Mažiau užsakymų

Žaliosios baldų gamyklos „Fabrica Viridis“ didžiausia rinka yra Vokietija, o pagrindinė kryptis – nestandartinių baldų gamyba viešbučiams. Kaip pasakoja įmonės vadovė Erika Bauer, į galingiausią ES ekonomiką savo gaminius „Fabrica Viridis“ eksportuoja jau dvejus metus, o darbas, norint išlikti šioje rinkoje, tikrai intensyvus – tenka teikti daug pasiūlymų, nuolat ruoštis įvairiems projektams, sulaukti užklausų ir atlikti daug skaičiavimų. Tačiau jau kurį laiką dėl ekonominio neapibrėžtumo toli gražu ne visos užklausos virsta patvirtintais projektais.

„Patiems vokiečiams labai svarbūs buvo rinkimai, naujos Vyriausybės sudarymas ir kokia bus politika – taupymo ar ne. Priimtas sprendimas ne taupyti, o auginti ekonomiką, išlaisvinti ją. Kaip suprantu, nuotaikos Vokietijoje pagerėjo ir mes dabar laukiame investuotojų, kurie investuos į tuos projektus, su kuriais tiek daug dirbome ir tiek daug pasiūlymų siuntėme“, – atvirauja E. Bauer.

„Stagnacija iš tikrųjų buvo, nes, atrodo, vyko labai daug skaičiavimų, teikimų, bet tvirtinimų – ne tiek daug, kiek norėtųsi. Vokiečiai patys pripažino, kad investuotojai nesiryžo, o ir bankų palūkanos buvo aukštesnės, bet, atėjus naujajai Vyriausybei, nuotaikos pasikeitė“, – sako ji.

Komplikuotą ekonomikos situaciją dar labiau sunkina auganti konkurencija. Tenka varžytis ne vien su prie Vokietijos ekonomikos seniai prisitaikiusia ir didžiule gamybos apimtimi pasižyminčia Lenkija, bet ir kone su visomis Rytų Europos šalimis. Labai aktyviai į rinką žengia ir Balkanų valstybės: Serbija, Kosovas, Juodkalnija. Jų pranašumas – pigi darbo jėga ir aukšta gaminių kokybė.

Sunku konkuruoti, kai Lietuvoje taip sparčiai auga minimali mėnesinė alga (MMA) – pasak E. Bauer, per metus įmonės gamybos grandies darbuotojų atlygiai pakilo apie 7 proc., dar daugiau jie augo administracijai. „Atlyginimų kilimas su visais kitais mums didėjančiais mokesčiais yra iššūkis, nes ne tik pas mus vyko kilimas, infliacija buvo turbūt visoje Europoje. Šiuo atveju, džiaugiuosi, kad kaštai kilo ir Vokietijoje, – jie labai skundėsi“, – teigia ji.

Siekiant neiškristi iš rinkos, kai auga ir konkurencija, ir kaštai, tenka ieškoti naujų sprendimų, siūlyti daugiau pridėtinių verčių. Būtent baldų techninių brėžinių paruošimas, kuris Vakarų šalyse iš tiesų yra labai brangus, suteikia pranašumą.

„Reputacija, kokybė konkuruojant irgi labai svarbu, tačiau mes negalime pasiūlyti žemiausios kainos, esame vidutiniai ir aukščiau. Tačiau mums duoda projektus, kurie tikrai reikalauja aukštos kokybės, mes įrodome savo patikimumą. Iš atsiliepimų matome, kad esame patikimesni už lenkus. Jie gal ir pigiau pasiūlo, bet dėl kokybės ir gebėjimo pagal suplanuotą laiko juostą įgyvendinti projektus Lietuva yra geriau vertinama“, – pastebi E. Bauer.

Kryptis: pasak E. Bauer, Vakarų šalys apie Lietuvą žino mažai, ten vis dar gajūs įvairūs mitai, todėl valstybės indėlis populiarinant šalies verslo pasiekimus ir galimybes smarkiai prisidėtų prie gerovės. / E. Bauer asmeninio archyvo nuotr.

Pagal statistiką – lyderiai

Pasak SEB vyriausiojo ekonomisto Tado Povilausko, dėl komplikuoto ekonominio ir geopolitinio konteksto verslo nuotaikos iš tiesų gali būti prastesnės, tai prilygsta lūkesčiams, kurie nurodo galimą ateitį. Be to, nereikėtų pamiršti ir atskirų įmonių skirtingų patirčių faktoriaus. Tačiau ekonomistai remiasi bendrais faktiniais rezultatais, o jie rodo, kad pirmojo šių metų ketvirčio Lietuvos pramonės rodikliai ir toliau buvo vieni geriausių Europoje.

„Kalbant apie apdirbamosios gamybos įmonių augimą, kiek augo pramonės produkcija, pirmąjį ketvirtį augimas buvo daugiau kaip 8 proc. ir pagal šį rodiklį toliau esame vieni lyderių Europoje – stipriai augome praėjusiais metais, augame ir šiemet. Vėlgi, vienas iš pagrindinių sektorių yra baldų pramonė ir būtent jos pirmojo ketvirčio rezultatas buvo pozityvus: atrodo, fiksuotas 10–12 proc. baldų gamybos augimas pirmąjį šių metų ketvirtį, palyginti su praėjusių metų ketvirčiu. Tendencijos ir toliau lieka tokios, kad, bent jau oficialiais duomenimis, gamyba augo“, – konstatuoja ekonomistas.

T. Povilauskas linkęs lyginti gamybos augimo dinamiką laikotarpiu nuo 2019 m., t. y. paskutinių ramesnių metų. Tai buvo laikai dar prieš COVID-19 pandemiją ir plataus masto Rusijos invaziją į Ukrainą su visais vėlesniais ekonominiais padariniais.

Konkurencija yra labai didelė, nes labai panašiai augo ir Lenkija. Jei kalbame apie mokestinius, MMA pokyčius, energetiką, reikia žiūrėti į Lenkiją.

„Lietuva Europoje pagal baldų gamybos augimą pastaruosius penkerius metus pirmauja. Sakyti, kad konkurencingumas yra prarastas, iš faktinės pusės negalime. Tačiau konkurencija – labai didelė, nes labai panašiai augo ir Lenkija. Jei kalbame apie mokestinius, MMA pokyčius, energetiką, reikia žiūrėti į Lenkiją, kaip ji atrodo, palyginti su mumis, nes, sakyčiau, tai mūsų didžiausi konkurentai“, – E. Bauer antrina ekonomistas.

Jis sutinka, kad, žiūrint į ateitį, reikia atsižvelgti į verslo lūkesčius,  stebėti, ką daro valdžia. Nerimo ir nepalankių ženklų dėl mokestinės reformos tikrai yra. „Turbūt pelno mokesčio padidėjimas 1 proc. automatiškai mažina kapitalo grąžą šalies verslų akcininkams. Kalbant apie skirtingus sektorius […], matant, kad pelno mokestis Lietuvoje gali kilti antrus metus iš eilės, aišku, kad pradedi svarstyti, kas bus toliau, nes yra didėjančio pelno apmokestinimo dinamika. Tai mažina patrauklumą“, – tvirtina T. Povilauskas.

Daugiau grėsmių

Lietuvos verslui ne mažiau aktualus ir gyventojų pajamų mokestis (GPM). „Nors dabar atrodo, kad jau atsitraukiama nuo siūlymo aukščiausias pajamas apmokestinti 36 proc. tarifu, bet, jei akcininkai norėtų parduoti savo akcijas, kaip fiziniams asmenims jiems tai gerokai brangiau kainuotų. Tačiau dividendų apmokestinimas neliečiamas, tai yra 15 proc. – ar tai būtų užsienietis, ar lietuvis, kol jie lieka juridiniai asmenys, niekas per daug nesikeičia. Tačiau, jei lietuvis norėtų pasiimti dividendus, būtų ne taip patrauklu. Kalbant apie didžiųjų savininkų verslo pasikeitimus arba pinigų išsiėmimą, konkurencingumas tampa mažėjantis“, – galimus pokyčius aiškina ekonomistas.

Numatoma ir daugiau pokyčių, kurie mažintų verslo pelningumą, pavyzdžiui, komercinio nekilnojamojo turto (NT) mokestis. Jį norima didinti 0,2 proc., susiejant tai su krašto gynyba. „Akivaizdu, tokiu atveju didėtų komercinio NT mokestis gamyklų savininkams. Koks nors saugumo mokestis, kurį skaičiuotų nuo draudimo įmokų, irgi atsilieptų, brangintų draudimo įkainius, ir vėlgi tai būtų kaštai“, – sako T. Povilauskas.

„Paskutinis dalykas – reikia žiūrėti kaip keičiasi MMA. Kiek pramonėje yra žmonių, kurių alga yra šiek tiek didesnė nei MMA, – tai jiems daro įtaką. Juk auga MMA, kažkiek kyla atlyginimai ir panašiame sluoksnyje. Dabar irgi yra klausimas dėl kitų metų, labai norisi išvengti drastiškų sprendimų, turint omenyje, jog socialinės apsaugos ir darbo ministrė signalizuoja, kad MMA augimas gali būti didesnis nei sveikas ir didesnis, nei nori verslas. Pramonininkams 15 proc. atlygio augimas būtų stiprus neigiamas žingsnis“, – neabejoja ekonomistas.

E. Bauer atsigręžia ir į darbo našumą: Lietuvoje efektyvumas vis dar gana žemas – ypač gamybos versluose, tačiau tai nedaro įtakos atlyginimų kilimui. „Tikrai darbuotojai reikalauja aukštesnių atlyginimų, ir tai suprantama, nes mūsų šalyje viskas brangu. Tačiau našumas nekyla, jie daugiau nepadaro, vadinasi, mums reikia galvoti, diegti tokius sprendimus, kad tas pats žmogus pagal savo pareigybę atliktų daug daugiau darbo su įvairiais įrankiais – dirbtiniu intelektu, robotizavimu, kad padėtume tam darbuotojui pasiekti reikiamą našumą. Kitaip labai greitai būsime nekonkurencingi“, – tikina E. Bauer.

Ji išskiria, kad būtent dėl tikslo išlikti konkurencingiems eksporto rinkose įvairių mokesčių augimo perkelti į įmonių produkcijos kainodarą praktiškai neįmanoma. „Kai pradėjome dirbti, panašiu keliu ir ėjome, į kainodarą sudėję beveik visus kaštus, kaip mes įsivaizdavome, kad turėtų būti. Pajutome, kad esame visiškai nekonkurencingi savo kainodara, teko ją adaptuoti pagal rinkos sąlygas, esančias Vakaruose, arba tose rinkose, kuriose mes veikiame. Tada supratome, kad negalima daryti kitaip: visi kaštai, esantys kainodaroje, mažina pelningumą. Todėl papildomi mokesčiai tiesiog mažina akcininkų, savininkų uždirbtą pelną“, – T. Povilausko teiginius patvirtina E. Bauer.

Pirmūnai: T. Povilausko teigimu, pirmojo šių metų ketvirčio Lietuvos pramonės rodikliai ir toliau buvo vieni geriausių Europoje. / A. Ufarto / ELTA nuotr.

Rinkų paieška

„Fabrica Viridis“ dirba ne tik Vokietijoje, bet ir Jungtinėje Karalystėje (JK), Skandinavijoje, po truputį bando galimybes Prancūzijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE). Tačiau visur reikia įdirbio: pirmus metus pradėjus dirbti naujose rinkose tikrinami įmonės pasiūlymai, kainų lygis, kokybė, reakcija, komunikacija, įgyvendinami nedideli projektai.

Buvo „G-spot“ reklamos kampanija, bet joje mes reklamuojami kaip turistinė šalis. Aš siūlyčiau, kad mus labiau reklamuotų iš pramonės pusės, ko verslai tikrai yra pasiekę.

„Mums pasisekė, kad Vokietija yra mūsų pirmoji ir labiausiai įsisavinta rinka. JK yra taip, kad kartais pakeičiama nuomonė ir atšaukiamas užsakymas, nes, pavyzdžiui, klientas galiausiai sugalvoja užsakyti vietinių, JK gamintų, baldų. Turbūt tai vis dar susiję su „Brexit“ situacija, – pasakoja E. Bauer. – Skandinavijoje rinka po truputį atgyja, bet ji buvo visiškoje stagnacijoje. Tačiau ten baldų srityje mus gal labiau nurungia latviai, nes jie Skandinavijos šalyse dirba ilgesnį laiką ir pasiekę jose didesnį patikimumą.“

JAE apie Lietuvą apskritai mažai kas girdėję. „Pirmiausia pristatau šalį ir kaip Lietuva baldų rinkoje atrodo, todėl visada paminiu, kad esame viena iš penkių didžiausių IKEA tiekėjų-baldų gamintojų. Tada jiems atrodo suprantamiau, kad tarp IKEA pirmojo penketuko tiekėjų, šalia Lenkijos, mes irgi esame“, – pasakoja įmonės vadovė.

Jos manymu, Lietuvos verslui labai pasitarnautų valstybės iniciatyva stiprinti verslo tarybas, kad jos būtų aktyvesnės: „Yra veikla, bet, kaip suprantu, mus užsienyje dar mažai žino. Vyriausybė galėtų skirti daugiau lėšų Lietuvos pristatymui ir ką mes gaminame, kaip mūsų pramonė yra išsivysčiusi.“

„Buvo „G-spot“ reklamos kampanija, bet joje mes reklamuojama kaip turistinė šalis. Aš siūlyčiau, kad mus labiau reklamuotų iš pramonės pusės, ko verslai tikrai yra pasiekę, nes užsienio investuotojai nustemba, ką turime ir galime. Vakarų šalyse apie mus vis dar galvojama, kad tai Rytų Europa. Jie žino situaciją iki Lenkijos, o už jos – nelabai, – patirtimi dalijasi E. Bauer. – Jiems vis dar baisu, kad šiose šalyse negali būti aukštos kokybės, kad negalime būti labai pažengę. Mums dabar reikia pardavinėti pačią šalį ir įrodinėti, kas esame ir, beje, kad čia nevyksta karas.“