„Visa tai, ką mums diktuoja mūsų tikėjimas, aistra, yra patys tikriausi stimulai ir motyvacija tiek gyvenime, tiek ir kūryboje“, – apie naują aktyvaus buvimo meno lauke etapą sako G.Kuizinaitė.

– Esate baigusi menotyrą. Kodėl nusprendėte peržengti tą ribą, skiriančią kritiką ir menininką? Gal kūrėja jumyse gyvena visada, tik trūko akstino ją išlaisvinti?

– Iš tiesų fotografija visada buvo šalia, tačiau taip viskas susiklostė, kad pati fotografuoti pradėjau tik prieš kelerius metus. Iki šiol daugiau kaip dešimtmetį rašiau apie fotografiją, organizavau fotografijos parodas, ne vienus metus prisidėjau organizuojant fotografijos festivalius Kaune. Dar studijuodama Vytauto Didžiojo universitete, menotyros studijų baigiamąjį bakalauro darbą rašiau apie garsaus išeivijos fotografo Algimanto Kezio kūrybą, kurį turėjau laimę pažinti, bendrauti ir kuris sudarė galimybes naudotis gausiu jo archyvu. Didelės įtakos turėjo žinomo fotomenininko iš Didžiosios Britanijos Paulo Hodgsono kūryba.

Fotografuodama pailsiu nuo kitų savo veiklų ir pasineriu į stebuklingai nenuspėjamą spalvų ir formų pasaulį.

Dirbau ir tebedirbu menotyrininkės ir parodų kuratorės darbus, kuriuos išmanau ir turiu patirties. Fotografuoti visada norėjau, bet nedrįsdavau savo darbų rodyti viešai, vėliau pradėjau eksperimentuoti fotografinėmis technikomis, kurios suartina fotografiją ir tapybą, tad tam pradėjau skirti vis daugiau laiko, sulaukiau kvietimų dalyvauti parodose Lietuvoje ir užsienyje. Taip natūraliai tą ribą nuo kalbėjimo apie meną, meninės veiklos organizavimo į meno sritį ir peržengiau. O pradėjus atsiranda ir daugiau idėjų, ir pasitikėjimo, tad drąsiai galiu teigti, kad šiuo metu visa galva esu įsitraukusi į fotografijos eksperimentus. Man visada norėjosi ieškoti naujovių fotomene, jungti įvairias technikas. Kartu fotografuodama pailsiu nuo kitų savo veiklų ir pasineriu į stebuklingai nenuspėjamą spalvų ir formų pasaulį.

– Ar nesunku į savo kūrinius žvelgti ne menotyrininkės, bet menininkės akimis?

– Objektyviai galiu vertinti kitų kūrybą. Savo kūrybai sunku taikyti, regis, žinomus ir įtvirtintus kriterijus, matyti savo kūrinius tam tikrame panašių darbų kontekste. Kurdama ir rengdama parodas visada pasikliauju savo bičiulių įžvalgomis, patarimais ir vertinimais. Būtent į savo kūrinius žvelgiu ne menotyrininkės, bet menininkės ar paprasto žmogaus akimis. Kitaip ir neišeina. Mano kūryba įvairi ir marga, todėl ją pačiai vertinti bendresniame kontekste nelengva, o ir neprasminga.

– Papasakokite apie kūrybos techniką.

– Pastaruoju metu dalyvauju ne vienoje virtualiojoje parodoje užsienyje, o parodų rengėjai dažniausiai klausia, kaip įvardyti kūrinius. Duodama interviu "Tam gallery" Irane kuratoriams teigiu, kad tai yra eksperimentinė fotografija, sujungta su skaitmenine tapyba, kartais ir pati, ir kiti mano techniką įvardija tapybine fotografija, dirbu su ne viena kompiuterine programa, kol išgaunu reikalingą man rezultatą. Tačiau kalbėdama apie skaitmeninį meną, kuris pasaulyje užima vis platesnę meno lauko nišą, manau, kad svarbiausia yra idėja. Man asmeniškai itin svarbi yra objekto paieška, fotografinio rakurso suradimas, o tada jau vyksta eksperimentavimo su forma procesas, koloristikos paieška.

– Kaip atrodo kūrybos procesas? Ar laukiate įkvėpimo ir, sykį jo pagauta, galite kurti nepaisydama laiko? O gal įkvėpimas ateina bekuriant?

– Mano kūrybinio proceso paskata yra netikėtumas: gamtos detalė, medis, pastato fragmentas inspiruoja ieškojimams. Kartais netikėtas kasdienybės daiktas, jo fotografinė fiksacija gali virsti netikėtu mistiniu objektu, tam pasitarnauja formos transformacija, spalvinė niuansacija. Įkvėpimo šaltiniu man yra tapusi gamta, vaikščiodama po mišką, pušį, šaką, augalą matau kaip grafinį objektą, kurio transformacija fotografijoje įgauna universalesnę prasmę, tampa ne tik mus supančios aplinkos, bet ir gyvenimo sampratos ženklais. Pastaruoju metu mielai fotografuoju ir architektūrinius objektus, kurie man simbolizuoja ne tik laikotarpio ženklus, bet ir mūsų santykį su supančiu pasauliu.

– Ar galutinį kūrinį nulemia tik jūsų sumanymas, ar jis kinta kūrybos proceso metu? Kiek įtakos jo galutiniam variantui turi technika?

– Kūrybiniame procese man svarbiausia yra meninė kompozicija. Visada stengiuosi, kad užfiksuotas fotografinis momentas ne tik turėtų aiškesnę kompoziciją, idėją, bet būtų ir estetiškas. To siekiu kiekvieną kartą, tačiau negaliu paneigti, kad kartais galutinį rezultatą nulemia atsitiktinumas, netikėtai atrasta technika. Koloristika taip pat yra svarbi, kiekvienam mano darbui duoda labai daug, bendram vaizdiniui suteikia nuotaiką, ryškina netikėtumus, atskleidžia paradoksus.

– Jei menininkė G.Kuizinaitė paprašytų patyrusios menotyrininkės, su daug įvairių vaizduojamojo meno kūrėjų dirbančios galerininkės G.Kuizinaitės patarimų, ką pasakytumėte? Drąsintumėte kurti nesižvalgant, nepaisant vyraujančių meno tendencijų? Gal reflektuoti aplinką, atliepti keistoje laukimo būsenoje sustingusios visuomenės poreikius?

– Menininkus, su kuriais dirbu, visada skatinu ieškoti naujovių mene, o svarbiausia – įsiklausyti į save ir nebijoti nerti į naują kūrybos lauką, nebijoti eksperimentuoti, keistis. Visa tai, ką mums diktuoja mūsų tikėjimas, aistra, yra patys tikriausi stimulai ir motyvacija tiek gyvenime, tiek ir kūryboje. Bet kurio laikotarpio mene dominuojančios tendencijos ir mados turi savo viršukalnes, o taip pat ir seklumas. Norime ar nenorime, bet visų mūsų kūrybą veikia laikmečio ženklai kaip tam tikras tradicijos įspaudas. Bet mes kiekvienas savo meniniu veiksmu (tapybos, grafikos, fotografijos darbu, instaliacija ar net visiškai netradiciniu būdu pateikta idėja) savaip ją papildome. Manyčiau, kad šiuo kovidiniu, nuolatinių karantinų metu, kai visiškai apmiręs kultūrinis gyvenimas, kiekvienam menininkui yra svarbus kūrybinis veiksmas kaip tam tikra galimybė, padėsianti išsivaduoti iš sąstingio.

– Kokia meno šaka, dailės sritis, kokie kūrėjai jums kaip menininkei daro didžiausią įtaką?

– Visada žavėjausi abstrakčiąja tapyba ir fotografija, kuri yra atlaikiusi laiko išbandymus ir tapusi daugeliui menininkų svarbiausia jų minčių ir idėjų raiškos forma. Jau esu minėjusi išeivijos fotografą A.Kezį, kurio kūrybos visuma, miestovaizdžiai, eksperimentavimas skaitmeniniais fotografijos vaizdais man yra palikęs neišdildomą įspūdį.

– Kaip jūs pati išgyvenate šiuos mėnesius, kai Kauno – kaip ir visos Lietuvos, Europos – menininkų bendruomenė laikinai neteko galimybės gyvai bendrauti, semtis įkvėpimo iš kolegų parodų, laisvai keliaujant įgyvendinti savo kūrybos sumanymus?

– Visi metai dėl esamos situacijos buvo išbandymas bet kuriam žmogui, šeimoms. Tačiau šie metai buvo patys sunkiausi ir menininkų bendruomenei. Jau beveik metai, kai nevyksta parodų atidarymai, menininkai ne tik neturi galimybės bendrauti, vykti į kūrybines stažuotes, dalyvauti tarptautiniuose projektuose. Sakyčiau, kad daugeliui sunku išgyventi, išsilaikyti, nes meno projektai yra menkai remiami ir palaikomi, o meno pardavimas šiuo metu taip pat išgyvena ne pačius geriausius laikus. Tad realias parodas keičia virtualiosios internetinės parodos, į kurias daugelis žvelgia gana skeptiškai. Aš pati, kaip kuratorė, įsitraukiau į virtualiųjų parodų veiklas: ne tik dalyvauju pati su savo darbais virtualiosiose parodose Graikijoje, Indijoje ir Irane, bet kviečiu jose dalyvauti ir kitus kūrėjus.

– Jūsų kūriniai neseniai buvo pristatyti virtualiojoje parodoje, sujungusioje Lietuvą ir Indiją. Tai jau nebe pirmas tarptautinis projektas, kuriame dalyvaujate kaip menininkė. Kaip tokioje ne tiek geografiškai, kiek kultūriškai, meno tradicijų prasme tolimoje šalyje kaip Indija priimama jūsų kūryba ir apskritai Rytų Europos menas?

– Tarptautinė Indijos ir Lietuvos meno paroda, kuri sujungė apie 100 kūrėjų, interneto erdvėje vyko kovo mėnesį. Projektą koordinavau aš ir Goris Yusufas Husenas, kuris Indijoje turi savo galeriją ir užsiima Indijos meno sklaida. Virtualiojoje parodoje išryškėjo be galo platus čia dalyvaujančių Lietuvos ir Indijos menininkų kūrybinis stilistikų, žanrų ir tematikos spektras. Nors paroda ir virtualioji, bet ji suteikė galimybę įtraukti daug dviejų šalių kūrėjų – realioje parodoje toks dalyvių ir jų darbų skaičius būtų sunkiai įsivaizduojamas.

– Ką tik pasirodė jau antras bendras jūsų ir muzikos kūrėjo Dariaus Šulco kūrinys "Vidinė transformacija". Kam kilo mintis sujungti dvi dimensijas – garsą ir vaizdą?

– Kaip ir daugelis mano projektų, taip ir šis projektas kartu su muzikos kūrėju, hipnozės meistru D.Šulcu gimė socialiniuose tinkluose. Darius pasiūlė idėją fix, kad mano fotografijos puoštų jo binauralinės-meditacinės muzikos vaizdo įrašą. Darbo procesas truko kelis mėnesius, kol atsirado vaizdo ir garso jungtis. Šiame projekte susijungia mano skaitmeninės fotografijos darbai ir meditacinė muzika, kurią sukūrė Darius. Aš šiame projekte pristatau kelis fotografijų ciklus: "Mėlyni sapnai" (2020–2021), "Gamtos paslaptys II" (2020) ir "Gamtos mįslė" (2020). Kūrinys buvo pavadintas audiovizualinės terapijos kūriniu, sulaukė dėmesio ir palankių vertinimų, o man tai buvo neįkainojama patirtis.