Į galerijas užsuka ir meno mylėtojų, ir tų, kurie tik mokosi pažinti meną, o gal net pirmą kartą susiduria su galimybe įsigyti vienetinių kūrinių sau ar dovanai. Galerijose – daugybė meno kūrinių, kurie traukia akį, tačiau lankytojui dažnai kyla klausimas, o kaipgi atsiranda meno kaina? Kas ją nustato? Kaip žinoti, kas yra geras kūrinys investicijai, o gal tai paslėptas kičas?

Iš tiesų, meno rinkos tendencijos labai įvairios, dviejų panašių motyvų, technikų ir siužetų darbų kaina gali kardinaliai skirtis. Pavardė ir autoriaus žinomumas – pirmoji mintis, ateinanti išgirdus klausimą apie kainą. Juk esame įpratę girdėti frazę: mokame už vardą arba prekės ženklą. Mene viskas – taip pat, tačiau nėra vieno, nedalomo pagrindinio kainos dėmens.

Ar autoriaus pavardės žinomumas garantuoja, kad darbų kaina bus didelė? Galbūt. Tačiau meno istorija primena apie pamirštus autorius, kurie šlovinami jau po mirties. Pasaulyje tai Vincentas van Goghas, Paulis Gauguinas, Lietuvoje – Antanas Samuolis ir kiti nepelnytai pamiršti autoriai. Jų darbų kaina po mirties ėmė augti, o ir galimybė įsigyti jų kūrinių itin maža.

Vertė ir kaina

Vis dėlto būtina kalbėti apie vertės ir kainos elementus ir privalu juos atskirti. Vertė – platesnis ir gilesnis aspektas. Kaina – viso labo pinigų suma, kuri nebūtinai gali atspindėti tikrąją kūrinio vertę.

Vertė taip pat gali būti labai skirtinga. Kūrinys gali būti vertinamas kaip prekė, galime atmesti idėjinės vertės ir asmeninio santykio momentą – būtent toks požiūris veda prie kainos kategorijos. Vertė gali turėti tam tikrą sentimentalumo aspektą (kaip atminimas) – juk daugelis saugo  brangių prisiminimų keliančius kūrinius ar daiktus, nepriklausomai, kokia to daikto kaina. Ši vertės rūšis emociškai tampa ypač brangi, dažnai daiktus paversdama neįkainojamomis vertybėmis.

Istorinė, arba pažintinė, vertė dažnai pasakoja tai, ko nežinome, tampa edukacijos šaltiniu. Tačiau tokie meno vertinimai gali neturėti nieko bendra su pačiu menu. Juk ir nevykę kūriniai mums gali pasakoti tai, ko nežinome.

Apibrėžiant tikrąją meno vertę galima laikytis dviejų pozicijų: menas gali būti vertinamas dėl išorinio poveikio arba dėl jo vidinių savybių.

Žinoma, kyla klausimas, ar tikrai galime vertinti meną dėl jo poveikio. Mat, jeigu vertiname kūrinį tik dėl to, kad jis mums gražus arba kelia nuotaiką, vadinasi, nelaikome jo savaime vertingu, – tik priemone tam tikrą būsenai pasiekti. Taigi tokio kūrinio vertė negali būti prilyginama unikaliai meno vertei, kuri pabrėžia kūrinio estetiką ir teigia, kad kiekvienas meno kūrinys – vertingas ir savitas.

Kičo paplitimas

Šiandien, kai menas lengvai pasiekiamas, o kurti galimybių yra taip pat daug ir tai daryti gali bet kas, meno rinka prisipildė kičo. Menkaverčio, akį traukiančio, tačiau išliekamosios vertės neturinčio. Tai gražus, kupinas patoso ir jausmo, bet iš tikrųjų primityvus, perdėtas, pretenzingas, per daug saldus ir rėžiantis akį, neskoningas, o kartais pigus masinio tiražavimo produktas.

Kaip atskirti išliekamąją vertę turintį produktą nuo kičo? Būdų yra įvairiausių, tačiau reikia nepamiršti pagrindinių kičo kriterijų: ryškios, akį traukiančios spalvos, pasikartojantys ir jau matyti siužetai, originalaus produkto kopijos ir masiniai leidimai, pigios medžiagos ir prasta kokybė.

Atpažinti, ar namuose turimas kūrinys yra kičas, taip pat įmanoma. Pirmasis kriterijus – kūrinys greitai atsibosta, ilgainiui pradeda net erzinti. Žinoma, gali būti, kad tiesiog išaugote kūrinį, o gal pabodo siužetas, tačiau kičo prasme tai daiktas, kuris neturi unikalumo ir negali išlaikyti dėmesio ilgą laiką.

Žinoma, ne viską galima skirstyti į dvi kontrastingas puses. Ne viskas, kas yra prastesnės kokybės ar vaizduoja pasikartojančius siužetus, yra kičas, kaip kad ne visi autoriniai darbai yra vertintini. Kurti gali visi, o jei tai padeda žmogui tobulėti, realizuoti save, kūryba tampa savotiška terapija. Tačiau liūdna, kai abejotinos kokybės, meninių žinių ir gebėjimų stokojantys autoriai pripildo meno lauką nekokybiškų arba menine prasme silpnų darbų.

Dar blogiau, kai savamoksliai prisistato profesionaliais menininkais ir taip sąmoningai klaidina žiūrovą. Tam ypač padeda socialiniai tinklai: juose skelbtis, reklamuotis, dirbtinai išpučiant kūrinio vertę ar asmeninius gebėjimus, visai nesunku. Tai klaidina žiūrovą, atima gebėjimą kritiškai vertinti meno darbus.

Tiesa, pirminėje rinkoje tokių autorių darbai gali būti labai brangūs, o antrinėje jie dažnai nepaklausūs. Be to, tokių darbų sklaidai dažnai priešinasi meno institucijos, ypač galerijos ar meno pardavėjai, bandantys bent kiek reguliuoti meno rinką, išlaikyti joje profesionalumą.

Nepaisant aptartų situacijų, labiausiai gaila, kai profesionalūs menininkai lieka paribyje, kai pigūs mėgėjiški darbai nustelbia iš tiesų išskirtinius autorinius, vertingus kūrinius. Kita, net dažniau pasitaikanti situacija – kai savo jėgas pervertinę mėgėjai savo darbus įvertina brangiau nei profesionalūs menininkai. Tokioje rinkos klampynėje pirkėjas nebegali atskirti, kas iš tiesų vertinga: juk ant to paties laiptelio stovi nesulyginami, tačiau pinigine išraiška tapatūs darbai.

Kiek kainuoja paveikslas?

Dažnai meno rinkoje mažiau dalyvaujantis pirkėjas, atvykęs į galeriją, klausia, kas nustato meno kūrinio kainas. Esama kelių metodikų, kuriomis kliaujasi menininkai ir meno padavėjai. Vienas iš dažniausiai naudojamų kriterijų – autoriaus pardavimų istorija. Ji lemia kitų pardavimų kainas. Tai greičiausiai logiškiausias ir racionaliausias būdas. Norint nustatyti pirmojo kūrinio kainą geriausia ieškoti laikmečiu, stilistika panašių autorių ir kaip atspirties tašką pasirinkti jų pardavimo istoriją.

Kitas kainos nustatymo būdas – „savikaina + marža“. Šiuo metodu apskaičiuojama, kiek menininkas išleido priemonėms, atsižvelgiama į minimalų darbo atlygį, sugaištą laiką, pridedama marža, autoriaus pelnas. Tačiau toks būdas paverčia meną ne kūryba, o amatu. Šis skaičiavimas labiau tinka maisto produktų ar galanterijos prekių, o ne meno kūrinių kainai nustatyti.

Užsienio pavyzdžiai byloja apie dar keistesnius kainų nustatymo ypatumus. Pavyzdžiui, skaičiuojama ne turinio, ne idėjos, o paveikslo centimetro kaina. Metodas „savikaina + marža“ buvo kritikuotas dėl pragmatiškumo, o į pastarąjį kūrinio kainos apskaičiavimo būdą galime žiūrėti su šypsena ar net ironija: menas pradedamas laikyti net ne tiesiog preke, o dalomu daiktu.

Jei nutoltume nuo šių kiek padrikų skaičiavimų, galėtume sakyti, kad meno vertę sudaro žinomumas, technika, idėja, istorijos, susijusios su kūriniu, prestižas, kilmė, vietinis ir pasaulinis kontekstas, kitų autoriaus paveikslų kaina, rinkodara, autoriaus gyvenimo istorija ir mirtis.

Kriterijų ir žiūros kampų daug. Tad galima tik pajuokauti – neklauskite, kiek kainuoja paveikslas: muziejininkas pasakys, kad tai neįkainojama, meno kritikas sukritikuos, o meno patarėjas visada rodys saugius darbus, kurie užims tarpinę vietą. Į meno pasaulį turi vesti jūsų pačių emocija ir širdis, o laikas atskleis jo tikrąją kainą.