo, Théo Tobiasse’o ir kitų menininkų darbai, išleistas Jacques’o Chapiro kūrybos katalogas – tai puiki, sėkmės ir visuomenės susidomėjimo lydima pradžia saugant litvakų dailės tradiciją.

Su S. Tatzu kalbame apie susidomėjimą litvakų menu, kolekcionavimo pradžią, jį labiausiai įkvepiantį menininką Ch. Soutine’ą ir, žinoma, mėgavimasi menu.

– Viename iš interviu esate užsiminęs, kad dailė jus traukė dar vaikystėje, bet augdamas Alytuje turėjote svajonių, visiškai nesusijusių su vizualiuoju menu.

– Vaikystėje troškau žaisti futbolą, būti FK „Žalgiris“ nariu. Kiekvieną kartą, kai tik sugrįždavau į Alytų, lėkdavau žiūrėti, kaip mano bičiuliai žaidžia futbolą. Visgi vėliau suvokiau, kad mano talentas yra talentą atrasti kituose.

– Dėl to susidomėjote talentingais menininkais ir jų kūrinių kolekcionavimu? Įsigyti vertingą meno kūrinį juk nėra paprasta.

– Būti meno kolekcininku ypatingų gabumų nereikia. Pakanka turėti gerą akį. Be to, nebūtina pirkti meno, kuris kainuoja šimtus tūkstančių ar milijonus. Pradėti galima nuo kūrinių, kurių vertė – keli šimtai. Žinau įdomią istoriją – prieš keletą metų senjorų pora vienam iš Niujorko muziejų padovanojo visą gyvenimą rinktą meno kolekciją. Jie nebuvo turtuoliai. Moteris dirbo mokytoja, o vyras – pašto darbuotoju. Pora mėgo vaikščioti po galerijas ir parodas, kuriose įsigydavo tuo metu Niujorke kūrusių menininkų darbų, nekainavusių daugiau nei kelis šimtus dolerių. Pora nustebo, kai ekspertai jų muziejui dovanotą kolekciją įvertino 100 mln. dolerių.

– Esate sakęs: „Tie, kurie perka kūrinius už milijonus, nėra kolekcininkai, jie – investuotojai.“

– Žinau nemažai pozityvių pavyzdžių, kai investuotojai sėkmingai panaudoja savo lėšas bendradarbiaudami su talentingais muzikantais. Pavyzdžiui, Antonio Stradivari smuikas yra vertas daugiau nei 10 mln. dolerių. Retas muzikantas turi galimybę įsigyti tokios vertės instrumentą. Tokioje situacijoje gali padėti investuotojai. Keletas jų gali nupirkti smuiką ir galbūt gaudami tam tikrą procentą, skolinti talentingam, vardą turinčiam ir gerbėjų mylimam smuikininkui. Tokių sėkmingų istorijų yra ne viena ir tai yra puiki investavimo forma.

Susidraugauti su menu reikia kuo anksčiau. Vaizduojamąjį meną neretai lyginu su muzika – nereikia būti aukšto lygio muzikantu, kad suprastum muziką, tiesiog reikia klausytis koncertų, lygiai taip pat yra ir su daile.

– Akcentavote, kad kolekcionuoti meną galima pradėti ne nuo didelėmis sumomis įvertintų kūrinių. Kaip manote, galbūt kolekcionavimo pradžia gali tapti ir dovanotas meno darbas?

– Pamenu, kai 1991-aisiais atvykau į Lietuvą po 20 metų, praleistų Niujorke, mano teta norėjo man padovanoti paveikslą. Ji nusivedė mane į Lietuvos dailininkų sąjungos galeriją ir leido man pačiam išsirinkti kūrinį. Išsirinkau tokį, kuriame vaizduojama Palangos jūra. Jis ir dabar kabo mano namuose Niujorke. Paveikslas kelia man sentimentų, niekada jo neparduosiu. Vis prisimenu tą tetą, kokia ji buvo sumani, kad leido man pačiam išsirinkti kūrinį. Nors šis konkretus darbas netapo mano kolekcijos pradžia, dovanotas kūrinys, žinoma, gali paskatinti kolekcionuoti. Labai svarbu, kad kolekcija turėtų idėją, turinį, pagrindą.

– Kas jus paskatino, inspiravo kolekcionuoti būtent litvakų dailininkų darbus?

– Lankydamasis Jeruzalėje susipažinau su žmogumi, kuris man papasakojo apie Ch. Soutine’ą, apie kurį iki to laiko nieko nežinojau. Sudomintas pasakojimo apsilankiau ir viename iš Tel Avivo muziejų, kuriame pamačiau šio menininko kūrinių. Tai paskatino mane domėtis, ieškoti Ch. Soutine’o kūrybos, bet pirkti jo darbų aš dar negalvojau. Praėjus keletui metų į rankas paėmiau akademiko, kultūrologo, filosofo Antano Andrijausko knygą apie litvakus Paryžiuje. Ši knyga man buvo nepaprastas atradimas. Ji pastūmėjo mane dar plačiau ir giliau domėtis litvakų menininkais: Micheliu Kikoïnu, Jacques’u Chapiro ir kt., įsigyti jų darbų.

– Ar atsimenate, koks buvo pirmasis Jūsų įsigytas meno kūrinys?

– Tai galėjo būti M. Kikoïno darbas, įsigytas aukcione.

– Minėjote, kad turite chronišką soutinitis uždegimą, nes jus labai žavi Ch. Soutine’o darbai. Ne tik puikiai išmanote jo kūrybą, bet ir žinote daug įdomių, intriguojančių jo biografijos detalių. Gal galite su dienraščio skaitytojais pasidalyti istorija, per kokį laimingą atsitiktinumą šis genialus tapytojas buvo atrastas?

– Ch. Soutine’ą atrado žinomas amerikiečių kolekcininkas Albertas Coombsas Barnesas, atvykęs į Paryžių įsigyti paveikslų. Įžengus į vieną iš galerijų jo žvilgsnį patraukė kampe į sieną atremtas paveikslas. Tai buvo Ch. Soutino kūrinys „Kepėjo portretas“. Kolekcininkas Ch. Soutine’ą apibūdino kaip crazy litvak (liet. išprotėjęs litvakas) ir išreiškė norą apžiūrėti viską, ką šis menininkas yra sukūręs, bet galerijoje tuo metu buvo tik vienintelis Ch. Soutine’o paveikslas. Tačiau galerijos savininkas paskubomis susisiekė su meno agentu Léopoldu Zborowskiu (jo dėka pripažinimo sulaukė Amedeo Modiglianis), kuris tuo metu rūpinosi Ch. Soutine’o kūrybos sklaida, teiraudamasis, ar šis namuose neturi daugiau dailininko darbų ir negalėtų jų atvežti į galeriją.

Agento žmona labai nemėgo Ch. Soutine’o kūrybos. Ji jau buvo surinkusi krūvą jo darbų ir tvarkingai sudėjusi juos prie krosnies. Per laimingą atsitiktinumą galerininkas paskambino meno agentui anksčiau, nei buvo užkurta krosnis. Darbai buvo pristatyti į galeriją, A. C. Barnesas atsirinko 50 paveikslų ir jau kitą dieną visas Paryžius kalbėjo apie Ch. Soutine’ą.

Įdomu tai, kad Ch. Soutine’as jokių savo kūrinių nesaugodavo, nekabindavo namuose ant sienų. Jo bute kabojo tik mažutė Rembrandto, kurį jis laikė idealu, reprodukcija.

– Ar galima sakyti, kad Ch. Soutine’as paskatino jus ieškoti ir įsigyti kitų litvakų menininkų darbų?

– Aukcione Izraelyje atradau J. Chapiro, beje, kilusio iš Daugpilio, paveikslų. Menininko darbuose pamačiau Ch. Soutine’o įtaką. J. Chapiro su Ch. Soutine’u siejo stiprus ryšys. Jie susidraugavo apie 1930-uosius. Dar iki užsimezgant menininkų draugystei, J. Chapiro darbuose buvo justi sutiniškumas. Jų net paletės labai panašios, ypač raudona spalva. Visgi Ch. Soutine’as, mano nuomone, turėjo didesnį talentą. Jo vaizduotė buvo laisvesnė, fantazija platesnė. J. Chapiro tapė tai, ką matome, o Ch. Soutine’as gebėjo pavaizduoti tai, ko nematome. Visi Ch. Soutine’o kūrybos laikotarpiu kūrę dailininkai suprato, kad šis menininkas buvo genijus.

– Kaip manote, kodėl litvakų dailininkai tokie išskirtiniai?

– Tikriausiai Lietuvos žemėje, jos vandenyse yra kažkas labai ypatingo, kad tiek daug puikių talentų šioje šalyje buvo ir yra.

– Lietuvoje esate pristatęs ne vieną litvakų dailės parodą, kurioje eksponuoti kūriniai iš gausios jūsų kolekcijos.

– Pirmoji mano kolekcijos paroda surengta 2022 m. buvusioje Alytaus sinagogoje. Per jos atidarymą miesto meras Nerijus Cesiulis sakė, kad pagaliau kauniečiai ir vilniečiai važiuos į Alytų žiūrėti meno. Pasibaigus parodos eksponavimo laikui Alytuje, ši ekspozicija buvo vežama į Latviją. Tą kartą susidūriau su sunkumais, norėdamas iš Latvijos į Lietuvą parvežti savo kolekcijos kūrinius. Nesklandumai tęsėsi net keletą mėnesių. Kas žino, galbūt pargabenti kolekciją į Lietuvą būtų trukę ir ilgiau, jeigu ne Kauno rajono muziejaus vadovas Zigmas Kalesinskas, kuris man geranoriškai padėjo. Taip mes susidraugavome.

– Tada suplanavote Raudondvario pilyje įsikūrusiame Kauno rajono muziejuje eksponuoti Lietuvoje didelio susidomėjimo sulaukusį parodų ciklą, kuriame pristatyti žymiausių litvakų dailininkų, priskiriamų įtakingiausiai pasaulyje XX a. modernistinės dailės Paryžiaus mokyklai (L’école de Paris), kūriniai. Liepos 5 d. muziejuje atidaryta paroda „Nuo L’école de Vilnius iki L’école de Paris – XX a. litvakų gyvenimo portretai“ tarsi reziumavo visą šį ciklą.

– Parodų ciklą pradėjome nuo J. Chapiro. Vėliau pristatėme visiško Lietuvos žemės vaiko J. Lipchitzo darbus, Samuelio Rozino skulptūrą, ši – trečioji – paroda tiesiogiai susieta su Kauno rajono muziejumi, kadangi joje pristatomi dailininkai Ch. Soutine’as, Mané-Katzas, būdami Lietuvoje, dalį savo laiko leido Kulautuvoje, o Théo Tobiasse’as, kurio darbai rodomi pirmą kartą, savo vaikystę leido Kačerginėje. Ši paroda skirta Kauno regionui, jo žmonėms, kad jie sužinotų apie šiuos puikius menininkus. Dailininkų, kurie galėtų papildyti, praplėsti litvakų dailės lauką, yra ir daugiau. Tad, viliuosi, trečioji ciklo paroda nepaskutinė.

– Esate labai taikliai pasakęs: „Kolekcionuoti meną – tai ne tik turėti, saugoti, bet ir jį rodyti, mėgautis juo.“

– Bendradarbiaudami su Kauno rajono muziejumi pratęsiame grafų Tiškevičių tradiciją – eksponuoti pasaulinio lygio muziejuose pristatomų dailininkų kūrinius ir mėgautis puikiu menu.

Projektą "Rubrika/infoblokas „Santaka“ portale www.kaunodiena.lt" iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 18 000 eurų.


Medijų rėmimo fondas

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų