Save ketvirtos kartos kauniečiu vadinantis vyras pasiryžęs pristatyti miesto urbanistinį meną (ir ne tik), parodyti gatvės meno kūrinių, kurių kasdienybėje gali ir nepastebėti.

"Mano šeimos istorija šiame mieste ilga ir Kaunas yra tikrai labai mylimas miestas. Pagal profesiją esu gidas, labai džiaugiuosi, kad Kaunas tampa Europos kultūros sostine ir galiu išnaudoti buvimą gidu bei parodyti žmonėms, koks Kaunas yra iš tiesų", – sako V.Gervė.

Kasdienybėje su turizmu nesusijusį darbą dirbantis kaunietis sako mylįs Kauną, tad norįs ir kitiems parodyti, koks jo miestas turtingas savo istorija, kiek daug yra skirtingų pasakojimų, atsispindinčių skirtingus istorinius laikotarpius.

"Esu baigęs verslo logistikos magistro studijas ir jau penkti metai taip pat dirbu šioje srityje. Mano pareigos – inovacijų technologijų vadybininkas. Atrodo, kad sritis yra visiškai kitokia ir nesusijusi su istorija ir gido darbu. Na, bet karantino laikotarpiu, ne paslaptis, gidai visiškai neturėjo darbo ir jei būčiau neturėjęs šito darbo, tiesiog neįsivaizduoju, kaip būtų pavykę išsilaikyti, patenkinti bent jau pagrindinius poreikius. Tad tikrai buvo naudinga turėti papildomą darbą ar tokį kaip hobį, na, ir ta mano visiškai skirtinga sritis yra verslo logistika", – prisipažino jis.

– Tad jūsų laisvalaikis – miesto tyrinėjimas, susipažinimas su naujais objektais?

– Taip, tai galime pradėti nuo važinėjimo dviračiais iki plaukimo baidarėmis Nemunu, žygių rengimo. Pavyzdžiui, yra sukurta trasa aplink Kauną, jos ilgis – 100 km ir ja galima Kauną apeiti. Praėjusiais metais su draugais nuėjome tą 100 km, daug pamatėme.

– 100 km ir nuėjote vienu kartu?

– Keturis kartus ėjome (juokiasi). Per keturis savaitgalius, neskubėdami, nes visi – skirtingo pajėgumo, bet taip – tyrinėjome miestą, apylinkes.

– Kaip prisijungėte prie kultūros konsjeržų?

– Tiesiog reikia sekti naujienas. Pasiūlymas buvo viešas ir visi, kas norėjo, galėjo tapti konsjeržais.

– Kodėl apskritai prisijungėte būtent prie „Kaunas 2022“?

– Nes toks projektas vyks tik vieną kartą gyvenime. Vargu ar Kaunas dar kada nors taps Europos kultūros sostine. Juk apskritai tos pačios šalies miestai jomis tampa kas dešimt–dvylika metų. Taigi kitas miestas Lietuvoje šį titulą galėtų gauti tik po dvylikos metų. Ir tai tikriausiai būtų jau ne Kaunas. Tad neišnaudoti šios progos paprasčiausiai kvaila.

– Jūs esate savanoriai, piniginio atlygio negaunate, tad kodėl nusprendėte aukoti savo laisvalaikį?

– Yra žmonių, kurie labai dažnai mėgsta skųstis, pavyzdžiui, kad ir komentaruose po straipsniais. Tai tas negerai, tai tas blogai, bet tada tų žmonių paklausiu: ką tu nuveikei, kad būtų geriau? Mano požiūris yra toks: jeigu nori, kad būtų gražiau, šviesiau, jaukiau, smagiau, geriau, tiesiog turi eiti pats ir daryti. Nesvarbu, kur savanoriausi, bet kokioje organizacijoje galima prisidėti prie pasaulio gerinimo. Jeigu sėdėsi ant sofos ir nieko neveiksi, tik burbėsi, nieko nepakeisi. O jeigu atsistosi, padarysi kažką, o dar jeigu kažką dėl „Kaunas 2022“, visuomet prisiminsi tokį didelį įvykį savo gyvenime.

– Papasakokite apie savo reprezentuojamą temą. Kas tas urbanistinis menas?

– Kartais labai sunku konkretizuoti ir tą tikslią sąvoką rasti. Tarkime, žmonėms pasakai "grafitis", tai visiems aišku – čia tie piešiniai. Pasakai "gatvės menas" – visi irgi supranta, kad tai tie patys piešiniai. Bet pasakykime žodį "neofreska", ir žmonės jau pradės galvoti, kas čia per terminas. Jeigu aš grafitininku pavadinsiu, tarkime, Tadą Vincaitį, Motiejų Norvilą, Liną Kasiulionį ar dar kokį kitą menininką, tai jie nėra grafičių kūrėjai, galbūt kažkada buvo ir kūrė savo meną slaptai, bet jų dabartiniai dideli piešiniai nebėra grafičiai, tai jau neofreskos. Skulptūros – irgi menas, kurio yra viešose miesto erdvėse. Tai tas urbanistinis menas, arba viešųjų erdvių menas, yra meno objektai, esantys viešose miesto erdvėse. Toks būtų trumpas konkretesnis apibrėžimas.

– Kodėl jums pačiam ši tema įdomi, kaip ja susidomėjote?

– Yra ilga istorija ir yra trumpa. Galiu papasakoti abi. Kažkada su draugų kompanija ėjome mieste ir pamatėme skulptūrą. Tai buvo būtent Laisvės alėjos pradžioje, netoli Centrinio pašto, stovinti skulptūra „Žinia“ (skulpt. Erikas Daugulis). Pradėjome su draugais šnekėtis, klausinėjau, ką šita skulptūra vaizduoja, kodėl ji čia atsirado, ir niekas nežinojo jos istorijos. Atrodo, visi gyvename Kaune, kompanijoje buvo ir daugiau gidų, bet istorijos niekas nežinojo. Pradėjau ieškoti informacijos, paieška buvo sėkminga – radau, kad ta skulptūra ne be reikalo stovi šalia Centrinio pašto. Joje pavaizduota moteris, laikanti trimitą, ir tas trimitas vaizduoja naujieną arba žinią, o šalia būtent ir yra Kauno centrinis paštas, kuris perduoda žmonių žinias. Sužinojau dar vieną įdomų dalyką, susijusį su šia skulptūra: tas pats autorius yra sukūręs ir Vilniaus miesto žymiems žmonėms įteikiamas Šv.Kristoforo statulėles. Va, kaip viskas susipynę. Taip po truputį pradėjau ieškoti įvairių istorijų, apie kiekvieną objektą jų radau tūkstančius, tiesiog žmonės tų istorijų nežino. Tuomet ir sugalvojau: kodėl nepasidalijus jomis su kitais?

– Kas šioje temoje jus labiausiai žavi? Gal yra koks nors konkretus bruožas ar savybė?

– Išties aš esu labai prisitaikantis ir vieno konkretaus bruožo negalėčiau išskirti. Esu vedęs ekskursiją žmogui, kuris labai domėjosi lietvamzdžiais, na, mes tiesiog ėjome per miestą, aš jam pasakojau istorijas, o jis fotografavo lietvamzdžius ir kėlė juos į savo instagramo profilį, kuriame pilna lietvamzdžių nuotraukų. Yra žmonių, kurie domisi troleibusais, atvažiuoja į miestą ir fotografuoja juos. Jeigu žmogui įdomiau gatvės menas, galiu jam pasakoti apie gatvės meną, bet jei svečiui gatvės menas visiškai neįdomus, o jis domisi viduramžių istorija, lengvai galiu pereiti ir prie šios temos.

– Koks jūsų paties mėgstamiausias objektas iš pristatomos urbanistinio meno temos?

– Aleksoto apžvalgos aikštelė ir ten stovinti „Perkūno“ (skulpt. Robertas Antinis) skulptūra. Visuomet papasakoju jos istoriją, nes „Perkūnas“ anksčiau stovėjo Jėzuitų bažnyčios kieme, sovietmečiu buvo iškeltas ir kilnojamas, vėliau atsidūrė Aleksoto apžvalgos aikštelėje ir dabar yra toks paradoksas, kad ši skulptūra – aukščiau negu Jėzuitų bažnyčios bokštai. Atsivesdamas žmogų į tą vietą kartu ir parodai visą miestą kaip ant delno, gali papasakoti įdomią istoriją, padėti pajusti miesto dvasią. Galima pridėti ir istoriją apie ilgiausią pasaulyje tiltą: vienoje Aleksoto tilto pusėje anksčiau buvo gyvenama pagal Julijaus kalendorių, o kitoje – pagal Grigaliaus. Dėl kalendorių skirtumo pereiti iš vienos pusės į kitą užtrukdavo trylika dienų. Šalia yra ir funikulierius. Tad, jei jau parodyti vienintelę vietą Kaune, tai būtų Aleksoto apžvalgos aikštelė. Bet vis tiek labai nenoriu išskirti tik šios vietos, nes vertų pamatyti objektų yra begalė.

– Ką jums asmeniškai duoda šitas projektas?

– Aš sulaukiu labai daug šypsenų. Kai pasakoji žmogui istoriją, matai kaip jis šypsosi. Jo emocija, jo nuostaba yra pagrindinė grąža, kuria galiu pasidžiaugti. Konsjeržas – lyg miesto durininkas, kuris atidaro miestą, padeda svečiams jį pažinti, suprasti. Kartais vietinis kaunietis vaikšto po miestą, bet nežino, kas yra po jo kojomis arba jam virš galvos. Svečiui tos pagalbos dar labiau reikia – kad durininkas atvertų duris. Man labai patinka „Kaunas 2022“ šūkis: „Iš laikinosios sostinės į šiuolaikinę“. Labai gražiai skamba angliškai, kai pristatome užsienio miesto svečiams: „From Temporary to Contemporary“, toks gražus žodžių žaismas. Juk anksčiau būdavo tokia anekdotinė situacija, kad žmonės Kauną laikydavo tarsi laikina stotele tarp Vilniaus ir Klaipėdos, kaip kokią degalinę. Jis atrodė kaip miestas, praradęs savastį, tačiau dabar tikrai tampa tokiu šiuolaikiniu, moderniu miestu ir kartais būti antruoju miestu pagal dydį atrodo pranašumas. Juk iš mažesnio miesto žmonės ne visada daug tikisi, ir mes turime kuo nustebinti.