Socialinės struktūros transformavosi lyg performatyviniai veiksmai: viena po kitos griuvo sovietinės sistemos atramos, o kartu gimė nauji galios, vertės ir priklausomybės modeliai. Lietuva, dar vos išsivadavusi iš sovietinės okupacijos, stačia galva nėrė į vakarietiškos kultūros pažadus, kurie atvėrė neregėtų saviraiškos galimybių – tai buvo laikas, kai individualumas pirmą kartą išsiveržė iš kolektyvinio ideologinio narvo. Išsivadavę iš griežto sovietinio kostiumo, bandėme persirengti vakarietiškais blizgučiais, ne visada žinodami, ar jie mums tinka. Lietuva buvo laisva – bent jau taip sakė visi aplink. Tačiau ar mes tikrai žinojome, ką reiškia laisvė?

Tai buvo metas, kai menas, kultūra ir visuomenė tapo jautriais detektoriais, fiksuojančiais permainų ritmą, o vienu šių permainų simbolių tapo grožio konkursai – reiškinys, kurį savo fotografijų parodoje „Kaukių balius“ tyrinėja Jonas Staselis.

Šie konkursai buvo ne tik pramoga, bet ir naujosios tapatybės statybos aikštelės, kuriose grožis flirtavo su pinigais, o moters kūnas – su galios fantazijomis. Daugelis pamena, kaip žiūrėdavome konkursus per televizorių – tarsi stebuklą, vykstantį kažkur labai toli, bet kartu čia pat, mūsų kiemuose. Jaunos merginos dažnai dar vaikišku žvilgsniu, bet jau suaugusių moterų poza, stovėjo scenoje po prožektoriais, lyg pažado figūros – laisvės, sėkmės, kitokio gyvenimo. Tačiau tas pažadas dažnai kėlė sumišimą – tarp emancipacijos ir eksploatacijos, tarp noro būti matomai ir būtinybės įtikti naujoms, dar tik formuojamoms taisyklėms.

Kūnas tuomet tapo valiuta, o ūgis, svoris, matmenys – kriterijais, kurie apibrėžė vertę. Čia slypėjo ne tik trapus emancipacijos gestas, bet ir pirmas susidūrimas su vakarietiško vartojimo logika: tavo kūnas yra ženklas, kurį kažkas vertina, apžiūrinėja, komentuoja.

Tema: parodoje eksponuojamos nuotraukos nukelia į laikus, kai Lietuvoje tik formavosi supratimas apie orumą, žmogaus ir jo kūno vertę. / D. Sadauskaitės nuotr.

Apžvelgiant „Kaukių baliaus“ ekspoziciją galima pajusti dešimtojo dešimtmečio lūkesčių aidą, kurio niekas nesugebėjo iki galo išartikuliuoti. Už kiekvieno kadro slypi daugiau nei scena. Slypi žvilgsnis, kuris sveria, lygina, renkasi. Fotografijose užfiksuotas laikmečio blizgesys, kuriame aptinkama ir savotiška gėda – ne visai dėl kūno, bet dėl nežinojimo, kokios vertės ieškojome. Grožio konkursai tuo metu daugeliui merginų atrodė kaip bilietas – į kitokį gyvenimą, į vakarietišką pasaulį, kurio taip geidėme. Jie buvo ir demokratijos pažadas, ir kolektyvinis spektaklis, kuriame visi vaidinome: vieni – laisvus, kiti – sėkmės lydimus, dar kiti – tiesiog vakarietiškus. Šiame fotografijų cikle išryškėjo ne tik tai, kaip atrodėme, bet ir tai, ko beviltiškai ilgėjomės, – būti matomi ir vertingi. Laisvė tuomet buvo kažkas tarp noro būti savimi ir būtinybės būti tuo, ko iš tavęs tikimasi.

Fotografo J. Staselio užfiksuotos ikoniškos akimirkos – efektingos pozos scenoje – vėliau tapo medijų platinamais vaizdiniais, įtvirtinusiais tam tikrą grožio, laisvės ir gėdos santykį. Paroda „Kaukių balius“ veikia kaip kultūrinis artefaktas, leidžiantis per meninę dokumentiką įžvelgti, kaip posovietinė Lietuva kūrė save naujai, naudodama grožio konkursus kaip erdvę ne tik fizinei reprezentacijai, bet ir socialinių, ideologinių ir psichologinių transformacijų atspindžiams.

Šie vaizdai kalba apie laisvės ir objektyvizacijos paradoksus, apie individo troškimą būti matomam ir kartu susidūrimą su visuomenės ir medijų įsakymais. Šie kadrai – ne nostalgija, o greičiau karnavalinis veidrodis, kuriame atsispindi laikmetis, dar nespėjęs susikurti savęs. Merginos žvelgia į mus iš praeities kaip liudininkės, pasakojančios, kiek kainuoja būti matomai, kiek kainuoja būti gražiai. Ir tai primena ne tiek grožio renginius, kiek tą būseną – tarp tikėjimo ir gėdos, tarp troškimo būti laisvai ir būtinybės įtikti.

Fotografijose užfiksuotas laikmečio blizgesys, kuriame aptinkama ir savotiška gėda – ne visai dėl kūno, bet dėl nežinojimo, kokios vertės ieškojome.

Žvelgiant į J. Staselio nuotraukas, apima ne nostalgija, o klausimai – kokia buvo mūsų laisvės pradžia? Ar grožis iš tiesų reiškė laisvę, ar buvo dar viena jos iliuzija? Tačiau dešimtojo dešimtmečio pradžioje užfiksuotos akimirkos neduoda atsakymų. Jos rodo, kaip buvo. Kartais per stipriai, kartais nemaloniai, bet tikrai, nes kultūrinė atmintis dažnai slypi ne oficialiose šventėse, bet užkulisiuose – tose vietose, kur žvilgsnis paslysta, kur kamera pagauna ne pozą, o abejonę. Tai ne tik meninė dokumentika, bet ir kvietimas permąstyti, kaip praeitis, net ir su plastikinėmis karūnomis, formavo mūsų dabartį, kurioje perrašyta ne tik moters tapatybė, bet ir pati nepriklausomybės epocha – jos troškimai, baimės ir visuomenės kolektyvinė vaizduotė.

Ši paroda neatsako į klausimus, bet leidžia mums juos iš naujo užduoti: kaip atrodėme, kuo tikėjome, kuo žavėjomės ir kur slypėjo tikrasis laisvės kontūras. Tai vizualinė atminties kapsulė, kurioje laikmetis byloja ne tik apie tai, kas buvome, bet ir apie tai, kuo jau esame.

KAS? J. Staselio fotografijų paroda „Kaukių baliaus“ (rengia VšĮ Lietuvos spaudos fotografų klubas ir MB „Uždaros teritorijos“).

KUR? Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus galerijoje „Drobė“ (Drobės g. 62-308, Kaunas).

KADA? Veikia iki liepos 31 d.