Miesto sode pirmąjį spalio savaitgalį viliojančiai liejosi valso melodijos. Kauno valstybinis muzikinis teatras jomis kvietė žiūrovus į premjerą – "Balių Savojoje". Šia Paulo Abrahamo operete teatras pradėjo naują sezoną. Vyresnioji kauniečių karta dar prisimena senąjį pastatymą (1990 m.), tačiau praėjus ketvirčiui amžiaus, šis kūrinys pasitinka žiūrovus nauja režisūra, minimalistiniu scenovaizdžiu ir jaunatviškais atlikėjais.

Reikšmė operetės istorijoje

Kaip žanras operetė susiformavo XIX a. viduryje, kai pasaulio ramybę sudrumstė perversmas pramonėje, kartu su mokslo ir technikos naujovėmis nulėmęs gausius pokyčius visuomenėje, žmonių buityje ir gyvensenoje. Daug kam nusistovėjusio gyvenimo normų griūtis buvo sunkiai pakeliama. Tada suskambusi operetė – trumpalaikė užuovėja nuo slogių minčių ir globalių problemų – pasiūlė lengvus, žiūrovo nevarginančius siužetus, kuriuose pynėsi lengvai įsimenamos melodijos, viliojančios nerti į scenoje atsiskleidžiantį buitinių intrigų ir miesčioniškų rūpesčių sūkurį.

Nors trumpam šalin galvos skausmą dėl politikos kataklizmų, ekonominės krizės, idealų kaitos – viskas pasimirš, kai valso ar kitų šokių garsams aidint liesis šampanas, koketuos plunksnomis banguojančios skrybėlėtos damos, lydimos galantiškų kavalierių su frakais, ir banaliausiomis intrigomis supintos dramos visada išsispręs, pasibaigdamos visuotinu džiugesiu. Nors trumpam...

"Balius Savojoje" – operetė su visais jai būdingais bruožais, tačiau jos statytojai Kaune, subtiliai balansuodami tarp žanro ypatybių, išvengė lėkštumo ir paviršutiniškumo. Operetė – kertinis muzikinio teatro žanras, nors šio miesto teatro repertuaras džiugina žiūrovus ir operomis, ir miuziklais, ir šokių spektakliais.
Vengrų kompozitoriaus operetė "Balius Savojoje" tarsi baigė operetės žanro evoliuciją. Jos muzika, papildyta naujų modernių šokių – fokstrotų, tango – ritmais, skelbė naujo žanro – miuziklo – artėjimą.

Daugiasluoksnis siužetas

"Balius Savojoje" – ryškus tarpukario laikotarpio, pakėlusio uždangą šiam veikalui beveik prieš šimtmetį Berlyno scenoje, atspindys. Operetė tuo metu buvo šiuolaikiška turiniu, atspindėjusi ne tik populiarėjančią Europoje amerikietišką kultūrą, bet ir revoliucinių politikos, ekonomikos, mokslo pokyčių veikiamą žmonių sąmonę, kintančias pažiūras, vertybes. Kartu pakito ir moterų vaidmuo visuomenėje – išsikovotos balsavimo ir skyrybų teisės keitė jų savivoką, stiprino savarankiškumą.

Už besiplėtojančių operetėms būdingo meilės trikampio peripetijų čia bręsta naujai susiformavusio moters įvaizdžio dinamiška išraiška. Kaip į vyro neištikimybę reaguoja ši XX a. pradžios moteris, pajutusi laisvę ir savarankiškumą? Ir kaip sureaguoja vyrai į jos mestą iššūkį – akis už akį, bučinys už bučinį?

Spektaklio režisierius Andrius Žiurauskas, debiutuojantis operetės žanro režisūroje, nesileisdamas į dažnus nūdienos scenose beprasmius eksperimentus, maskuojančius tuštybę ir neturėjimą ką pasakyti, nuosekliai ir kryptingai veda žiūrovą šios intrigų istorijos vingiais.

Taiklios mizanscenos, subtiliu humoru ir išraiškingomis intonacijomis nuspalvinti veikėjų dialogai, kurių fone plėtojasi iš pažiūros banali, bet kartu ir dramatiška istorija moters, siekiančios įrodyti savo lygiateisiškumą ir nepriklausomybę.

Vizualumo galia

Režisūrinį sumanymą harmoningai papildo laikmečio dvasią ir madas atspindinti jaunos dailininkės Kotrynos Daujotaitės scenografija ir drabužiai, perteikiantys operetės sukūrimo metu Europos dailėje ir architektūroje išryškėjusią secesijos stilistiką.

Veiksmui ir šokiams paliktoje erdvėje apsiribota vos keliais šio stiliaus elementais – to pakanka kuriamoms mobilioms aplinkoms tiek hercogo de Fobla viloje, Nicoje, tiek "Savojos" viešbutyje vykstančiame baliuje.

Veikėjų išvaizda taip pat paklūsta perteikiamam laikotarpiui – nuo Marselio bangelėmis suraitytų garbanų iki moterų aprangoje pradedančių įsitvirtinti kelnių ir dėl aktyvios veiklos bei šokių labai trumpėjančių drabužių. O vilos fontaną puošianti ir paslaptis sauganti figūrėlė lyg iš praeities – spalvingą gyvenimą čia praleidusių protėvių palikimas. Stilingi apdarai, spalvingi personažai.

Tarp jų – ir vampyriškos, vyrus savanaudiškiems tikslams išnaudojančios moters Tangolitos personažas, juodu apdaru ir parodijuotu kandžiojimusi artimas tuomečio, iš nebylaus nespalvoto kino kilusio moteriško "vamp" stiliaus įvaizdžiui.

Pagrindinių veikėjų Madlenos ir Aristido santykių dramą sušvelnina dar dviejų besiformuojančių spalvingų porų – turkų pasiuntinio Mustafos Bėjaus ir amerikietės kompozitorės Deizės bei tarnų Arčibaldo ir Bebės – siužetinės linijos, pabaigoje vainikuojamos vedybomis. Triumfuoja meilė, nugludinanti tariamos neištikimybės trikampių briaunas – kitaip operetėje ir negali būti.

Skirtingos traktuotės

Visi personažai – gana spalvingi, leidžiantys lengvai kurti jų charakterius. Vis dėlto lengvumas ir paviršutiniškumas būna visai greta. Bet kurioje operetėje yra pavojingi žanro štampai, link kurių nesunku nuslysti, todėl suvaldyti vaidmens lengvumo ir gilumo pusiausvyrą – nelengva užduotis.

Šios operetės ryškiausias personažas – markizė Madlena, nestokojanti retokai operetės žanre pasitaikančio dramatizmo. Vaidmenį ryškiai, bet skirtingai kuria Raminta Vaicekauskaitė ir Kristina Siurbytė.

Pirmosios Madlena, sumaniusi neištikimam vyrui atsilyginti tuo pačiu, savo sprendimą vykdo su juntama vidine kova tarp praeityje moters gyvenimą varžiusių padorumo normų ar santuokos nulemtų įsipareigojimų ir stiprėjančio moterų savarankiškumo bei lygiateisiškumo. Antroji kerštauja kur kas atviriau, be ryškesnių susivaržymų, tarsi išnaudodama laikmečio atvertas galimybes. R.Vaicekauskaitė kuria vaidmenį net ir balsą traktuodama su didesne dramatine įtampa ir dinamizmu.

Jai tolygus partneris – Aristidą kuriantis Ramūnas Urbietis, prilygstantis tiek sodriu vokalu, tiek emocionalumu, prasiveržiančiu jausmais, patosu, net įtūžiu. Kita solistų pora K.Siurbytė ir Raimondas Baranauskas kur kas artimesni tradicinei operetei.

Jaunųjų proveržis

Spalvinga figūra – Mustafa Bėjus, turkų pasiuntinys, lydimas šešių buvusių žmonų. Jį įkūnija net trys solistai: Egidijus Bavikinas, Žanas Voronovas ir Kęstutis Alčauskis, kiekvienas – savaip spalvingai. Išraiškingos balso intonacijos, tokia pat išraiškinga vaidyba, žaismingas humoras ir energija, nepalieka abejingų žiūrovų.

Naujoji Mustafos nusižiūrėta nuotaka – amerikietė kompozitorė Deizė Parker, užsimaskavusi Pasadoblio pseudonimu. Šį dinamišką, jaunatvišką vaidmenį kuria trys jaunos solistės, teatre žengiančios tik pirmuosius, bet gana tvirtus ir įtikinamus žingsnius: Ingrida Kažemėkaitė, Ieva Goleckytė (abi jau kūrusios vaidmenis praeitą sezoną "Grafo Montekristo" pastatyme) ir Nelė Kovalenkaitė, Deizės vaidmeniu debiutuojanti Kauno teatro scenoje.

Šio vaidmens atlikėjoms tenka gretinti tradicinės operetės stilistiką su brodvėjiškąja. Visos trys Deizės vaidmenį kuria gana vienodai, papirkdamos nepameluotu entuziazmu, sceniniu žaismu ir jaunatvišku natūralumu. Ilgainiui ateis ir patirtis, padedanti suvaldyti pasitaikančius vokalo netolygumus. Galima tvirtai teigti, kad į teatrą žengia perspektyvi jaunoji karta.

Deja, netolygaus vokalo nepavyko išvengti vampyrišką Tangolitą kūrusiai Ievai Vaznelytei. Ją vaidmenyje dubliuojanti Rūta Zaikauskaitė pavojingosios juodosios Tangolitos personažą kuria stilistiškai kur kas įtikimiau.

Ne antrasis "antrasis planas"

Nelieka nuošalyje net ir tarnai – pagrindinių įvykių fone savo vienatvę užpildyti abipusiais jausmais siekia Bebė (Raimonda Tallat-Kelpšaitė bei Nomeda Vilkanauskaitė) ir Arčibaldas (Gediminas Maciulevičius bei Jonas Lamauskas). Tarnų vaidmenų muzikinė pusė nėra labai turtinga, tačiau antroje dalyje skambantis duetas su greitėjančia pabaiga "Kodėl gi man tu taip rūpi" tampa neįveikiamu iššūkiu abiem tarnų poroms. Vaidybine prasme tarp jų nepranokstamas G.Maciulevičius, savąjį Arčibaldą piešiantis sodriomis skoningo humoro spalvomis.

Vien pasirodymu salę juoktis priverčia dar viena aktorių pora – tai uždaro ir drovaus jaunuolio Selestino, advokato padėjėjo, atsitiktinai tapusio Madlenos meilužiu, personažą kuriantys E.Bavikinas ir baleto artistas, šokį į aktorystę ne pirmą kartą sėkmingai išmainantis Dainius Bervingis. Kaip šis, taip ir viešbučio savininko Pomerolio vaidmuo neturi jokio muzikinio solinio numerio, todėl suteikia galimybę pasireikšti nedainuojantiems aktoriams: Ramūnui Šimukauskui ir spektaklio režisieriui – A.Žiurauskui.

Netradicinis sprendimas

Scenoje atsiduria dar vienas personažas, nenumatytas originalioje versijoje – tai spektaklio dirigentas Jonas Janulevičius, pristatomas kaip baliaus svečias – pianistas ir kompozitorius Džonas, kuris užleisdamas dirigento pultą Deizei, pats sėdasi muzikuoti prie fortepijono. O, kad taip meistriškai bei lengvai muzikuotų ir orkestras – taip, kaip jo dirigentas!

Operetės partitūra nesudėtinga, bet orkestro pirmieji akordai neskamba sklandžiai, kaip turėtų. Juk tai spektaklio vizitinė kortelė – pirmas įspūdis išlieka ilgam. Geriau jau jis būtų nesugadintas nuo pirmų taktų.

Prasidėjo ruduo ir prisiminimus apie vasaros malones nuplovė žvarbus lietus. Medžių spalvų paletė neteikia džiaugsmo mąstant apie šildymo kainas, ekologinę taršą ar nežinia iš kur kylančius virusus. Deja, nerimas, rūpesčiai, problemos nepranyksta taip greitai, kaip norisi. Pabėgti nuo jų nors trumpam – verta. "Balius Savojoje" tam labai tinka. Nors trumpam užsimiršti, nusišypsoti, net ir išėjus į rudens tamsą uždainuoti atmintyje įstrigusią valso ar fokstroto melodiją. Tokia operetės paskirtis ir jos žavesys. Kad širdyje būtų šviesiau. Nors trumpam.