Vytauto galia

Antanas, kurio vaikystė prabėgo Dzūkijos kaime, dabar vos ne kasdien iš Kauno važiuoja Lekėčių link. Čia galingų eglių, panašių į dzūkiškas, prieglobstyje rymo jo senos sodybos trobesiai. Klėtyje – šimtai dailininko drobių, o troboje – plakatų, knygų, nuotraukų, menančių nueitą ilgą gyvenimo kelią, iki šiol švytintį trimis kiekvieno lietuvio širdžiai artimomis spalvomis.

"Mano tėvai ir aš su jaunėliu broliuku gyvenome Dzūkijoje, Vilkiautinio kaime. Prisimenu tėtį 1946–1947 metais, kai jis naktimis su šautuvu pareidavo namo iš Žaliamiškio – ši gira buvo tarp Merkinės ir Leipalingio – ir paimdavo mane ant kelių. Kai 1948 m. po išdavystės jis buvo kapote sukapotas kulkų miške, mes turėjome slapstytis nuo sovietų valdžios. Antraip būtų sučiupę ir išvežę į Sibirą kaip liaudies priešo šeimą. Taip slapstėmės kelerius metus svetimuose tvartuose, nes žmonės bijojo mus priimti į namus. Kartą užėjęs į vienus saugius namus, kambaryje, ant sienos, pamačiau kabantį Vytauto Didžiojo portretą. Iki šiol atsimenu – man tada buvo dešimt metų. Kai po daugybės metų sutikau to namo šeimininką Kaune ir pasiteiravau, kur yra tas paveikslas, jis atsakė: "Sodyboje, namo palėpėje, po spaliais, kur slepiame jį nuo skundikų akių", – paaiškino vyras ir po kiek laiko parvežė man tą paveikslą. Štai jis dabar čia", – Antanas parodė ant trobos sienos pageltusį popierinį Vytauto atvaizdą. Atvaizdą, kažkada privertusį virpėti berniuko širdį.

Kalbantys spalvomis paveikslai

Pašnekovo atmintyje išliko dar vienas ryškus vaikystės prisiminimas – jis lėmė sprendimą tapti dailininku. "Kai mūsų kaime kaimynus išvežė į Sibirą, susirinkau jų kieme stribų išmėtytas tarpukariu išleistas knygas ir jas ne tik skaičiau, bet ir persipiešiau daugybę paveikslėlių. Ir nuo tada pradėjo krebždėti noras tapti dailininku – tai pareiškiau mamai, baigęs septynias klases. Mama įdėjo duonos, lašinių bryzelį ir aš išvažiavau į Kauną, kur lengvai įstojau į anuometę Dailės mokyklą", – pasakojo Antanas.

Antano mama, išleisdama sūnų į Kauną, nurodė adresą moters, su kuria tarpukariu tarnavo ministro pirmininko Juozo Tūbelio namuose. Beje, būtent juose įkurta meno mokykla, kurioje panoro mokytis Antanas. "Ta buvusi mamos bendradarbė priėmė mane gyventi, tačiau maitino taip prastai, kad aš turėjau grįžti namo.  Taip baigėsi vos prasidėjęs mano kelias į meną", – pasakojo pašnekovas, stabtelėdamas prie kai kurių savo paveikslų, tapytų sovietmetyje.

Antanas aiškino juose užkoduotą mintį, tačiau ją nesunku suprasti – paveiksluose išdavikiškai žaižaravo geltona, žalia, raudona spalvos, kartais prasiveržiančios net ir pro juodo, violetinio lagerių, tremčių siaubą.

Niekaip negalėjo įstoti

Pasakodamas apie paveikslus, jų turinį, Antanas prisiminė, kaip grįžęs leisgyvis iš kauniškės Meno mokyklos į tėviškę, čia sutiko atostogų parvažiavusį kaimynų berniuką, apsirengusį juoda uniforma su blizgančiomis sagomis. Sužinojęs, kad gali ne tik ją, bet ir maistą bei vietą bendrabutyje gauti nemokamai, tuoj pat sugrįžo į Kauną ir įstojo į Rotušės aikštėje veikusią 16-ąją (vėliau ji tapo 4-ąja) amatų mokyklą, kurioje buvo rengiami šaltkalviai – tekintojai ir staliai. Antanui buvo pasiūlyta mokytis staliaus amato.

Negalėjau sovietmečiu tapyti atvirai to, kas man skaudėjo –  okupuota Tėvynė, iškraipyta ir niekinama istorija, susinama tautos atmintis.

"Toje profesinėje mokykloje dirbęs tarpukario laikų meistras Ignas Žabas išmokė medžio intarsijos (tai medžio inkrustacija medžiu) technikos, ir tai vėliau man gyvenime labai pravertė. Kaip ir dalyvavimas Ričardo Tamučio moksleivių dainų ir šokių ansamblyje. Baigęs staliaus mokslus, mėginau tris kartus, pradedant nuo 1961 m., įstoti į Dailės institutą Vilniuje, bet nesėkmingai – vis reikėdavo apie savo tėvą pasakoti... Ir tik 1974 m. mane, ketvirtą kartą padavusį pareiškimą, pasikvietė į kabinetą skulptorius Konstantinas Bogdanas ir, paprašęs papasakoti savo biografiją, pasakė: "Kaip tik tokie studentai mums ir reikalingi." Taip ir nesupratau – ar jam patiko mano biografija, ar tai, kad nebuvau baigęs jokių dailės mokslų", – spėliojo Antanas.

Paveikslai iš skiedrų

Dailės institute Antanas iš pradžių studijavo architektūrą, o po trejų metų pradėjo neakivaizdines tapybos studijas. Studijuodamas pirmuose kursuose, buvo gavęs širdies smūgį, bet jauno vyro gyvybę išgelbėjo kardiologas prof. Zigmas Januškevičius. Paskui dėl prastos sveikatos Antanui vėl teko atidėti studijas. Tad jo kelias nuo dailės mokyklos Kaune iki aukštosios mokyklos diplomo Vilniuje truko beveik 40 metų.

"Mano diplominio darbo vadovas 1990 m. buvo Vytautas Povilaitis – vienas pirmųjų abstrakcionistų Lietuvoje. Jam patiko mano diplominė drobė, kurioje nutapiau žmogų, besibraunantį pro tamsų mišką į trispalvę šviesą. Po šio darbo iš plonyčių medžio lakštų, kurias vadinu skiedromis, sukūriau didžiulį grupinį S.Dariaus ir S.Girėno portretą. Mat išmaniau intarsijos technologiją, o dirbdamas baldų gamybiniame susivienijime po ranka turėjau daugybę plonyčių medžio lakštų. Kauno aviatoriai jubiliejinei S.Dariaus ir S.Girėno skydžio sukakčiai pažymėti paprašė manęs leidimo tą paveikslą eksponuoti Vytauto Didžiojo karo muziejuje – jaučiausi įvertintas. Po to nutapiau visą ciklą mūsų sakalų paveikslų. Sovietmečiu tai būtų buvę neįmanoma – paveikslai dūlėtų, kaip daugelis mano darbų anuomet, kur nors paslėpti", – tvirtino pašnekovas.

Lyg Nobelio premiją gavęs

"1979 m. sukūręs paveikslų ciklą "Atgimimas", pasikviečiau per Lietuvos dailininkų sąjungą cenzorių, kad šis įvertintų mano drobių galimybę dalyvauti parodoje. "Iš kur tu tą durną žodį ištraukei?! – šaukė cenzorius, pamatęs ciklo pavadinimą. – Ar tu nesupranti, kad tau blogai baigsis, jei tokius pavadinimus rašysi?" Suprantama, ciklas, kurio temos nors ir buvo užkoduotos, liko už parodos borto, tačiau aš negalėjau ir nenorėjau savęs laužyti – ir toliau tapiau tai, kas man rūpėjo", – tvirtino Antanas, kurio parašu jau seniai buvo tapęs jo paties sukurtas stilizuotas Vytis, tik to nesuprato nei dailininkai, nei darbdaviai.

Matyt, jų nežeidė, priešingai nei Antano, atgrasus į tautos sąmonę brukamas tarybinio žmogaus portretas su pjautuvu ir kūju. Kai po kovo 11-osios atgavusioje nepriklausomybę Lietuvoje pasirodė litai, Antanas pasijuto lyg Nobelio premiją gavęs – juk juose buvo pavaizduotas Vytis ir puikavosi užrašas "Lietuva".

Išgąsdinęs kūrinys

"Negalėjau sovietmečiu tapyti atvirai to, kas man skaudėjo –  okupuota Tėvynė, iškraipyta ir niekinama istorija, susinama tautos atmintis. Atsimenu, pirmoji paroda, kurioje dalyvavau, buvo skirta sovietinės Lietuvos 40-mečiui. Ji buvo surengta Kaune, Dailės parodų rūmuose, K.Donelaičio gatvėje. Kai pakabinau savo drobę, pavadintą "Sibiras", – paveiksle nutapiau didžiulį kraujo lašą šalčio jūroje – prie manęs priėjo vienas iš parodos organizatorių ir pareikalavo atsiimti darbą. Aš nesutikau – juk drobė buvo įtraukta į parodos katalogą.

Tada tas organizatorius liepė pakeisti kūrinio pavadinimą. Aš ir vėl atsisakiau. Pagaliau man buvo liepta eiti į miesto komunistų partijos komitetą ir ten pasiaiškinti. Kartu buvau įspėtas, kad į kitas parodas būsiu įleistas tik su kompartijos leidimu. Į jokius partijos komitetus aš, žinoma, nėjau, bet ir vartai į parodas užsidarė", – konstatavo Antanas, tiesa, dar sykį prasmukęs į vieną parodą 1985 m.

Savi žmonės

Tie parodų vartai neatsivėrė Antanui ir šiais laikais. "Gal todėl, kad nepritapau prie šiuolaikinių menininkų bendrijos. Juk nekuriu jokių performansų, abstrakcijų, mano tapybos stilius savotiškas, mįslingas, o temos, pasirodo, nebeaktualios.

Džiaugiuosi, kad užsukęs į mano dirbtuvę Sigitas Tamkevičius ir pamatęs drobių tematiką, apkabino mane ir pasakė: "Mes esame savi žmonės." Jam labai patiko paveikslas "Auštanti diena", kurioje buvau nutapęs švytintį aušros spinduliuose trispalvį pilnaties kamuoliuką. Kai padovanojau jam tą paveikslą, jis paklausė: "Kaip tu sugalvoji tokiais metais – turėjo galvoje gūdų sovietmetį – nutapyti trispalvę?" Aš paaiškinau, kad niekada nebuvau nustojęs to daryti", – patikino pašnekovas.

Pokalbio pabaigoje Antanas papasakojo, kaip jam pavyko išvengti tarnavimo okupantų kariuomenėje.

Pravertė mokėjimas šokti

"Kai 1968 m. atėjau į naujokų paskirstymo punktą Vilniuje, karininkas paklausė, kas moka šokti. Atsakiau, kad moku, – juk šokau profesinėje mokykloje, ir mane paliko Vilniuje, kur buvo kuriamas dainų ir šokių ansamblis. Bet aš nenorėjau šokti okupantų šokių, todėl greitai sugalvojau priežastį to nedaryti, parodęs skaudančią koją. Tuomet man davė tapyti ant sienų kareivių ir karininkų portretus – man labai sekėsi tai daryti, nes net generolas padėkojo, paspaudęs ranką.

Po to tapau dar drąsesnis – pasiskundžiau savo dalinio vadui prasidėjusiais skrandžio skausmais ir patekau į karinę ligoninę. Ten gulint, atėjo į palatą skyriaus vedėjas ir paprašė įrengti jo darbo kabinetą – matyt, sužinojo apie mano studijas. Per tris mėnesius įrengiau jam kabinetą ir net savo rankomis kai kuriuos baldus padariau. Už tai jis man atsidėkojo – parašė, kad esu netinkamas kariuomenei. Tačiau tuo ši istorija nesibaigė", – suintrigavo pašnekovas.

Antanas okupanto kariuomenėje

Pasak Antano, jo karinio dalinio vadas turėjo pulkininko laipsnį. Pamatęs ligoninėje Antano įrengtą kabinetą, panoro, kad kareivis atliktų tą patį darbą ir jo kabinete. "Tada aš jam pasakiau: "Jūs turite puikią progą tapti majoru." Pulkininkas buvo priblokštas mano atsakymo, kuris reiškė, kad yra proga pažeminti jo karinį laipsnį. Pulkininkas atsitokėję paklausė, kodėl aš taip sakau. Aš jam paaiškinau: "Rytoj atvažiuoja į mūsų dalinį aukšti kariniai viršininkai – aš jiems pasiskųsiu, kad jūs neišleidžiate manęs su tokia sunkia diagnoze namo."

Tą pačią dieną buvau išleistas namo. Taip aš, vos pusmetį praleidęs okupantų kariuomenėje, parvažiavau namo apdriskusia kareivio uniforma namo. Apdriskusia todėl, kad išvykstantiems namo kareiviams išduodančiam uniformas seržantui pasakiau: "Duok pačią seniausią – grįžęs namo vis vien išmesiu." Ir, žinoma, tai padariau su dideliu džiaugsmu", – sakė Antanas.