Projekto bendraautoriai, kauniečių muzikos grupės "Kaunas Zoo" nariai, kuklinosi ir atsisakė komentuoti spektaklio kūrybinį procesą ir rezultatą. Tai tik dar labiau intriguoja – kas vyko už uždarų "Auros" teatro studijos durų, ką slepia šokėjų akiniai ir kur yra išskirtinio talento menininkės B.Letukaitės Achilo kulnas? Atskleidžia pati spektaklio choreografė.

– Šokio spektaklį "Kaunas Zoo" žiūrėti nepatogu, tarsi auksu tviskanti scenografija slėptų atgrasumą. Gal galite pasufleruoti, kokie elementai kelia šiuos pojūčius?

– Taip yra, nes mūsų, žmonių, pagrindinė siekiamybė būti mėgstamais ir dėl to galime padaryti bet ką. "Kaunas Zoo" – visiškai šviežias kūrybinis produktas, kurio intensyvumui didelę reikšmę turi šie komponentai: aukso spalvos scenografija, kostiumas ir šokėjų akis dengiantys veidrodiniai akiniai, tarsi kaukės, kuriomis prisidengiame. Nors tikiu, kad kiekvienas žmogus pagalvoja ir klausia savęs: "Ar aš teisingai gyvenu? Ar mano vertybės yra tikrai tokios, kurių vaikausi?" Gal taip kalba tikrasis vidinis aš, bet vėl ir vėl užsidedame tas pačias kaukes ir slėpdami savo abejones tampame nuostabaus ir švytinčio gyvenimo aktoriais. Bet kodėl tiek daug žmonių žudosi? Kodėl tiek daug depresijos, tiek bėgimo po pasaulį, nerandant sau vietos? Aš vis dar esu kūrybiniame procese, galvoju, kad tos bjaurasties, katarsio scenų, kuriose atsikratoma piktžaizdžių, gali būti dar daugiau. Gal įsibėgjant spektakliui atsiras ir tyrumo, vilties, tikrumo ir iš mūsų santykių nykstančio nuoširdumo, o ne tik sintetinio blizgesio.

– Ar prašmatni "Kaunas zoo" scenografija neužgožė pagrindinių spektaklio idėjų?

– Riba tarp gėrio ir blogio, melo ir tiesos yra labai blanki. Gal visi mes balansuojame ant to skardžio, tarsi palaikome ir juoda, ir balta, neapsisprendę plazdename vėjyje, pabūgę atvirai išsakyti savo nuomonę, bijodami būti nepopuliarūs. Mums reikėtų nesigėdyti savo sprendimų, nors kitiems jie gali pasirodyti ir nepatrauklūs. Aš asmeniškai tokių baimių jau neturiu. Su gyvenimo patirtimi atsirado ir drąsa būti savimi, ir išreikšti savo nuomonę bei mintis atvirai. Nors, turiu prisipažinti, jaunystėje buvau labai nedrąsi, jaučiausi kaip mažas vaikas, bijodavau paklausti net paprasto klausimo. Bet po truputį labai išdrąsėjau, gal kartais net per daug.

– "Aura" – seniausias Lietuvoje profesionalaus šiuolaikinio šokio teatras. Kaip pasirinkote bendradarbiauti su alternatyvomis pagarsėjusia improvizacinės muzikos grupe?

– Tai ne pirmas "Auros" projektas, kuriame skamba gyva muzika. Turėjome kelis projektus su instrumentalistais "Ąžuoliniai berželiai" ir kitais muzikantais. Aš mėgstu tokias aplinkybių sukeltas staigmenas, iš kurių gali gimti netikėti rezultatai. Prieš trejus metus grupė "Kaunas Zoo" grojo gyvai Kauno meninininkų namuose, kur ketvirtadieniais vykdavo gyvos muzikos koncertai ir mūsų paprašė dalyvauti. Susitikome su šia grupe ir per kelias repeticijas sukūrėme bendrą koncertą-spektaklį. Vėliau su ta pačia kompanija važiavome koncertuoti į Nidą, dar vėliau parengėme pasirodymą prie "Romuvos" kino teatro. Po trejų metų vienas grupės narių – Ignas Andriuškevičius atėjo pas mus į teatrą, norėjo įsidarbinti administracijoje. Sakau jam: "Ignai, bet juk tu menininkas, ne vadybininkas, geriau sukurkime kažką kartu!" Po kelių dienų jau šokome Kauno jaunimo dienų renginyje prie Soboro.

Tai ne žmonijos ydos, tai labiau mūsų laikmečio atspindys, vartotojiškos visuomenės aktualijos.

Buvo gražus saulėtas ruduo ir, žvelgiant į šią gyvos muzikos ir šokio sintezę, gimė idėja, kad šis susitikimas gali išaugti į pilnametražį spektaklį. Nors mes "Kaunas Zoo" jau rodėme festivaliuose "Naujasis Baltijos šokis" Vilniuje ir "Pėdos" Anykščiuose, o Kaune premjera vyks birželį, mano kūrybinis bruožas – kad niekada nepadedu taško. Spektaklis visada yra koreguojamas, keičiamos jo scenos. Taigi spektaklis gyvas ir jo kūryba vis dar tęsiasi: kad visi būtų procese, neleidžiu nei muzikantams, nei šokėjams nurimti. Man jie sako: "Tu keiti ir keiti." Taip, keičiu, ir kviečiu visus prisijungti!

– Privalau išduoti, kad spektaklio pabaiga, kaip ir daugelis jūsų kūryboje, neprimena "ilgai ir laimingai". Kaip ir daugeliui jūsų spektaklių, būdingos apokaliptinės nuotaikos, nelaimės nuojautos, nerimą keliančios ateities vizijos... Ar savo choreografija siekiate taurinti žiūrovą pabrėždami jo ydas?

– Tai ne žmonijos ydos, tai labiau mūsų laikmečio atspindys, vartotojiškos visuomenės aktualijos. Aš neteigiu, kad nemėgstu grožio, man patinka posakis "Tik menas išgelbės pasaulį".

Aš galvoju kaip mūsų fiziniam kūnui reikalingas maistas, apsauga nuo šalčio ir šilumos, reikalingas būstas, kuriam gyvename. Visi dalykai, kurie reikalingi mūsų fiziniam egzistavimui, taip ir menas, kaip maistas reikalingas mūsų sielai. Tik jis kuria, taurina. Žmogus nuo mažumės įvestas į kultūros ir meno pasaulį pradeda ilgėtis jo, maitinti save juo. Giliai tikiu, kad toks žmogus nežudys, nekenks gamtai, mūsų pasauliui. Jis suvoks, jo vidus, jo siela bus jautri ir atvira mus supančiai aplinkai. Juk mes visi esame viena šeima ir tas pats medis, žolė, gėlė. Mums viskas turi būti svarbu, nes mes kartu tarpstame ir visi kartu esame šioje žemėje. Būtų idealu palaikyti pusiausvyrą tarp fizinio ir dvasinio maisto, taip gimtų harmoniją. Tai asmeninis suvokimas, pasirinkimas gyvenime ieškoti teisybės, doros. Nežudyk, nemeluok, nevok... Jeigu visi žmonės gyventų pagal dekalogą, tai būtų Rojus žemėje.

Kas? Kauno šokio teatro "Aura" spektaklio "Kaunas Zoo" premjera.

Kur? Nacionalinio dramos teatro Didžiojoje scenoje.

Kada? Birželio 6 d. 18 val.